Liepos 23–26 d. Plungėje ir Telšiuose vyko Pasaulio lietuvių bendruomenės ir Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos suvažiavimas. Į Žemaitiją atvyko bendruomenių vadovai, jaunimo organizacijų lyderiai iš daugiau nei 30 pasaulio valstybių. Liepos 26 d. Telšių šv. Antano Paduviečio katedroje buvo aukojamos šv. Mišios, kuriose homiliją sakė arkivyskupas Lionginas Virbalas SJ, delegatas užsienio lietuvių sielovadai.
Mielas vyskupe Algirdai,
gerbiami Telšių miesto savivaldybės vadovai,
brangūs tikintieji,
šiandien Telšiai tapo ne tik Žemaitijos, bet visų išeivijos lietuvių sostine. Čia susirinko Pasaulio lietuvių bendruomenės lyderiai, atstovaujantys lietuvių bendruomenėms keliasdešimtyje pasaulio šalių. Sveikinu PLB Dalią Henkę, garbingus svečius ir visus čia atvykusius.
Šios dienos evangelija mums pateikia įdomias istorijas apie žmones, kurie netikėtai tampa turtingi – atkasa lobį, suranda perlą.
Leiskite pradėti nuo vienos linksmos istorijos. Kartą vienas žmogus nusipirko loterijos bilietą ir laimėjo 5 milijonus eurų! Pirma apie tai sužinojo žmona, ir kadangi vyras turėjo silpną širdį, ji ne tik apsidžiaugė, bet ir išsigando: „Jei pasakysiu jam, gali ištikti infarktas.“ Ji nuėjo pas kleboną ir paprašė: „Tėve, jūs esate iškalbus ir protingas – padėkite mums. Ateikite ir kaip nors švelniai praneškite mano vyrui šią žinią.“
Kunigas ateina, atsisėda šalia vyro ir sako: „Jonai, įsivaizduok, kas būtų, jei laimėtum 5 milijonus.“ Jonas atsako: „O, tėve! Jei tiek laimėčiau, pusę tų pinigų iškart atiduočiau Bažnyčiai ir jums!“ Ir žinote, kas nutiko? Kunigą ištiko infarktas!
Bet Evangelija kviečia pažvelgti kur kas giliau, negu vien matyti netikėtą žmonių praturtėjimą. Pradžioje girdėjome: „Su Dangaus Karalyste yra kaip...“ ir toliau seka įvairūs pasakojimai. Taigi čia kalbama apie tikėjimą, Dievą, mūsų santykį su juo.
Žmogus suranda dirvoje užkastą lobį. Gal tai lauke dirbęs valstietis ar samdomas darbininkas? Antrasis – pirklys, tikriausiai turtingas žmogus, ieškantis brangių prekių.
Šie Jėzaus palyginimo žmonės mums atskleidžia skirtingus aspektus. Pirmasis – kad Dangaus Karalystę atrandame netikėtai, to neįmanoma suplanuoti. Lobis jau yra nepriklausomai nuo mūsų, jis seniai paslėptas, tik jį reikia atrasti. Gali kasdien mindžioti tą dirvą taip ir nesuprasdamas, kas po ja glūdi. Antruoju atveju prireikia įžvalgumo, mokėjimo atpažinti tikrąją perlo vertę. Kitaip praeisi pro šalį neatkreipdamas dėmesio.
Bet abu skirtingi žmonės padarė tą patį: nuėjo ir su džiaugsmu pardavė viską, ką turėjo, kad nusipirktų tą vieną surastą dalyką. Atkreipkite dėmesį: su džiaugsmu. Jie nesakė: „O varge, dabar turiu viską prarasti... kokia auka...“ Ne! Kai randi tai, kas tikrai vertinga, visa kita nublanksta, viską gali atiduoti.
Kas gi nenorėtų rasti vertingo lobio ar brangaus perlo? Ko gero, ne vienas apie tai pasvajoja. Tik... gal kartais jį jau turime, bet neatpažįstame ir neįvertiname?
Visų pirma, tikėjimas, Kristaus pažinimas – didžiulis lobis, „perlas“, teikiantis gyvenimui tvirtą atramą ir vidinę ramybę, atveriantis platų akiratį, pranokstantį kasdienį darbų ir reikalų horizontą. Apaštalas Paulius rašė: „Dėl jo aš... viską laikau sąšlavomis, kad tik laimėčiau Kristų“ (Fil 3, 10). Daugelis krikščionių buvo pasirengę paaukoti savo gyvybę, kad tik jo neprarastų.
Mielieji čia susirinkę Lietuvos žmonės, gyvenantys įvairiuose kraštuose ir žemynuose. Tikiu, kad ir mūsų tautos paveldo puoselėjimas, bendruomeniškumas yra brangenybė, kuria galime džiaugtis ir didžiuotis.
Vos prieš pora savaičių Čikagoje vyko XVII Lietuvių tautinių šokių šventė, į kurią susirinko virš 2000 dalyvių ir apie 6000 žiūrovų. Reikėjo matyti jų veidus, jų džiaugsmą, entuziazmą. Gera, kai ir išvykusiems gyventi svetur gimtoji kalba, papročiai, giminės istorijos, dainos, šokiai yra brangintinas turtas ir lobis.
Nėra lengva gyventi tarp dviejų kultūrų, reikia daug pastangų išsaugoti tapatybę ir tikėjimą svetimoje aplinkoje.
Į užsienį išvykę lietuviai nuo pat pradžių stengėsi burtis į parapijas, statė savo bažnyčias – brangindami tikėjimą, palaikantį jų dvasią. Ir tai darė su džiaugsmu – skirdami laiką, lėšas, jėgas.
Tiek tikėjimas, tiek tautiškumas nėra vien nostalgija ar etninė puošmena, o vertybė, dėl kurios verta ką nors paaukoti. Ne vien patogiai saugoti, o investuoti laiką, pastangas, kartais ir socialinį patogumą. Pavyzdžiui, kalbėti lietuviškai namie, kai aplinkui skamba kita kalba; vežti vaikus į savaitgalio mokyklėlę; švęsti lietuviškas šventes, kai lengviau būtų tiesiog integruotis be pėdsako; būti aktyviais lietuviškos parapijos ar misijos dalyviais. Tie, kas atranda, atpažįsta ir siekia įsigyti šį Kristaus pažinimo ir buvimo Lietuvos žmogumi lobį – supranta, kad tai nėra vargas, o paradoksalus kelias į laimę.
Šiandien Jėzus ir mūsų klausia: Kas yra tavasis lobis? Kur yra tavo širdis? Ką brangini?
Duok, Dieve, kad vertintume, brangintume – kaip lobį, kaip patį brangiausią perlą –
savo tikėjimą ir buvimą vaikais šios nuostabios žemės
– kur driekiasi Pamario krantas ir Žemaitijos kalneliai,
Aukštaitijos lygumos, Dzūkijos miškai ir Sudūvos laukai.
