Vytauto Didžiojo karo muziejaus fondus papildė 9 „Kronikos“ bendradarbių – kun. Aldono Gudaičio, SJ, ses. Bernadetos Mališkaitės, SJE, Dainos Čyvas, ses. Genovaitės Navickaitės, SF, Gintės Damušytės, ses. Onos Šarakauskaitės, SJE, ses. Reginos Teresiūtės, SJE, Stasio Vaičaičio bei Petro Plumpos – prisiminimai. Pateikiame Vytauto Didžiojo karo muziejaus istorikės Deimantės Giedrimaitės straipsnio, paskelbto interneto dienraštyje „Bernardinai.lt“ (2023-02-16), santrumpą.
2022 m. „Kronika“ minėjo leidybos 50-metį. Vertindamas šio leidinio svarbą lietuvių tautai, Lietuvos Seimas 2022-uosius paskelbė „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ metais. Vytauto Didžiojo karo muziejus, norėdamas prisidėti prie „Kronikos“ jubiliejinių metų minėjimo, kartu su „Bažnyčios kronikos“ fondu ėmėsi gyvosios atminties projekto ir surinko autentiškus prie „Kronikos“ rengimo ir platinimo prisidėjusių žmonių liudijimus. Šių liudytojų dėka „Kronika“ galėjo sklisti ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų.
Renkant prisiminimus, muziejaus istorikus labiausiai domino tai, kas lėmė, kad žmogus skaitė, platino ar prisidėjo prie pačios „Kronikos“ leidimo, kaip atrodė jo gyvenimas tada, kai grėsė kratos, areštas, kalėjimas, tremtis, kokią įtaką „Kronika“ padarė tolesniam konkretaus žmogaus gyvenimui.
Ses. Ona Šarakauskaitė, gimusi ir užaugusi Alytaus rajone, pasakojo: […] kai skaičiau Vanago dienoraštį, tai mūsų šeima iš karto susižiūrėjom, kaip buvo rašoma, kad perėjo upelį […] nes mes esam kaip tik toj vietoj, kur mes žinom, iš kokios sodybos ir pro kokį namą praėjo Vanagas. O kalbu todėl, kad mano tėtis Vanagą pažinojo. Ir už tai galbūt net tie visi dalykai, apie kuriuos šiandien kalbėsim, jie vis tiek yra surišti su ta mūsų kilme ir praeitimi. […]
Žinojom, kokiose vietose buvo bunkeriai aplinkui… Esu iš tos vietos kilusi, tai man ta „Kronika“ ir tie partizanų gyvenimai (kilnūs, ne tie, kurie atėjo dėl kariuomenės nėjimo, arba kitais motyvais) buvo įdomūs. Ir aš iš savo tokios vaikystės atsimenu, kad aš buvau pradinėje klasėje, ir aš jau žinojau apie tą Vanagą, žinojau apie visą absoliučiai, tai kas buvo tais Atgimimo laikais, kai žmonės sako „Pirmą kartą išgirdau…“, tai man visa ta istorija buvo žinoma, kaip ir Šapokos istorija ir visos kitos.
Su minėtų knygų turiniu, kuris ugdė meilę tėvynei, teko susipažinti ir Reginai Teresiūtei. Namuose ne tik buvo skaitoma draudžiama spauda, bet ir klausomasi Vatikano radijo, o jis sukeldavo ypatingų emocijų, kai per Vasario 16-ąją būdavo giedamas himnas ar kai pranešdavo, kad „Kronika“ vėl pasiekė Vakarus. O būsimos „Kronikos“ redaktorės Bernadetos Mališkaitės namuose skambėdavo lietuviškos dainos: […] girdėdavau tėtį dainuojant „Lietuva brangi“, „Lietuviais esame mes gimę“, Tautinę giesmę.
Visai kitaip gyvenimas klostėsi Gintės Damušytės ir Dainos Čyvas šeimose. Augdamos Jungtinėse Amerikos Valstijose, jos galėjo laisvai ir drąsiai kalbėti apie Lietuvą, mokytis jos istorijos, puoselėti lietuviškas tradicijas. Visgi, kaip teigė D. Čyvas, kai nesi gimęs savame krašte, nėra lengva išlaikyti lietuvybę, todėl tokioje situacijoje labai svarbus tėvų vaidmuo ir pavyzdys.
Tiek sovietų okupuotoje Lietuvoje, tiek Vakaruose augusius būsimus „Kronikos“ bendradarbius sąmoningai mąstyti skatino ir skaudžios šeimų patirtys susidūrus su okupaciniais nacių ir sovietų režimais bei šeimos narių įsitraukimas į rezistencinę veiklą. O. Šarakauskaitės tėtis buvo Dainavos apygardos partizano Vaclovo Voverio-Žaibo ryšininkas. Už tai buvo suimtas ir 6 metus praleido Kazachstano Ragandos kasyklose.
Tremtį teko patirti ir A. Gudaičio šeimai: mama išvežta todėl, kad šeima turėjo daug žemių, o tėčio šeimą ištrėmė už brolių partizaninę veiklą. Gudaičių vaikai buvo persekiojami ir mokykloje: Net ne tiek dėl to, kad tėvai buvo Sibire, bet dėl tikėjimo, kad nebuvom spaliukai, nebuvom pionieriai. Ir dėl to būdavo sumažinamas arba pažymys, arba mažesnis pažymys įrašomas (tas vadinamas auklėjimas), kad neitų į bažnyčią ir t. t.
Slapta mane ir brolį buvo įrašę į spaliukus, nes mums vaikams tas ženkliukas atrodė: visi turi, žiba jų akys. Tai kurį laiką ir mes buvom į tuos spaliukus įrašyti, bet savo mamos tetai pasipasakojom. Sako, tai parneškit parodyt, kaip atrodo; o mes tuos ženkliukus eidami per mišką paslėpdavom miške, kad nematytų, kad turim, ir paskui eidami į mokyklą įsisegdavom. Tai gal savaitę buvom spaliukais. Paskui tetai parnešėm – ji į ugnį įmetė ir baigėsi mūsų visa komunistinė karjera. […]
Bet kaip jau sakiau, psichologiškai toksai vadinamas žeminimas arba, kad eini į bažnyčią […] Aš pamenu, kad mokykloje parašiau eilėraštį apie partizanus, tai žinau, kad mokytoja pasikvietus sakė, kad daugiau taip nerašyk ir t. t. Mes, kaip vaikai, žinojom, kad mokykloje negali reikštis, nes turėsi problemų. Paskui vėliau, užaugus, aišku, mokykloj turėjau tokių ir tardymų, ir dėl trispalvės iškėlimo slapta, dėl kitų dalykų.
B. Mališkaitės šeimoje mamos sesuo atsidūrė tarp ištremtųjų už tai, kad buvo partizanų ryšininkė. Tokio tiesioginio teroro tėvams neteko patirti, tačiau jie matė ir savo vaikams pasakojo, kaip nacių laikais buvo šaudomi žydai, matė vagonuose įkalintus į tremtį išvežamus kaimynus. Tai, jos nuomone, tėčiui paliko gilią psichologinę traumą.
Be abejonės, stiprią įtaką darė religija ir šeimose puoselėjamos krikščioniškos vertybės. Dauguma pogrindžio dalyvių minėjo gilų tėvų tikėjimą, kuris ir juos pačius kreipė katalikybės link. B. Mališkaitės šeimoje sekmadienis, šv. Mišios ir kitos krikščioniškos vertybės buvo nekvestionuojamos. Būdavo kalbama apie jas, apie patį tikėjimą, apie bendražmogiškąsias vertybes. Todėl Bažnyčia jai atrodė kaip antri namai.
Jai pritarė ir Regina Teresiūtė, kurią mažą su broliu mama kiekvieną vakarą veždavosi į bažnyčią, padrąsindavo ir pamokydavo, kaip atsilaikyti ateistiškoje mokyklos aplinkoje: Jeigu reikėdavo išmokti kokį eilėraštį apie Leniną, apie Marytę Melnikaitę, prisimenu, nė su pagaliu neįkalsi man. Dabar aš galiu tuos eilėraščius deklamuoti po 60 metų – pasąmonėj tas liko kažkur tai, bet tas toks pasipriešinimas jau augo tada, nuo mažų dienų. […]
Kažkada valgant pietus aš persižegnojau ir iš manęs pradėjo juoktis pamatę. Ir jau nuo tada turbūt vaikui kilo tas toks pasipriešinimas, kad aš už tai kovosiu: tai yra mano vertybė, mano pasirinkimas. Ir jau kažkas iš manęs už tai juokėsi. Ir, aišku, parėjusi pasiskųsdavau mamai. Mama sakydavo, nekreipki dėmesio, mus padrąsindavo, pamokydavo. […] Tas toks religinis auklėjimas, aišku, subrandino ir mano charakterį, ir apsisprendimą už tiesą.
Kun. Aldonas Gudaitis prisimena, kad jam, vaikui, religija atrodė daugiau kaip tradicija, kuri įkvėpė meilę Lietuvai, ypač per visokius vietos kunigo organizuotus slaptus susibūrimus. Jis prisimena: Aš toks labiau buvau tautiškai nusiteikęs. Aš galvodavau Lietuva – Dievo dovana, už ją reikia kovoti. Net jeigu ir kunigu vėliau galvojau būti, tai dėl to, kad Lietuva būtų laisva, bet ne, kad tenai ypatingai, kad leistų melstis, ar kad Jėzų skelbti toliau…
Tėvams turbūt buvo sunkiau matyti. Tėtis sakydavo: „Žinai, šitoj santvarkoj, vaikeli, visai gal ir būtų neblogai, jei tik tai leistų tikėjimą laisvai.“ Bet Katalikų bažnyčia, bent kur aš augau, mane įkvėpė, ir tėvų pasakojimai įkvėpė meilę Lietuvai. Ir šitas troškimas, kad Lietuva būtų laisva… Tas vakarais Vatikano radijo arba Amerikos balso klausymas, ar bus Lietuva kada laisva vos ne su ašaromis… Tai šitą gerai kaip vaikas atsimenu.
Man tai buvo svarbu, nes per tuos visus susirinkimus be galo daug esame dainų išmokę: ir apie partizanus ir t.t. Lietuvos istorinių dainų ten išmokom. Dainuodavom visi dainas. […] Katalikų bažnyčia padėjo augti meilę Lietuvai.
Visi kalbinti „Kronikos“ bendradarbiai jos leidimo metu buvo jauni žmonės – nuo paauglių iki maždaug 30 metų amžiaus. Ir dauguma akcentavo, kad būtent tai padėjo negalvoti apie už pogrindinę veiklą gresiančius nemalonumus: pradedant kratomis ir areštais, baigiant įkalinimu ar tremtimi.
Kai viskas prasidėjo, man buvo 23 metai. Žinokit, tokiems jauniems žmonėms nėra tokio dalyko [baimės]. Aš dabar kai pagalvoju, aš jau dabar taip nesugebėčiau padaryti, nes jau yra savisauga stipresnė […] Aš niekada nebijojau. Bet, pavyzdžiui, jeigu jau veži Kroniką, neši išspausdinus, visada norėjau būti viena. Aš niekada nenorėjau, kad su manim važiuotų kitas asmuo. […] Aš galiu, bet su kitu man jau yra sunkiau. Kažkokia atsakomybė už kitą didesnė.
O atrodo už save – jau kaip bus, taip bus. Jeigu tu jau spausdinti ruoši tą pilną Kroniką ir būtų atėjus krata, tai aišku būtų paėmus, bet tiesiog Dievas saugojo. Nors iš tikrųjų žmogaus protu, tai čia neina suvokti, kaip čia gali kažkokios mergičkos iki 30 metų dauginti Kroniką, ir būti nesusektos. Tuo labiau, kad mes nemokėjom tų visų būdų, nežinojom… Nu tikrai Dievas saugojo. […] Dabar aš labiau bijočiau. Jau yra kitas supratimas, – teigė O. Šarakauskaitė.
R. Teresiūtė prisimena: Sovietmečiu buvo vienas daiktas labai geras. Ypatingas daiktas mūsų atžvilgiu […] – buvom jauni. O kada jaunystė yra, ta energija visa, ir susideda su auka vienuolynui, kada žmogus kažkur vis tiek stengiasi aukotis dėl kitų, tada viskas yra labai paprasta ir suprantama.
A. Gudaitis, kuris užaugo su „Kronika“, teigė, kad vaikams nebuvo baimės, bet buvo smagu daryti tai, kas draudžiama: Šita veikla buvo daugiau tokia labai faina. Kadangi draudžiama, o kaip sakiau motyvas, ypač tautinis (slapta Vasario 16-ąją švęsdavom) […] Tuo metu, kad man ten dar labai Jėzus būtų… Jau imponuotų kas nors… Jau pirmos Komunijos priėjau, išpažintis ir visa kita, tos Mišios – pusantros valandos laukti, kada pasibaigs, bet paskui žinai, kad po to mes ten žaisim futbolą ir dar paskui kalbėsim apie Lietuvą… Tai tas vežė.
Tai, kas sunkiausia galbūt, paskui […] mus pasiekdavo dezinformacijos įvairios. Ir aš manau, kad paskui jau atsirado tarp mūsų tų užverbuotų žmonių, kurie sakydavo, kad faktai netikri, Kronikoje šmeižtai yra […] Net sakydavo, kad kai kurie ten sukurti specialiai. Taip buvo norima, kad Kronika patirtų fiasko, kad tai yra sugalvotų faktų rinkiniai, vienas koks tikras, o kiti visi – šmeižtas. Tai buvo toks momentas, kur staiga sudvejoji: kaip čia yra, jeigu tikrai čia kažkas tik prikuria. Arba geri faktai tikri, o kiti – prikurti, kad padidinti perspėjimo mastą…
Deimantė Giedrimaitė, Vytauto Didžiojo karo muziejus