T. Vidmanto Šimkūno SJ homilija Vilniaus šv. Jonų bažnyčioje Didžiojo penktadienio pamaldose
„Garbiname tave, Viešpatie Jėzau Kristau, ir šloviname tave, kad šventuoju kryžiumi atpirkai pasaulį“. Ataidi kryžiaus kelio procesijos žodžiai iš vaikystės bažnyčios. Šiandien, jie man vėl suskamba, o prieš akis prabėga įvykiai ir poelgiai, dėl kurių Tave gerbiu ir garbinu. Nes nuo Tavo gyvenimo pradžios iki baisios mirties, spinduliuoja šviesa, kuri man yra graži ir traukianti.
Tai Tavo nuostabių palyginimų šviesa, kuri man atskleidžia, kas yra Dievas ir kas Jis yra man: kaip brangus lobis, kurį galiu atrasti; kaip piemuo, ieškantis paklydusios avies; kaip moteris, kuri apverčia visus namus aukštyn kojomis, kad tik surastų tą mažą monetą; kaip tėvas, kuris niekada ir jokiu būdu nesutinka atsisakyti savo sūnaus. Tu matei grožį ir Dievo buvimą mažuose dalykuose: garstyčios grūdelyje, lauko lelijose, duonoje ir vyne.
Tai tavo žodžių šviesa žmonėms, kurie buvo niekinami: „Jai atleista daug nuodėmių, nes ji labai pamilo“, – sakei tu, gindamas moterį, kurią kiti niekino. O kitą tu išgelbėjai nuo užmėtymo akmenimis sakydamas: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tas pirmas mestelėk į ją akmenį“. Man pakaktų vien šio vieno žodžio, kad tave gerbčiau, garbinčiau ir sakyčiau: „Aš taip pat norėčiau būti toks, kuris savo kūrybiškumu prisideda, kad žmonės neprarastų savo žmoniškumo“. Žmonėms buvo labai malonu su tavim susitikti. Tu kiekviename pastebėdavai tai, kas yra geriausia. Niekas niekada nesijautė tavo išnaudojamas ar panaudojamas. Būdami su tavimi jie galėjo būti savimi.
Tarp tavo iškiliausių žodžių yra ir šie: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“. Apskritai, tu skelbei labai aukštus moralės reikalavimus, kurie toli pranoksta tai, ko reikalauja tik pareiga. Mokei mylėti priešus, melstis už persekiotojus, ir būti pasirengus atleisti septyniasdešimt septynis kartus; Tu skelbei moralę, kuri man dažnai yra per sunki. Ir vis dėlto nenorėčiau savo gyvenimo orientuoti pagal jokią kitą. Jau vien už tai, kad atnešei šiuos žodžius į pasaulį, esi vertas pagarbos.
Bet tu ne tik atnešei mums šiuos žodžius, tu jais gyvenai. Tu nenorėjai, kad Getsemanės sode tave gintų ginklais, o ant kryžiaus meldiesi: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro.“ Tu įgyvendinai šią sudėtingą moralę: užuojautą, atleidimą, malonę.
Bet svarbiausia, kad buvai visiškai su Dievu. Šviesa iš šviesos, tikras Dievas iš tikro Dievo. Tau jis buvo „Abba“, o tu jam – mylimas Sūnus. Tavo gyvenimas ir misija buvo ne kas kita, kaip šis nuostabus ryšys, šis artumas, ši bendrystė su Tėvu. Tu mokai, kad ir mes galime Jam sakyti „Abba“ ir prie Jo ateiti, kaip vaikas prie tėčio ir mamos; ir kad Dievas visada yra su mumis, net tada, kai jaučiame tik tylą ar skundžiamės: „Kodėl mane palikai?“
Filosofas Nicholas Wolterstorffas prarado savo sūnų. Jis žuvo kalnuose būdamas 25-erių. Savo knygoje „Raudos dėl sūnaus“ (Lament for a Son) Nicholas rašo: „Bet prašau, nesakyk, kad tai nėra taip blogai. Nes tai yra blogai. Mirtis yra baisi ir demoniška. Jei manai, kad tavo, kaip guodėjo, užduotis yra pasakyti man, kad visgi viskas nėra taip blogai, tai tu nesėdi šalia manęs mano sielvarte, bet esi nuo manęs toli. Ten tu nesi pagalba. Noriu iš tavęs išgirsti, kad pripažįsti, kaip man skaudu. Noriu iš tavęs išgirsti, kad esi su manimi mano nevilties akimirkose. Kad mane paguostum, turi priartėti prie manęs. Ateik, atsisėsk šalia ant mano sielvarto suoliuko!“
Nes tai yra baisu ir gali būti baisiau.
Tai man sako Didysis penktadienis.
„Prie Jėzaus kryžiaus stovėjo jo motina, jo motinos sesuo, Marija, Kleopo žmona, ir Marija iš Magdalos“ (Jn 19, 25). Iš šio sakinio sukurta sekvencija „Stabat Mater“. Joje per šimtmečius save atpažino milijonai žmonių. Kartu su jais ir aš tyliai stoviu prie kryžiaus ir leidžiu kančiai būti kančia.
„Garbiname tave, Viešpatie Jėzau Kristau, ir šloviname tave, kad šventuoju kryžiumi atpirkai pasaulį.“