Arkivyskupas Lionginas Virbalas, SJ: šiuo laikmečiu Dievui reikėjo būtent tokio popiežiaus

PRANCIŠKUS KAIP SIELOVADININKAS

Jau pirmasis Pranciškaus apaštališkasis paraginimas Evangelii Gaudium buvo kitoks nei ligtoliniai popiežių dokumentai, kuriuose būdavo pateikiamos išmąstytos ir pagrįstos teologinės tiesos. Jame popiežius dalijasi savo sielovados patirtimi ir perteikia pagrindinę mintį, kad Evangelija nėra primetamos taisyklės, bet visų pirma tai yra džiaugsmas, kurį svarbu perduoti kitiems. Popiežiui rūpėjo sielovada, tai atsispindėjo ir jo homilijose. Pavyzdžiui, vienais metais Šventojo Sosto darbuotojams jis kalbėjo apie Romos kurijos darbuotojų dorybes, o kitais išvardijo jiems gresiančias ydas bei su tuo susijusius pavojus.

Man įstrigo popiežiaus atidumas ir konkretumas. Vienas pavyzdys – jo kasdieniai skambučiai Gazos klebonui. Atrodytų, apie ką popiežius, visos Bažnyčios ganytojas, gali kasdien kalbėtis su vienu klebonu?.. Susitikdamas su žmonėmis jis prakalbindavo asmeniškai, o minėdamas pasaulyje vykstančias nelaimes ir karus kvietė suprasti, kad tai paliečia ne kokius nors statistinius vienetus, o konkrečius žmones, kurie kenčia.

Popiežius palaikė sinodiškumą plačiąja prasme, deleguodamas atsakomybes vietos vyskupijoms, atsižvelgdamas į jų rūpesčius, jas išklausydamas. Skelbiamuose dokumentuose jis pateikia citatas iš atskirų kraštų vyskupų raštų.

ASMENINIAI SUSITIKIMAI SU POPIEŽIUMI

2015 m. teko susitikti su popiežiumi per Gailestingumo jubiliejų, kai su „Arkos“ bendruomenės bičiuliais ir savanoriais iš Kauno vykome į Romą. Pranciškus priėjo prie kiekvieno, paspaudė ranką ir pasisveikino. Tuo metu turėjau progą pasakyti, kad laukiame jo Lietuvoje.

Rengdami 2018 m. vizitą Lietuvoje, jautėme pagarbą ir atidų Romos organizatorių komandos, kuri atvažiuodavo į Lietuvą padėti planuoti susitikimų, išklausymą. Manau, kad bendravimo „toną“ davė popiežius. Ypatingas dėmesys buvo kreipiamas į tai, kad neįgalieji ir ligoniai būtų kuo arčiau altoriaus ir kuo geriau jį matytų.

Geriausia mano nuotrauka su popiežiumi užfiksuota prieš Mišias važiuojant per Kauno Santakos parko aikštę papamobiliu. Sėdėjau gale, bet vienu momentu priėjau prie popiežiaus, norėdamas parodyti, kur yra ligoniai, neįgalieji, – ir ištiesiau ranką. Fotografė „pagavo“ tą vaizdą, jame atrodo, lyg ištiestomis rankomis apglėbčiau popiežių.

Paskutiniu metu jį mačiau tik bendrųjų audiencijų metu Šv. Petro aikštėje. Matėsi, kad jis kenčia, lipdamas iš automobilio ir į jį sėsdamas, bet paskui vėl šypsodavosi ir bendraudavo.

IGNACIŠKASIS DVASINGUMAS

Homilijose neretai pateikdavo tris mintis – tarsi ignaciškųjų meditacijų „tris punktus“. Jam visada rūpėjo Dievo ieškojimas visur, dvasių atpažinimas ir misija eiti į pasaulio paribius. Popiežius dažnai kalbėjo apie Dievo buvimą kasdienybėje, kviesdamas jį atrasti ne tik Bažnyčioje, bet ir savo darbuose, santykiuose, net kančioje. Pranciškus kvietė Bažnyčią nebūti uždarą, bet įsiklausyti į Šventąją Dvasią. Jis ragino turėti kantrybės priimant sprendimus, vengti skubotų išvadų, bet taip pat imtis asmeninės atsakomybės, o ne vien vykdyti iš anksto pateiktas aiškias taisykles.

MEILĖ PAŽEIDŽIAMIAUSIEMS

Popiežius Pranciškus troško pasiekti vargstančiuosius, atstumtuosius, abejojančiuosius. Jo frazė „Bažnyčia turi būti lauko ligoninė“ primena popiežiaus norą būti ten, kur žmonės labiausiai kenčia. Jis buvo iki galo ištikimas Evangelijai, rodydamas meilę artimui, kurį matė migrantuose, pabėgėliuose, kaliniuose. Į visus žvelgė pirmiausia kaip į žmones, o ne kaip į problemą, kurią reikia spręsti. Tokia ir yra Jėzaus meilė artimui. Mes dažnai sakome, kad mylime, bet pridedame daugybę „bet“...

Net į Kardinolų kolegiją vyskupai buvo skiriami ne vien iš didžiųjų, tradiciškai „kardinoliškųjų“, miestų, bet ir iš visiškai mažų vyskupijų, pvz., Mongolijoje. Arba, pvz., buvo paskirtas graikų katalikų vyskupas iš Australijos. Tokių kardinolų skyrimas arba nedidelių ar daug sunkumų patiriančių šalių lankymas taip pat kilo iš noro matyti kiekvieną ir pirmiausia pasiekti mažuosius. Popiežius pats mėgo paprastumo ženklus: paprastą kryžių ant krūtinės, paprastą žiedą, paprastus liturginius drabužius.

Nereikia Pranciškaus supriešinti su buvusiais popiežiais. Kiekvienas yra vedamas Šventosios Dvasios konkrečiu laiku ir konkrečiomis sąlygomis. Kiekvienas ateina su savo patirtimi ir istorija. Šiuo laikmečiu Dievui reikėjo būtent tokio popiežiaus, tad dėkojame už jo gyvenimą ir tarnystę.