Rugsėjo 27 d., minint 481-ąsias Jėzaus Draugijos įsteigimo metines, generalinis vyresnysis t. Arturo Sosa parašė laišką jėzuitams, kviesdamas asmeniškai ir bendruomeniškai pasvarstyti, kaip Draugijoje laikomasi neturto įžado. Šia proga jis davė interviu Jėzaus Draugijos generalinei kurijai. Šį interviu rasite ir naujausiame žurnalo „Jėzuitai“ numeryje (Jėzuitai, 2021 Nr. 1).
Tėve Generole, ar yra sąsaja tarp Šv. Ignaco metų, minint Ignaco 500-ąsias atsivertimo metines, ir svarstymo apie neturtą, kuriam kviečiate jėzuitus?
Mintis kilo dar iki Šv. Ignaco metų. 36-oji generalinė kongregacija paprašė generalinio vyresniojo peržiūrėti Nuostatas dėl neturto bei Instrukciją apie turto administravimą. Šiam reikalui paskyriau specialią komisiją. Tačiau klausimas, kaip laikomasi neturto įžado ne tik asmeniškai, bet ir visoje Draugijoje, yra labai senas. Todėl aš siūlau, kad šie svarstymai virstų ne taisyklėmis, o proga pažvelgti į dalyko esmę.
Kalbėdami apie sąsają su Šv. Ignaco metais, primenančiais Ignaco atsivertimą, turėtume prisiminti, kad pirmas dalykas, kurio ėmėsi Ignacas, nusprendęs pakeisti savo gyvenimą, buvo radikalus neturtas. Jis simboliškai nusivilko drabužius ir atidavė savo kardą. Paskui pradėjo labai ilgą kelionę, kol po dešimtmečių galėjo nusakyti, ką religinis neturtas turėtų reikšti Jėzaus Draugijoje. Apskritai neturtas yra esminis krikščioniško gyvenimo dėmuo, nes Jėzus buvo neturtingas ir nuolankus. Žmonijos išganymas prasideda Jėzui tapus vargšu. Taigi krikščioniui, o juo labiau vienuolei ar vienuoliui, davusiam neturto įžadą, sekti Jėzumi reiškia tapti neturtingam, kad kuo labiau gyventų kaip Jėzus.
Visų kongregacijų vienuoliai duoda neturto įžadą. Ar yra koks nors ypatingas jėzuitiškas būdas jo laikytis?
Žinoma, nes Jėzaus Draugija buvo ypatingas ordinas nuo pat įkūrimo pradžios. Iki to laiko neturtas visada buvo siejama su gyvenimu uždarame vienuolyne. Vienuoliai laikėsi šio įžado, visą savo turtą atiduodami vienuolynui. O Jėzaus Draugija yra apaštalinė vienuolija, kurią sudaro, atsižvelgiant į Bažnyčios poreikius, plačiai pasklidę nariai. Jėzuitų gyvenimo būdas tuo pat metu turi būti ir neturtingas, ir apaštalinis. Ignacas sakė, kad jis turėtų būti panašus į „Jėzaus ir apaštalų“. Tad misijinis gyvenimo būdas daro poveikį tam, kaip laikomasi neturto įžado.
Ar tai sudėtinga?
Taip! Šis siekis – gyventi laikantis apaštalinio neturto – visais laikais buvo įtampų priežastis. Nieko neturėti, bet drauge gebėti veikliai apaštalauti, – juk tam reikia konkrečių išteklių!
Kaip jėzuitai savo neturto įžadą sieja su įsipareigojimu kovoti už teisingesnį pasaulį ir su skurdu?
Jėzuitų neturtui apibūdinti reikia esminio būdvardžio. Tai – evangelinis neturtas. Mano laiškas bendražygiams yra svarstymai apie neturtą ne sociologiniu požiūriu, o apie neturto įžadą. Nes neturtas savaime nėra geras dalykas. Šv. Paulius yra pasakęs: „Jėzus tapo vargdieniu, kad mes taptume turtingi per jo neturtą.“ Jėzus nėra vargšas dėl to, kad jam trūksta būtiniausių dalykų. Jis savo noru juo tapo. Neturtas yra atsidavimo, dosnumo ir meilės kitiems padarinys. Tad laikytis neturto įžado – tai atsiduoti sekant Jėzaus parodytu pavyzdžiu, dosniai ir visiškai dovanoti save kitiems. Socialinis skurdas yra neteisingumo vaisius, ne Dievo valia. Dievas tokio neturto nenori. Evangelinis neturtas praturtina, nes dovanoja gyvenimą. Jis siūlo vidinę laisvę, suteikiančią jėgų atsisakyti turto ir ugdančią jautrumą kenčiantiems nuo skurdo, kylančio iš neteisingumo. Visuose palyginimuose apie Dievo karalystę nėra kalbama apie neturtą; jie atskleidžia Dievo dovanų gausą.
36-osios generalinės kongregacijos delegatams popiežius Pranciškus sakė, kad religinis neturtas yra „motina“ ir „tvirtovė“. Gal galite tai pakomentuoti?
Popiežius nėra šio teiginio autorius. Jis tik priminė jėzuitams, kad šiuos įvaizdžius Draugijos Konstitucijose naudojo Ignacas. Nepamirškime, kad jis ilgai svarstė ir daug apie tai kalbėjosi su savo pirmaisiais bendražygiais. Šie įvaizdžiai yra jo svarstymų vaisius. Kas yra motina? Ji yra ta, kuri dovanoja gyvybę, ją maitina ir ja rūpinasi. Taigi neturtas yra lyg motina, teikianti gyvybę religiniam įsipareigojimui ir jį maitinanti. Tvirtovė skirta tam, kad šią gyvybę saugotų, nes, pvz., turtas gali bet kada ją užpulti.
Taigi mes vėl grįžtame prie pokalbio pradžioje paminėtų statutų ir normų. Jeigu jėzuitas siekia gyventi neturtingai ir nuolankiai, turi turėti kriterijus ir normas, kurios jį saugotų kaip tvirtovė. Konkrečiai tai reiškia, kad nors Draugija ir nenori, kad jos nariai turėtų asmeninio turto, tačiau suteikia galimybę paremti tuos, kurie studijuoja rengdamiesi apaštalauti, arba sergančius narius.
Savo laiške kiekvieno jėzuito ir kiekvienos bendruomenės prašote ištirti, kaip laikomasi neturto įžado. O kaip Jūs pats jo laikotės?
Pirmiausia, kaip ir kiekvienas jėzuitas, turiu melstis. Savo laiške aš primygtinai sakiau, kad pirmasis žingsnis yra dėkoti už visą gėrį, kurį mums suteikė evangelinis neturtas, kaip paties Jėzaus palikimas. Aš tai ir darysiu. Be to, aš, kaip generalinis vyresnysis, spalio–lapkričio mėnesiais visuose regionuose vadovausiu provincijolų susikaupimo dienoms ir juos pakviesiu tai pradėti daryti savo bendruomenėse. O 2022 m. pabaigoje vesiu kitas provincijolų rekolekcijas, kuriose pasidalinsime savo svarstymų ir maldos vaisiais. Tikslas – ne parengti baigiamąjį dokumentą, o žengti tolesnį žingsnį, labiau laikantis neturto įžado.
Šaltinis: Jėzaus Draugijos generalinės kurijos paskelbtas interviu su t. Arturo Sosa (anglų kalba)