Minint Vasario 16-ąją, prezidentūroje už nuopelnus ir Lietuvos vardo garsinimą apdovanoti Lietuvos ir užsienio valstybių piliečiai. Tarp apdovanotųjų – ir jėzuitas, kardinolas, Kauno arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius. Vytauto Didžiojo ordino Didysis kryžius jam įteiktas už reikšmingą indėlį į kovą už Lietuvos laisvę ir žmogaus teises, nuolatinę pagalbą silpniausiems visuomenės nariams ir reikšmingą indėlį į socialiai jautrios ir dvasiškai tvirtos visuomenės kūrimąsi.
Kristina Karlonė, LRT RADIJAS, LRT.lt, 2025-02-16
– Jūsų eminencija, kuo Jums reikšmingas būtent šis apdovanojimas?
– Gyvenau ir tarnavau kaip kunigas, kaip vyskupas, negalvodamas apie visus ordinus, apdovanojimus. Buvo svarbu, kad Viešpats apdovanotų. Valstybės apdovanojimas, žinoma, brangus, bet per daug nesureikšminu. Visas mano gyvenimas buvo nukreiptas tam, kad kada nors Viešpats apdovanotų. Esu be galo dėkingas, kad tikėjimo pradmenis gavau tėvų namuose, paskui aš juos gilinau ganydamas karves ir skaitydamas religines knygas. Dar vėliau, besimokydamas kunigų seminarijoje. Mano visas gyvenimas yra pastatytas ant tikėjimo. Ir dariau tai, ką diktavo sąžinė, tikėjimas. Ir kovojant už Lietuvos ir Bažnyčios laisvę, tiesiog atrodė, kad reikia daryti tai, ką dariau, ką diktavo sąžinė. Tai toks buvo mano viso gyvenimo kelias iki dabarties.
– Yra sunkių akimirkų ir sudėtingi kartais gali būti pasirinkimai daryti taip, kaip sako sąžinė, sutiktumėte?
– Be abejo. Gyvenime, kai susiduri su sunkumais, išbandymais, jie būna didelis iššūkis. Ir tų iššūkių mano gyvenime buvo labai daug. Vieni iš didžiausių iššūkių buvo, kai leidau „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“. Visą laiką buvo tokia padėtis, tarsi vaikščiotum ant bedugnės krašto. Kiekvieną dieną buvo galima tikėtis kratų, areštų. Kai 1983 m. buvau suimtas, atsidūriau KGB kameroje, tai pirma mintis buvo malda. Pradžioje neturėjau nei maldaknygės, nei rožinio. Vienas kalinys iš duonos man padarė rožinį. Kiekvieną dieną kalbėdavau keturias rožinio dalis. Ir šiai maldai buvau ištikimas per visą kalinimo laiką. Būdamas lageryje, prie įvairių darbų, be rožinio, dar labai buvo brangu, kai kalėjimo kameroje ir lageryje galėjau slapta aukoti mišias. Tas buvimas Viešpaties artumoje labai stiprino ir padėjo sėkmingai pereiti nelaisvės išbandymų kelią. Daug iššūkių buvo ir vėliau. Jau laisvos Lietuvos metais. Dabar kai žiūriu iš perspektyvos, kartais atrodo, kad kartais net lageryje buvo mažiau sunku nei tarnaujant laisvos Lietuvos metais. Todėl, kad ne visada, ne visi tave supranta, ne visi padeda, o kartais tik pagalius kaišioja į ratus.
