Budapeštas – Birželio 11 d. Budapešto Švč. Jėzaus Širdies bažnyčioje buvo aukojamos tėvo jėzuito Ferenco Jálicso, kuris mirė šių metų vasario 13 d., būdamas 93-ejų metų amžiaus, laidotuvių šv. Mišios. Laidotuvės atidėtos dėl koronaviruso pandemijos. Vengrijos jėzuitų provincijolas t. Eleméras Vízi, SJ, vengrų, ispanų ir vokiečių kalbomis pasveikino koncelebrantą t. Bernhardą Bürglerį, SJ, Centrinės Europos provincijos provincijolą, ir t. Árpádą Horváthą, SJ, vietos bendruomenės vyresnįjį. Gedulo iškilmėse dalyvavo velionio sesuo Mária Jálics ir kiti artimieji, taip pat Argentinos ambasadorius Vengrijoje Hernánas María Patiño Mayeris.
Teologas ir knygų autorius F. Jálicsas, SJ, gimė 1927 m. Budapešte. Per Antrąjį pasaulinį karą, būdamas septyniolikos metų, išgyveno gilią Dievo patirtį, nulėmusią tolesnę jo tikėjimo kelionę. Grįžęs į Vengriją, baigė mokyklą ir 1947 m. įstojo į Jėzaus Draugiją. Spaudžiamas komunistų valdžios, turėjo palikti šalį. Filosofiją studijavo Vokietijoje, Belgijoje, vėliau – Čilėje. Teologijos studijas baigęs Buenos Airėse, ten dėstė fundamentinę teologiją ir dogmatiką, buvo scholastikų dvasios tėvas. Nuo 1974 m. gyveno skurdžiuose Buenos Airių kvartaluose, kad savo gyvenimu dalytųsi su vargšais. Buvo persekiojamas Argentinos karinės chuntos, pusę metų laikytas įkalintas užrištomis akimis. Nuo 1978 m. F. Jálicsas gyveno Vokietijoje ir vadovavo rekolekcijoms, paremtoms jo paties kontempliacijos patirtimi. 1984 m. Vokietijoje įkūrė Gryso rekolekcijų namus ir parengė kontempliatyviųjų rekolekcijų programą pagal šv. Ignaco Lojolos Dvasines pratybas.
T. Péteris Mustó, SJ, savo homilijoje mirusį bendrabrolį ir bičiulį pavadino „maldos meistru“. Būdamas jaunas teologijos dėstytojas Buenos Airėse, jaunus žmones jis vedė į maldą ir per dvasingumą siekė Bažnyčios atnaujinimo. Nors pradžioje tuometinis provincijos vyresnysis t. Jorge Mario Bergoglio – dabartinis popiežius Pranciškus – kontempliatyvųjį maldos būdą laikė pavojingu, jis vis tiek paplito. T. F. Jálicsas manė, kad tokia malda labiausiai tinka abejojantiems ir ieškantiems. T. P. Mustó teigimu, žvilgsnis visada krypsta ten, kur darbuojasi Dievo Dvasia. Tikėjimo neįmanoma atskirti nuo kasdienybės, tad „turime laikytis tikrovės, nes tik tikrovėje reiškiasi Dievo veikimas“, – sakė T. P. Mustó.
T. P. Mustó priminė karo metų išgyvenimus Vokietijoje, per kuriuos jaunasis Ferencas Jálicsas patyrė Dievo buvimą. 5 mėnesius kalinamas ir kankinamas Argentinos karinės chuntos, jis atrado Jėzaus maldą, teikusią vidinę ramybę ir susitaikymą. Paskutiniaisiais metais, kuriuos praleido slaugos namuose, Dievas atsiliepė į tai, ką jis pažadėjo jaunystėje, stodamas į Jėzaus Draugiją: „Imk ir priimk, Viešpatie, visą mano laisvę, atmintį, protą ir valią.“ Tie, kurie tuo metu lankė t. Franzą, galėjo paliudyti, kad, nepaisant visko, jis gebėjo mylėti iš visos širdies.
Šv. Mišių pabaigoje Argentinos ambasadorius perskaitė Argentinos Užsienio reikalų ministro Felipės Solá laišką, kuriame jis pagerbė velionio, kaip knygų autoriaus ir rekolekcijų palydėtojo, veiklą bei pasmerkė tuometinį Argentinos valstybinį terorizmą.
T. Eleméras Vízi pabrėžė ypatingą Ferenco Jálicso budrumą, leidusį jam atpažinti laikmečio sunkumus ir išplėtoti tradicijoje įsišaknijusį ir daug kam padėjusį maldos būdą. „Jeigu jis kada nors bus paskelbtas šventuoju, taps ‘klausymosi šventuoju‘.“
Po šv. Mišių, kurios buvo transliuojamos tiesiogiai, urna palaidota bažnyčios kriptoje.