„Kažkaip mes visi patikėjome, kad blogio nebėra“, – naujame „Stimmen der Zeit“ vedamajame rašo Stefanas Kiechle, SJ. Katechezėje, religijos pedagogikoje bei homilijose beveik nebėra tokių temų, kaip nuodėmė, kaltė ir atleidimas. Nedera moralizuoti ar kalbėti apie velnią, pragarą ir Teismą. „Įgijęs galios, blogis sugrįžta, – teigia Kiechle. – Ką patiria kareiviai – prievartaujantys, plėšiantys, žudantys? Politikai, duodantys įsakymus užpulti svetimą šalį? Bažnyčios hierarchai, moralės bei religijos požiūriu pateisinantys agresiją? Įžūliai meluojantys televizijos laidų vedėjai?“ Koks šiandien būtų krikščioniškas atsakas į blogį?
Kažkaip mes visi patikėjome, kad blogis nugalėtas, kad blogio galia palaužta. Kiekvienas žmogus iš esmės yra geras. Dievas gailestingas, jis išgydo žaizdas ir atleidžia kaltes, jei apskritai kas nors dar gali būti dėl ko nors kaltas. Nei katecheze, nei religijos pedagogika ar pamokslu nedera „moralizuoti“, taigi įvardyti blogo elgesio, viešai pasmerkti ar perspėti elgtis kitaip. Nuodėmė, kaltė ir atleidimas – šios temos nebeaktualios ir jų, galima sakyti, nebeliko religiniame ugdyme, liturgijoje ar net teologijoje. Išpažinties praktika nugrimzdo į užmarštį, plačiuosiuose krikščionių sluoksniuose šiandien iš jos ne kažin kas belikę. Atsisakyta tokių temų, kaip kančia ant kryžiaus ir atgaila, bausmė ir teismas, velnias, skaistykla ir pragaras. Į kenčiančius žmones vieningai žvelgiama labiau kaip į neteisingų santykių ar blogio jėgų aukas. Aukos yra sužeistos, jas būtina gydyti, tad į Jėzų žiūrima visų pirma kaip į gydytoją, terapeutą ar net socialinių santykių kritiką. Visa tai nėra netiesa, bet taip iš akių išleidžiami asmeniškai atsakingi blogio vykdytojai ar Jėzus kaip jų Išganytojas, – bent jau teologinis ar dvasinis šių dalykų aiškinimas.
Įgijęs galios, blogis sugrįžta: su katastrofiška klimato kaita, kuri, viena vertus, vyksta „natūraliai“, bet, antra vertus, yra žmogaus veiklos padarinys. Neregėtu gyvenimo geismu ir troškimu vartoti žmonija kolektyviai ir individualiai griauna savo gyvenimo pagrindą. Tęsiasi COVID-19 pandemija: ji taip pat yra „iš gamtos“, bet gal čia vis dėlto bus prisidėjęs ir žmogus? Pasaulyje atskleisti Bažnyčios seksualinės prievartos atvejai. Neabejotina, kad jų priežastys – ne tik patologija: blogio veidas išryškėja ne tik tarp pavienių veikėjų, bet ir, netiesiogiai, per sistemines spragas. Galiausiai karas Ukrainoje, atidengiantis ne tik hegemoninių ambicijų blogybę, bet ir toksišką socialinę bei politinę jų aplinką, ne tik fundamentalistinę nacionalinę ir religinę ideologiją, bet ir milžinišką smurto ir žiaurumo pilną karo mašiną.
Blogis sugrįžo. Ar vėl prabilsime apie blogio galią, piktąjį, demoną ar velnią? Ar egzistuoja blogio arba demono apsėdimas? Individualus – kai apsėstasis yra diktatorius ar karo nusikaltėliai? Arba kolektyvinis – kai velnias įsisuka į militaristinę valdžią ar kariuomenės vykdomas svaiginančias smurto orgijas? Teologijai ir dvasingumui būtina iš naujo skausmingai atsigręžti į seną, ilgai nutylėtą temą.
Blogis reiškiasi smurtu – tiek psichiniu, tiek fiziniu. Tačiau pirmiausia jis pasirodo kaip melas – per visą žmonijos istoriją, nuolat. Vaizdai iš Bučos ar Mariupolio ir skirtingas jų aiškinimas liudija šią blogio dinamiką. Beje, visa tai aprašyta jau Biblijoje, tik mes nenorime to matyti.
Kyla nesuvokiami klausimai: ką patiria prievartaujantys, plėšiantys ir žudantys kareiviai? Politikai, duodantys įsakymus užpulti svetimą šalį? Bažnyčios hierarchai, moralės bei religijos požiūriu pateisinantys agresiją? Įžūliai meluojantys televizijos laidų vedėjai? Kas juos visus taip išugdė, apnuodijo jų dvasią kultūringoje, krikščioniškoje šalyje? Arba kaip mums, Vakarams, visa tai praslydo pro akis? Kaip dėl savo šventos ramybės galėjome nuolat vaizduoti padėtį geresnę, negu ji iš tikrųjų buvo? Šiandien pagrįstai rodome pirštu į Rusiją, tačiau ir Vakaruose netrūksta naivumo ir kvailumo, melo ir valdžios troškimo, puikybės ir rasizmo, net priespaudos ir smurto. Ar neprivalome suvokti, kad blogį vėl būtina rimtai vertinti, atpažinti, įvardyti, pasmerkti ir su juo kovoti? Tam tikra prasme – moralizuoti, tiek mažuose dalykuose, taigi savyje, tiek pasaulio politikos dideliuose dalykuose? O tada naujai suvokti Evangelijos naujieną: kaip pasukti susitaikymo keliu, nemenkinant nei blogio, nei etikos rimtumo?
Blogis keičia ir mūsų Jėzaus įvaizdį: jis pasisakė prieš veidmainystę ir neteisybę, prieš smurtą ir piktnaudžiavimą. Jėzus grasino teismu ir pragaru. Jis buvo blogio aukų gydytojas, o kartu – blogio vykdytojų kaltintojas. Tačiau blogis nekentė to, kuris jį demaskavo, todėl Jėzų žiauriai nužudė. O prisikėlimas? Tai mirties nugalėjimas, bet kartu ir blogio valdžios įveikimas. Tai naujas gyvenimas, bet pirmiausia ir kartu – teismas. Be teismo Dievas neįtvirtins gėrio. Nusidėjėliai tegu bijosi teismo – nežinia, ar tai paskatins juos atsiversti. Nėra nekrikščioniška abejoti, kad galimas pasaulio istorijos atsivertimas. Mes, krikščionys, galime viltis, kad pragaras dėl Dievo malonės bus tuščias, bet to mes nežinome.
