Arkivyskupo Liongino Virbalo SJ komentaras feisbuke (2026-08-17)
Dviem kunigams pareikšti kaltinimai dėl prieš nepilnamečius galimai padarytų nusikalstamų veikų. Daug komentarų ir nuomonių išsakyta. Neinu pareigų jokioje Lietuvos vyskupijoje ir kaip emeritas nepriklausau Vyskupų konferencijai, taigi galiu išsakyti tik savo asmeninę nuomonę. Antra vertus, bet koks mano mestas akmenukas skrieja į mano paties daržą. Turėjau atsakomybes Panevėžio ir Kauno vyskupijose ir kiekvienas gali klausti – o ką pats padarei? Bet noriu išsakyti, kas mano manymu, šiuo metu būtų aktualiausia.
Pirmiausia noriu atsiprašyti. Kaltinimai – baisūs, nors ir skirtingi – iškelti porai kunigų, bet visus kunigus sieja tarnavimo Bažnyčioje ryšys. Todėl paliečia mane ir visus, kurie nieko panašaus nėra padarę, o sąžiningai vykdė savo pareigas. Be to, tikrai verta pagalvoti, ar viską padariau, kad nebūtų panašių nusikaltimų? Žinoma, nėra kolektyvinės atsakomybės ir įtarimai neturi klaidingai kristi ant nekaltų ar juos suparalyžiuoti. Priešingai, tik nuoširdi tolesnė tarnystė galės grąžinti Bažnyčiai pasitikėjimą.
Svarbiausia – nukentėję žmonės. Nesvarbu, kiek praėjo laiko, reikia ieškoti būdų jiems padėti ir prisiimti už tai visokeriopą atsakomybę. Patirtą skriaudą jie nešiosis visą gyvenimą, bet ką galime ir turime daryti, kad ta žaizda netrukdytų toliau gyventi? Būtina paklausti nukentėjusiųjų – tiesiogiai ar netiesiogiai (tai priklausys nuo jų pačių), tartis su specialistais ir daryti visa, kad pagalba kuo greičiau būtų suteikta, kad ir kiek tai kainuotų.
Taip pat tie, kurie nukentėjo, bet to dar neatskleidė. Nežinome, ar ir kiek jų yra, bet kas drįstų teigti, kad negalėjo būti? Vilnius nėra kokia nors bloga išimtis. Bet kurioje Lietuvos vietoje galėjo panašiai atsitikti. Kaip palengvinti kelią nukentėjusiems asmenims išsakyti tai, ką jie patyrė? Jau yra galimybių kreiptis, bet gal kažką panašaus patyrę žmonės galėtų patarti, kokioje saugioje ir priimtinoje aplinkoje tai galėtų vykti? Koks būdas pranešti būtų priimtiniausias žinantiems apie tokius nusikaltimus, kad jie neliktų nutylėti? Visa tai aktualu ne tik Bažnyčioje nukentėjusiems, bet visiems, kurie galėjo panašiai nukentėti kitur, pvz., stovyklose, klubuose, komandose ir kt.
Galiausiai – užkirsti kelią panašiems nusikaltimams ateityje. Tam padėtų ir išsiaiškinimas, kas iš tiesų vyko. Ar tikrai niekas neįtarė, nesuprato, nematė iš artimiausios aplinkos – tiek kunigų, tiek pasauliečių, su kuriais bendravo kaltinamas vaikų išnaudojimu? Ar kas nors sakė, dalinosi apie tai, bet nebuvo išgirstas, nebuvo reaguota? Tik išsamus ir objektyvus tyrimas gali atsakyti į šiuos ir panašius klausimus.
Taip pat, koks buvo kunigo nuopuolio kelias (visa rodo, kad pareikšti kaltinimai pagrįsti)? Kas prie to prisidėjo, vedė, palengvino? Ar bandė sustoti, ieškoti pagalbos? Ko pritrūko, kad nusikaltimai tęsėsi ir t. t.? 2022 metais priimtos gairės, reglamentuojančios elgesį su nepilnamečiais ir pažeidžiamais suaugusiais. Ar remiantis šia skaudžia patirtimi nereikia jų ar jų taikymo būdų koreguoti? Kaip veikė šioje srityje vykę mokymai, ar jie buvo pakankami? Ko trūko?
Net jei šis svarstymas atrodys sausokas, bet konkretūs neatidėliotini žingsniai būtų reikalingiausi. Gal jie jau vyksta ir greitai apie juos išgirsime – ne apie viską žinau. Ačiū kunigams ir pasauliečiams, kurie visa tai neša į Dievo Artumą maldoje, bet tuo neapsiriboja, o su tikru rūpesčiu svarsto ir prisideda prie reikalingų pokyčių.
