2025-09-27, Kauno Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčia
Brangus broli Mantai, mieli susirinkusieji,
šiandien tampame išskirtinio įvykio liudytojais – mūsų brolis Mantas Mileris tampa Viešpaties kunigu, sekėju, apaštalu, bendradarbiu. Tai didelio džiaugsmo brolių jėzuitų bendruomenei ir visai Dievo Tautai diena. Žmogus, kuris yra pašauktas Viešpaties ir atsiliepia į šį gyvenimo žygį, yra didelė Dievo malonė ir jam pačiam, ir visiems, kuriuos jis sutiks gyvenimo kelyje. „Dar prieš sukurdamas įsčiose, tave aš pažinau, dar prieš gimimą tave aš pašventinau“ (Jer 1, 5) – šiuos pranašo Jeremijo žodžius Mantas pasirinko šventimų liturgijai, nes jautė, kad tai yra ir jo istorija, jo pašaukimas, Dievo svajonė. Mes turime įvairių svajonių, kaip pasaulis galėtų atrodyti, bet svajonių turi ir Dievas. Jis irgi svajoja ir parenka žmogų tarnystei, kuri yra jo paties troškimas dovanoti save pasauliui, žmogų, kuris ištaria „taip“ tapti dovana.
Kunigystė nėra vien tik tavo, Mantai, apsisprendimas ar svajonė. Tai nėra karjeros ar profesijos pasirinkimas. Tai slėpinys, kad Dievas, dar prieš tau gimstant, pažino tave ir numatė savo planuose. Tai pašaukimo dovana, kurią žmogus gauna nepelnytai. Maloningasis Viešpats iš savo meilės dosnumo pakviečia žmogų tapti Jo meilės bendradarbiu. Kaip ir pranašui Jeremijui, Dievas sako: „Nebijok nieko, nes aš esu su tavimi ir tave apsaugosiu“ (Jer 1, 8). O tada taria: „Štai aš dedu savo žodžius į tavo lūpas!“ (Jer 1, 9).
Viešpats Jėzus Kristus, vyriausiasis mūsų Kunigas, išsirenka sau mokinius, kad jie vykdytų jo misiją, eitų į pasaulį ir skelbtų Evangeliją. Per apaštalų įpėdinius vyskupus, per kunigo pašaukimą tęsiamas jo darbas – Mokytojo, Kunigo ir Ganytojo tarnystė. Naujas kunigas Bažnyčioje ryžtasi sekti Jonu Krikštytoju, kuris ruošia kelią Kristui į žmonių širdis, būti šv. Pauliumi, kuris su įkarščiu aiškina Evangelijos gelmę, sekti Petru, kuris liudija Jėzaus prisikėlimą Sekminių dieną, bet svarbiausia – atspindėti patį Jėzų, mokantį, gydantį, besiaukojantį ir vedantį žmones į mylinčio dangiškojo Dievo Tėvo glėbį. Kitaip tariant, žmogus nutaria būti kaip Jėzus. Viešpats šį troškimą pašventina, o žmogaus pasiryžimą daro nuostabiu savo malonės įrankiu ir jo veikimo pasaulyje ženklu.
„Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau. Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15, 12–13). Šiose eilutės slypi kunigiško pašaukimo esmė: aš priimu Tavo, Viešpatie, kvietimą kaip įsakymą. Mantas, išgirdęs meilingą Viešpaties kvietimą sekti paskui jį, kur tik jis eitų, ir savo širdyje apsvarstęs šį kvietimą, Viešpaties malonės padrąsintas šiandien ištars „taip“ ir savo gyvenimu atsilieps prisikėlusiam Jėzui Kristui, kuris nesiliauja visais laikais šaukęs apaštalų, kad dabar galėtų jų lūpomis mokyti, drąsinti ir guosti, jų rankomis pagelbėti vargstantiems, jų kojomis skubėti skelbti besiartinančią Dangaus Karalystę.
Mantas apie savo kelionę į kunigystę pasakoja: Mokykloje iki maždaug 5 klasės turėjau elgesio problemų, nenorėjau mokytis. Tačiau didelis pokytis įvyko po Pirmosios Komunijos. Giliai širdyje pajaučiau ir pradėjau tikėti, kad Dievas tikrai egzistuoja. Atsirado noras eiti į bažnyčią sekmadieniais, pradėjau kelti egzistencinius klausimus apie gyvenimo prasmę, tikėjimą, Dievą. Nuo to laiko pradėjau melstis, jaučiau didelę ramybę ir paguodą.
2011 m. kovo 14 dieną atsikėliau ruoštis eiti į mokyklą, tuo metu buvau 17-os metų – 10-oje klasėje. Atsisveikindamas apsikabinau mamą. Tačiau tą akimirką dar nežinojau, kad paskutinį kartą… Tą dieną mama iškeliavo pas Viešpatį. Atrodė, kad netekau dalies savęs. Galvoje pralėkė daugybė klausimų. Kaip gyvensiu? Kas dabar bus? Toks jausmas, kad netekau pagrindo po kojomis... Staiga nurimau, atsisėdau ir pradėjau tyliu balsu šlovinti Dievą, įvairios giesmės tiesiog ėjo man į galvą. Buvo labai skaudu, bet ir kažkoks neapsakomas jausmas, kad nesu vienas, kad kažkas mane stipriai laiko. Dabar tikiu, kad tai buvo Dievas. Jis buvo pirmasis, kuris pasitiko mane tame skausme, toje netektyje dar prieš apie ją sužinant kitiems...
Nuo tos dienos prasidėjo naujas etapas, nauja pradžia. Patyriau daug Dievo artumo per žmonių palaikymą, pagalbą, maldas. Esu dėkingas daugybei žmonių, kurie buvo su manimi tame gedėjime. Galiausiai vėl kilo klausimai apie gyvenimą, jo prasmę. Suvokiau, koks laikinas ir trapus tas gyvenimas. Pradėjau mąstyti, kad Dievas turi man planą (kaip ir kiekvienam žmogui), kažką yra paruošęs. Norėjau sužinoti, kas tai.
Sulaukęs aštuoniolikos kartą meldžiausi savo kambaryje, ir netikėtai gimė keista mintis apie tapimą kunigu. Iš karto atmečiau ją, nes žinojau, kad noriu šeimos. Porą mėnesių „kovojau“ su ta mintimi, bet galiausiai pradėjau ją priimti, kai prisiminiau, kad Dievas man trokšta laimės ir pilnatvės.
2012 metų vasarą dalyvavau jėzuitų organizuotame „Magis“ projekte. 5 dienas dalyvavau piligrimystėje, ėjome be maisto ir pinigų. Visko prašydavome iš sutiktų žmonių. Labai palietė nepažįstamų žmonių dosnumas, atvirumas. Tai buvo pirmas kartas, kai patyriau jėzuitišką/ignaciškąjį dvasingumą. Mane labiausiai sužavėjo mintis, kad Dievo galima ieškoti ir jį sutikti savo kasdienybėje, o ne tik maldoje ir bažnyčioje. Po kažkurio laiko pradėjau galvoti apie pašaukimą tapti jėzuitu, apie gyvenimą bendruomenėje su kitais broliais, apie pagalbą žmonėms atrandant Dievą savo gyvenimuose…
Brangusis Mantai, štai atėjo diena, kai tavo troškimas ir svajonė pildosi: netrukus būsi įšventintas kunigu. Kristaus – Mokytojo – vardu tu vykdysi šventą mokymo pareigą, skelbdamas Dievo žodį, kurį pats priėmei su džiaugsmu. Nuskambės žodžiai apie Viešpaties įstatymą: žiūrėk, kad tuo, ką skaitysi, tikėtum; kuo tikėsi, – to mokytum; ko mokysi, – pats vykdytum. Kristaus vardu atliksi šventinimo pareigą, patarnausi tikinčiųjų bendruomenei, atnašausi auką ant altoriaus, seksi Viešpatį, švęsdamas sakramentus ir liudydamas jį visiems sutiktiesiems gyvenimo kelyje. Tu sutiksi našlę, verkiančią dėl savo sūnaus, sutiksi fariziejus, sutiksi tuos, kurie šauks „Osana“ ir tuos, kurie šauks „Ant kryžiaus jį“, sutiksi sūnų palaidūną ir verkiančias moteris, sutiksi Prisikėlusį Viešpatį. Jis jau dabar spindi brolių ir seserų veiduose, kurie, įtikėję jį, tave palaikys, rems ir drąsins, nes tave priima, kaip brolį, tėvą, kunigą.
Vyskupo rankų uždėjimu ir šventimų malda šventinamasis tampa nauju kūriniu. Gavus neišdildomą žymę, pasireiškia neįtikėtina Viešpaties galia – per sakramentų šventimą, Eucharistiją, sekant Viešpačiu, kur tik jis eitų.
„Aš jums tai kalbėjau, kad jumyse butų manasis džiaugsmas ir kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų“ (Jn 15, 11). Būtent tai yra kunigystė – pilnatvė, džiaugsmas, savęs dovanojimas. Nuoširdžiai sveikiname, mielas broli Mantai, kad tu, kaip Viešpats, supratęs laimės paradoksą – „Aš atėjau, ne kad man tarnautų, bet kad pats tarnaučiau“ – trokštum kitus padaryti laimingus ir pats taptum laimingu.
Palydėkime mūsų brolį Mantą nuoširdžia malda ir palaikymu. Dėkokime už jo pasiryžimą eiti jėzuitiško dvasingumo ir kunigystės keliu, jo atsiliepimo Dievo kvietimui pavyzdį. Melskime, kad jo gyvenimą lydėtų gausios Viešpaties malonės Dievo ir žmonių labui, prisimenant Jėzaus žodžius: „Ne jūs mane išsirinkote, bet aš jus išsirinkau ir paskyriau, kad eitumėte, duotumėte vaisių ir jūsų vaisiai išliktų“ (Jn 15, 16).