Arkivyskupas L. Virbalas: „Nėra monolitinės išeivijos, yra be galo sudėtinga ir įvairi išeivija“

Matant užsienio lietuvių bendruomenes ir jų skirtingumą, kas labiausiai džiugina, o kur yra didžiausi iššūkiai, kas galbūt neramina ir kelia rūpesčių?

Kai matai, kas gyva – tai visada kelia džiaugsmą. Daug džiaugsmo teikia ir susitikimai skirtingose šalyse su labai skirtingais žmonėmis, turinčiais pačių įvairiausių gyvenimo patirčių. Tad susitikimai ir pokalbiai visada teikia daugiausiai džiaugsmo, o ypač lietuvių noras išlaikyti lietuvišką sielovadą net ir ten, kur nėra kunigo. Pavyzdžiui, vienoje vietovėje netoli Čikagos kunigas gali atvykti gana retai, bet ten yra žmonių, kurie norėjo, siekė, troško ir derino, kad tokios pamaldos būtų. Tas labai džiugina. Neseniai sutikau 105 metų žmogų, kuris šventė 77 metus santuokos – ir jie vis dar yra nuolatiniai lietuvių parapijos lankytojai. Kaip tai gali nedžiuginti? Taip pat džiugina ir naujieji išeiviai, kurie šalia kitų darbų imasi atsakomybės organizuoti lietuviškas pamaldas ir sielovadą, mato prasmę stengtis dėl kitų.

Ir iššūkiai čia yra visai kitokie nei parapijoje, nes žmonės negyvena vienoje vietoje, dažnai atvykti į pamaldas lietuvių kalba jiems užtrunka vieną ar net kelias valandas. Tad reikia visai kitokių metodų nei parapijoje. Be to, kyla klausimas, kaip padėti mišrioms šeimoms, kuriose vienas moka lietuviškai, o kitas – ne. Pavyzdžiui, vaikų katechezės tikslas taip pat yra ir išlaikyti lietuviškumą, tačiau tokiu atveju ji turi vykti dviem kalbomis, nes vaikams tik lietuviškai suprasti dažnai būna per sunku.

O labiausiai liūdina, kaip ir visur, formalumas. Jei žmonės kažką atlieka tik dėl tradicijos, ar tai būtų sakramentai, ar apeigos, tada nebelieka noro, širdies ir tikro įsitraukimo. Pavyzdžiui, sovietmečiu, kai lietuviai gyveno užsienyje, lietuviškumas ir tikėjimas buvo stipriai susiję. Veikla parapijoje, chorai, organizacijos – visa tai buvo būdai įsitraukti. Norisi, kad ir dabar taip pat nepritrūktų gyvo tikėjimo, gyvo ryšio su Jėzumi. Norisi, kad išeivių bendruomenės būtų ne vien tik tradiciniu lietuviškumu ir katalikiškumu besiremiančios bendruomenės, o turėtų tikėjimo perdavimo misiją.

Iš to, ką sakote, jaučiasi, kad turite stiprų norą tarnauti kitų žmonių tikėjimui, tam, kas gyva ir tikra išeivijos parapijose ir bendruomenėse?

Ir tai atskleisti. Parodyti, kad neužtenka tik išorinio dalyvavimo lietuviškose pamaldose, nes tikėjimas tuo neprasideda ir tuo nesibaigia. Tad labiausiai norisi, kad katalikiškas gyvenimas būtų palaikomas ne tik kartkartėmis atvykstančio lietuvių kunigo, bet ir vyktų nuolatos.

Norėčiau pereiti nuo išeivijos prie jos įsitraukimo į Lietuvos gyvenimą. Kokia yra užsienio lietuvių laikysena ne tik katalikiškumo, bet ir lietuviškumo bei visuomeniškumo, noro kurti Lietuvą prasme?

Tokį visiems tinkamą bendrumą sukurti yra labai sunku. Pavyzdžiui, Lenkijos lietuviai nėra išeiviai, bet gyvena už Lietuvos ribų. Ten gyveno jų proseneliai, seneliai, jie ten pasilieka, ir tai yra jų tikrovė. Ten yra jų organizacijos, parapijos, taip pat jaunuoliai gali vykti į Lietuvą studijuoti aukštosiose mokyklose.

Visai kitokia situacija tų, kurie yra išvykę naujai, po devyniasdešimtųjų. Pavyzdžiui, Briuselyje ir Liuksemburge gyvena žmonės, kurie dirba europinėse struktūrose, studijuoja ar yra susiję su mokslu. Yra ir kitos bendruomenės, kurias sudaro žmonės, išvažiavę ieškoti naujų galimybių ir darbo.

Dar kitokią išeiviją galima sutikti Amerikoje, ten lietuvių bendruomenės įsikūrė dar XIX a. ir pasipildydavo vis nauja išeivių banga, atvykstančia ten dėl įvairių skirtingų aplinkybių. Tad tie, kurie išvyko ieškoti darbo ir platesnių galimybių, į Lietuvą žiūri vienaip, visiškai kitaip į ją žiūri ketvirtos ar penktos kartos lietuvių palikuonys Amerikoje. O juk ir vienas, ir kitas yra išeivis. Mes neturime apibrėžimo, kas yra išeivis – apie ką mes kalbame, apie kuriuos mes kalbame?

Labai lengva žvelgti iš Lietuvos perspektyvos, kad yra tam tikras monolitas – išeivija. Įsivaizduojame, kad čia yra išeivija, o čia yra Lietuva. Tačiau nėra monolitinės išeivijos, yra be galo įvairi ir sudėtinga, įvairiaspalvė ir įvairias patirtis turinti išeivija. Pavyzdžiui, Pietų Amerikos lietuvis, kuris jau nemoka kalbos, bet saugo senelių korespondenciją, kurios nesupranta, ir Norvegijos lietuvis, kuris dirba, statosi namą ir nori jau kitais metais sugrįžti į Lietuvą. Tad apie kokią išeiviją mes kalbame? Nėra vienos išeivijos, jų yra daug.

Galbūt mes esame taip įpratę iš mūsų istorijos, kad ilgą laiką buvo vieninga išeivija, kuri turėjo labai aiškiai išreikštą misiją – valstybingumo sugrąžinimą. Tad dabar tarsi tampa nebeaišku, kas yra ta išeivija – tarsi pats jauti, kad norėtum aiškiau žinoti, kas tai yra. Pavyzdžiui, V. Adamkus, S. Lozoraitis buvę išeivijos atstovai. Kartais, atrodo, norėtųsi aktyvesnės išeivijos lyderystės ir įsitraukimo į tai, kas šiuo metu vyksta Lietuvoje.

Taip, bet tai yra skirtingi dalykai. V. Adamkus buvo pokariu emigravusios inteligentijos atstovas, o  S. Lozoraitis nebuvo emigrantas, jis kaip diplomatas darbavosi už Lietuvos ribų. Pokario kartos emigrantai – tai labiausiai išsilavinę, daugiausiai pasiekę žmonės, turintys ryšių ir mokantys kalbas. Jie išvyko iš Lietuvos, nes žinojo, kas jų laukia. Tai buvo ir labai aktyvūs bei savo misiją supratę žmonės. Jie suvokė – mes turim atkurti Lietuvą. Žinoma, Lietuvoje gyvavo pogrindis, bet ryšių palaikyti buvo neįmanoma, todėl jie buvo Lietuvos balsas pasaulyje. Taigi visos išeivių veiklos, organizacijos aukojosi ir darė, ką tik galėjo. Ir, žinoma, tada veikimas buvo garsus. Dabar žmonės, kurie aktyviai veikia, dirba, kuria ir imasi atsakomybės, yra Lietuvoje, trukdžių veikti tikrai nėra.

Jungtinių tautų duomenimis iki XXI a. pabaigos Lietuvos gyventojų skaičius tesieks vos 1,5 mln. Tai 46 proc. mažesnis gyventojų skaičius nei šiandien ir antras greičiausias nykimo tempas pasaulyje. Kaip išeivija mato šią situaciją, ypač šių dienų geopolitinės įtampos perspektyvoje?

Kai prasidėjo karas, išeiviai labai aktyviai organizavo pagalbą Ukrainai, dalyvavo protesto akcijose su ukrainiečiais. Pavyzdžiui, Osle yra įsikūręs Lietuvos šaulių būrys, kuris siekia bendradarbiauti su Lietuva. Taigi tikrai yra žmonių, kuriems rūpi. Taip pat Seime yra aktyviai keliami klausimai, kaip užsienio lietuviai galėtų padėti Lietuvai.

Aš tikrai labai norėčiau, kad kuo daugiau lietuvių grįžtų, bet negali vadovautis vien tik savo troškimu – turi atsižvelgti į tikrovę. Ta tikrovė dažnai tokia, kad darbas yra užsienyje, žmona užsienietė, vaikai ten eina į mokyklą, tad nenorima keisti vaikui mokyklos, nes tai jau bus kita sistema, prie kurios vaikas nepripratęs. Be to, prisideda kalbos iššūkiai, todėl laukiama, kol vaikai baigs mokyklą, o tada jau žiūrima, kad nebe tiek daug ir iki pensijos liko… Todėl troškimus ir pasiūlymus tikrai galima išsakyti, bet kiekvieno situacija yra skirtinga ir galimybės bei noras grįžti į Lietuvą taip pat.

O juk tikrai dažnai atrodo, kad mes čia, Lietuvoje, dirbame, kuriame, o kiti išvažiuoja…

Ir pačioje Lietuvoje yra daug žmonių, kuriems Lietuva nerūpi. Tikrai yra dalis, kuriems rūpi, ir dalis, kuriems ji visiškai nesvarbi. Negali tada norėti ir iš išvykusių, kad jie būtų kitokie – vieniems iš jų rūpi Lietuva, kitiems ne.

Be to, ir mūsų mąstysena labai individualistinė: mes žiūrime į pasaulį klausdami, kaip man yra geriau? Priimame kaip nekintamą tiesą tai, kad aš pats kuriu savo gyvenimą. Tai ir pačios mūsų Vakarų visuomenės laikysena, kad kiekvienas yra vertingas, turi neatimamas žmogaus teises ir, žinoma, tai yra gerai.

O mūsų patirtas sovietmečio kolektyvizmas buvo tikrai atgrasus – toje sistemoje vyravo įtarumas, nepasitikėjimas kitu žmogumi. Dėl to mes esame atpratę rūpintis kitais ir bendrais mūsų visų reikalais – trūksta savęs suvokimo kaip priklausančio bendruomenei, miestui, šaliai. Toks požiūris nepadeda žvelgti į tai, kuo ir kaip gyvena Lietuva. Dažnai galvojame, kad man yra gerai arba man yra blogai, bet tokio žvilgsnio, kuris aprėptų daugiau, įsipareigotų keisti savo aplinką ir gebėtų susisieti su didesne nei aš tikrove, pritrūksta.

Kaip išeiti iš šio individualizmo?

Žmogui yra natūralu turėti ryšį. Aš galiu galvoti, kad esu sau pakankamas, bet man reikia santykio su kitu žmogumi, man reikia priėmimo iš kito žmogaus, galimybės dalintis savo gyvenimu. To pirmiausia mokomės šeimoje, tarp draugų, o po to jau išgyvename plačiau, visuomenėje. Taigi mano ryšys, mano laimė ir mano džiaugsmas kyla iš buvimo tokiame ryšyje. Tad noras įsijungti, priklausyti, būti, prisiimti atsakomybę ir rūpintis – šito ypač reikia tiek mūsų bendruomenėse, tiek ir kiekvienam iš mūsų.