Arkivysk. Liongino Virbalo SJ homilija Švč. Jėzaus Vardo bažnyčioje: „Pirmiausia skelbkime Jėzaus vardą“
Romos švč. Jėzaus Vardo (Il Gesu) bažnyčia, 2025-02-28
Broliai vyskupai ir kunigai, vienuoliai ir pasauliečiai – šiandien mes visi esame piligrimai! Gera pradėti Jubiliejinių metų Lietuvos piligrimystę būtent šioje Jėzaus Vardo bažnyčioje!
Joje savo dvasia jungiamės su daugeliu mūsų tautiečių. Čia palaidotas 1600-ųjų metų Jubiliejaus piligrimas kardinolas Jurgis Radvila, buvęs Vilniaus, taip pat Krokuvos vyskupas. Jis primena visus kitus – žinomus ir nežinomus – Romos piligrimus, taip pat mums svarbius, brangius tautiečius, atvykusius nebūtinai per Jubiliejų, bet tam, kad Romoje sutiktų popiežių, visuotinės Bažnyčios ganytoją.
Tarp kitų – palaimintasis Jurgis Matulaitis, pasitraukęs iš Vilniaus, atskubėjo į Romą rūpintis marijonų kongregacija ir... iš popiežiaus gavo užduotį vykti į Lietuvą kaip vizitatorius.
Čia atkeliavo ir palaimintasis Teofilius Matulionis, paleistas iš sovietinio Rusijos pragaro. Paprašęs popiežiaus Pijaus XI palaiminimo, iš jo išgirdo: „Esi kankinys! Privalai pirmas mane palaiminti!“
Bažnyčios meilės mus moko abu palaimintieji. O arkivyskupas Jurgis ją taip išreiškia maldoje: „Duok, kad aš būčiau paniekintas, kad susinešiočiau, sudilčiau, kad tik tavo garbė augtų, platintųs, kad tik tuo prisidėčiau prie tavo Bažnyčios tarpimo. Duok man, kad galėčiau dirbti ir kentėti dėl tavęs ir tavo šventosios Bažnyčios ir jos matomos galvos, Šventojo Tėvo“.
Šiandien ypač meldžiamės už popiežių Pranciškų, prašydami jam sveikatos, stiprybės, Dievo Artumo ir palaikymo ligoje.
Esame susirinkę Jėzaus vardo bažnyčioje. Čia ilsisi šv. Ignacas Lojola, įkūręs Jėzaus vardo draugiją – jėzuitus, taip pat gerbiama šv. Pranciškaus – didžiojo misionieriaus relikvija.
Mus visus – visų tautų ir konfesijų – krikščionis jungia Jėzaus vardas. Popiežius Paulius VI gražiai sakė: „Privalau skelbti jo vardą: Jėzus yra Kristus, gyvojo Dievo Sūnus; tai jis mums apreiškė neregimąjį Dievą... Jis yra žmonių mokytojas ir atpirkėjas... Niekada nesiliausiu apie jį kalbėjęs, nes jis yra šviesa, jis yra tiesa.“
Jėzų norime ir turime skelbti pasauliui. Ne savo teisumą ir ne savo tiesą, o Jėzų. Jis vienintelis Gelbėtojas. Kartais daug laiko praleidžiame kritikuodami kitus, kurių požiūris skiriasi nuo mūsų, įrodinėjame, kokie esame teisūs, net nepastebėdami, kad didžiajai daliai žmonių tai visiškai nerūpi. Pirmiausia skelbkime Jėzaus vardą, kad visi Jį išgirstų ir pažintų, priimtų Jėzų, kuris yra mūsų išgelbėjimas, paguoda ir garbė. Be Jo viskas bus veltui.
Antra – šventasis Ignacas kvietė visur rasti Dievą: kiekvienoje veikloje, poilsyje ir darbe. Ieškoti Dievo ne tik džiaugsmo ir paguodos, bet ir išbandymų, sunkumų laiku. Kai kyla pagunda pasiduoti nusiminimui, kai nesuprantame pasikeitusio pasaulio, kai mums atrodo, kad viskas aplinkui blogai – Dievas veikia ir tada.
Amerikiečių teologas kunigas Ron Rolheiser apie krikščioniškąjį dvasingumą rašo, kad praeinantiems dalykams reikia leisti... numirti. Tikėjimo situacija, taip pat Bažnyčia, kurią daugelis mūsų pažinojome vaikystėje ir jaunystėje, pasikeitė. Bažnyčia nemirė, bet ta aplinka, ta padėtis, kuri mums buvo miela bei saugi, pasikeitė, galėtume sakyti – mirė. Nereikia jos prikėlinėti, nes tai ne mūsų galiai ir ne mūsų uždavinys. Stenkimės būti gyvąja šiandienos Bažnyčia – žemės druska ir pasaulio šviesa.
Viešpats veikia visuose, taip pat ir tuose, kurių nepažįstame ar kurie mums atrodo nepriimtini. Juk Dievas neturi posūnių, o tik mylimus vaikus, kuriuos nori apkabinti savo meile. Labiausiai išgyvename ir kenčiame dėl tų, kuriuos mylime, o ne dėl tų, kuriems esame abejingi. Dievas kenčia dėl mūsų, dėl visų žmonių – nes myli. Paguosime Viešpatį, įsijungdami į Jo meilę ir stengdamiesi dalintis ja su kitais.
Galiausiai šioje bažnyčioje yra brangus Mergelės Marijos atvaizdas. Prieš statant didingą baroko šventove, šioje vietoje stovėjo maža bažnytėlė, kurioje šv. Ignacas su kitais jėzuitais dažnai aukodavo Mišias, klausydavo išpažinčių. Bažnyčioje kabojo Marijos paveikslas. Gatvė vedė tiesiai į bažnyčią, tad žmonės mielai užeidavo pasimelsti. Taip atsirado pavadinimas: Madonna della Strada. Itališkai Madonna – Marija, strada – gatvė.
Galime įvairiai versti šį pavadinimą. Vienas būdas būtų sakyti: „Marija, kuri yra prie miesto gatvės“, tarsi pakelėje. Gera, kad ji ten, kur žmonės vaikšto, kur eina į turgų ir grįžta į namus, skuba į svečius ir lanko ligonius, keliauja į bažnyčią. Marija yra pasaulio kelyje, istorijos tėkmėje. Mums reikia jos pagalbos ir užtarimo. Ji mus mato ir pastebi, kaip matė besibaigiantį vyną Kanos vestuvėse. Ne tik mato, bet rūpinasi, nerimsta padėti, įsiterpdama net tada, kai Jėzus sako, kad dar neatėjo laikas.
Kita prasme – Marija yra Kelrodė, Kelrodė Žvaigždė: mums skirtas gyvenimo kelio ženklas, nes rodo į Jėzų. Yra toks ikonų tipas – Odigitria: Marija, paėmusi Sūnų, viena ranka rodo į Jį. Tuo pačiu į Jį kreipia mūsų žvilgsnius ir širdis. Visose sudėtingose situacijose, kai nėra lengvų sprendimų, kai patys abejojame ir nesame tikri – rasime kelią klausdami ir klausydami Jėzaus, kurį rodo Marija.
Belieka palinkėti: neuždarykime Viešpaties ir Jo Motinos šventoriuose, eikime kartu su jais į gatves! Ženkime pro šventąsias Romos bazilikų duris, kad sugrįžę į namus ir mes būtume tais, kurie rodo į Jėzų.
