Būsimasis diakonas Mantas Mileris SJ: jėzuitiškas ugdymas suteikė naują žvilgsnį į pasaulį

Tačiau jėzuitiškas ugdymas ir studijos man suteikė naują žvilgsnį į pasaulį. Šios patirtys mokė mane jautraus ir pagarbaus žvilgsnio į kitų religijų ir tikėjimų, kitokios nuomonės žmones. Dar būnant naujokyne, teko susitikti su musulmonais pabėgėliais, žmonėmis, išgyvenančiais įvairias priklausomybes, ligas, sunkumus. Didelę įtaką padarė tarnystė Niujorko kalėjime ir susitikimai su bausmę atliekančiais asmenimis. Būtent tų žmonių dėka sutvirtėjo ir atsinaujino mano tikėjimas. Atrodė, aš jiems kalbėsiu apie Dievą ir Jo gailestingumą, tačiau kalintys asmenys man pasakojo apie Dievą ir savo atsivertimo istorijas. Ne vienas mane nustebino savo dėkingumu Dievui, kuris per pareigūnus juos sustabdė nuo dar didesnių nusikaltimų ir suteikė galimybę atrasti Viešpatį kalėjimo kameroje.

Tokie pasakojimai man buvo stipriausias Dievo liudijimas ir viltis, kad žmonės gali pakilti iš didžiausių nupuolimų ir pasitaisyti po padarytų klaidų. Dievas visada suteikia naują šansą ir pradžią – neteisdamas, nesmerkdamas, bet ištiesdamas ranką ir siūlydamas pagalbą.

Nuo praėjusių metų rudens darbuojiesi sielovadoje Kauno jėzuitų gimnazijoje. Kokių gebėjimų čia labiausiai prireikia? Kas šioje veikloje kelia iššūkių?

Darbas gimnazijos sielovadoje reikalauja nemažai kūrybingumo, kantrybės su kitais ir savimi bei įžvalgumo, ko reikia mokiniams. Kyla įvairių klausimų: Kas jiems įdomu? Kokiu būdu prakalbinti ir uždegti jauno žmogaus širdį tikėjimu ir meile Dievui? Tai nėra paprasta, o kartais didžiausias iššūkis – per dideli sau ir kitiems išsikelti lūkesčiai arba nuolatinis galvojimas, kaip stipriai visi turi tikėti ir kaip tikėjimą perduoti visiems. Tačiau sau turiu priminti, kad aš nesu Dievas, ne viskas nuo manęs priklauso. Kiekvienas jaunas žmogus turi savo kelią ir Dievas kiekvieną veda unikaliu būdu. Mano misija yra labiau būti šalia ir palydėti mokinius ten, kur jie yra ir juos priimti tokius, kokie jie yra.

Per kokias patirtis Viešpats stiprina tavo, kaip jėzuito ir būsimo diakono, pašaukimą?

Viešpats labiausiai stiprina ir laimina, siųsdamas įvairius žmones. Labai dažnai atgaivina ir pripildo nuoširdūs pokalbiai, susitikimai, kitų žmonių liudijimai, palaikymas bei užtarimas malda. Asmeninė malda ir atviras pokalbis su Dievu gaivina ir primena mano pašaukimo kelią kasdienybėje. Suprantu, kad negaliu duoti kitiems to, ko pats neturiu. Turiu nuolat prisiminti, kad esu ribotas, turiu ribotą laiką ir ribotas jėgas, negaliu visko padaryti, visiems padėti – tuomet esu kviečiamas labiau pasitikėti Dievu, Jo veikimu ir buvimu mano ir kiekvieno žmogaus gyvenime.

Gyvenimas ir pokalbiai bei juokas su broliais jėzuitais yra didžiulė dovana, nors kartais ir iššūkis. Gera, kai broliai palaiko, kai gimsta naujos mintys ir idėjos, kaip galime pasitarnauti žmonėms ir skleisti tikėjimą. Esu be galo dėkingas jėzuitams ir visiems žmonėms, kurie mane lydėjo ir vis dar lydi šiame pašaukimo kelyje.

Šiais laikais nėra būtina būti vienuoliu ar kunigu, norint vykti į misijas ar gyventi pagal ignaciškojo dvasingumo principus. Ką tau asmeniškai reiškia būti jėzuitu ir būsimu diakonu, vėliau – kunigu?

Tikra tiesa, kad vykti į misijas, tarnauti ir padėti žmonėms galima įvairiais būdais ir vienas iš jų yra pašaukimas būti jėzuitu. Bet būti jėzuitu man visų pirma reiškia tiesiog būti, o ne veikti. Mano veikimas turi kilti iš buvimo su Dievu. Man tai yra ir apie įsimylėjimą bei meilę. Prisimenu, kai 2012 metais Magis jaunimo piligriminiame žygyje iš Šiluvos į Kryžių kalną pirmą kartą susipažinau su jėzuitais ir jų dvasingumu. Mane labai palietė ignaciškojo dvasingumo aspektas, kad galime ieškoti Dievo ir rasti Jį, veikiantį visuose dalykuose ir žmonėse, ne tik maldoje ir bažnyčioje. Tai atvėrė mano žvilgsnį į Dievo veikimą ir buvimą pasaulyje bei visose mano gyvenimo srityse.

Vėliau gimė troškimas dalintis šiuo dvasingumu su kitais, tapti jėzuitu, skleisti begalinę Dievo meilę, kuri išpildo giliausius mūsų troškimus ir užpildo tuštumas. Buvimas diakonu ir kunigu man yra atsiliepimas į pašaukimą tarnauti Dievui ir žmonėms. Turiu prisiminti, kad šis kelias ir misija, į kurią esu pašauktas, yra ne mano, o Kristaus misija, ateinanti per Bažnyčią.

Kaip būsimas kunigas, labiausiai laukiu galimybės klausyti išpažinčių ir švęsti Susitaikinimo sakramentą, per kurį žmonės gali patirti nuolatinį Dievo gailestingumą, padrąsinimą, gydymą bei atnaujinimą. Atpažįstu, kad einu šiuo pašaukimo keliu ne todėl, kad esu tobulas, vertas ar nusipelnęs, o todėl, kad esu patyręs gydančią Dievo meilę ir gailestingumą. Tad noriu būti šios Dievo meilės patirties liudytojas ir nešėjas kitiems žmonėms.