Knygelė „Kronika. Slaptos knygos istorija“ – pirmasis mažiesiems skirtas leidinys, kuris per patrauklias iliustracijas, įtraukiai pateiktą informaciją ir užduotis padės vaikams susipažinti su Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos reikšme, geriau pažinti slaptą jos leidybą, platinimą bei jos rengėjus.
Kodėl buvo sukurta ši knyga? Kas paliko didžiausią įspūdį kūrybiniame procese? Kokie iššūkiai jį lydėjo? Apie tai papasakojo knygos „Kronika. Slaptos knygos istorija“ autorė ses. Danguolė Gervytė, RA, ir iliustratorė Jūratė Tamošiūnaitė-Karašauskienė.
Įkvepiančios istorijos – ne tik tautiškumui ugdyti
Ses. Danguolė Gervytė, RA, teigė seniai besidominti tremties, neginkluoto pasipriešinimo, kovos už žmogaus teises ir laisvės istorijomis: „Lūžio taškas buvo prieš dešimtį metų vykusi ekspedicija į Vorkutą ir kitas lietuvių tremties vietas Sibire. Tada labai daug skaičiau šiomis temomis, klausiausi gyvų liudytojų, ir manyje gimė įsitikinimas (galėčiau ant bačkos užlipusi kalbą pasakyti), kad sovietinis režimas yra tolygus fašizmui, ir kad tai yra nusikaltimas prieš žmoniją. Žmonės, kurie gebėjo pasipriešinti, yra tikri mūsų didvyriai“.
Sesuo pasakojo, kad anksčiau dirbdama dorinio ugdymo (katalikų tikybos) mokytoja, ji buvo parengusi pamokų ciklą neginkluoto pasipriešinimo tema. „Manau, kad tai įkvepiančios istorijos, gyvi pasakojimai, nors ir neseni, bet vaikams jau nutolę, gali būti įkvėpimo šaltinis ne tik ugdant tautiškumą, bet ir suvokimą apie žmogaus teises, apie visuomenėje veikiančius mechanizmus. Taip pernai, per karantiną, kilo mintis parašyti pasakojimus vaikams apie mūsų tautos herojus: mokytoją Adelę Dirsytę, arkivyskupą Mečislovą Reinį, kunigą Alfonsą Lipniūną ir kitus“, – sakė ji.
Visgi, šiam užmojui įgyvendinti, pašnekovės žodžiais tariant, pritrūko drąsos ir bendražygių, galėjusių ryžtis tokiam projektui. „LKB Kronikos fondo direktorės Dianos Adomaitienės skambutis buvo tikras ženklas iš Dangaus. Ji pakvietė dalyvauti Kronikos 50-mečio veiklose ir „kažką“ parengti vaikams. Tas „kažkas“ virto knygele apie slaptą Kronikos leidybą, platinimą ir jos rengėjus. Labai tikiuosi, kad ta knygelė bus didesnio edukacinio projekto dalis“, – pažymėjo ses. Danguolė.
Liudijimai apie Kroniką – iš pirmų lūpų
Iliustratorė Jūratė Tamošiūnaitė-Karašauskienė sakė, kad kvietimas prisidėti prie knygos vaikams kūrybinio proceso buvo netikėtas ir džiugus. „Pirmiausiai pagalvojau – koks nuostabus sutapimas! Juk aš paauglystėje taip pat buvau susidūrusi su Kronika. Po to, kai saugumiečiai darė kratą pas kaimyną Mečislovą Jurevičių, platinusį šį leidinį Šiauliuose, Kronika buvo slepiama pas mus, mano tėvų namuose. Taigi, po tiek metų ji vėl tarsi sugrįžo pas mane“, – sakė ji.
Kas paliko didžiausią įspūdį, kuriant knygelę vaikams apie Kroniką? Pašnekovių teigimu, tai – medžiagos leidiniui rinkimas. Knygos autorė ir dailininkė keletą kartų vyko Kronikos „pėdomis“ nuo Simno iki Kybartų, susitiko su Kronikos redaktoriumi kardinolu Sigitu Tamkevičiumi, SJ, ses. Bernadeta Mališkaite, SJE, Regina Teresiūte ir kitais.
„Įsivaizduokite, Kybartų klebonijoje kardinolas išima lentelę vidinėje garažo durų pusėje ir rodo – štai čia paslėpdavome Kronikos medžiagą... Arba sesuo Regina vedžioja mus po Šlavantų kleboniją ir pasakoja, kaip jaunimas su kunigu Zdebskiu naktį ėjo statyti kryžių pakelėje... O paskui važiuojame pažiūrėti iki šiol toje pakelėje stovinčio kryžiaus!“, – prisiminimais dalijosi ses. Danguolė Gervytė.
Kūrybinio proceso sunkumai
Visgi, kūrybos procesas nebuvo lengvas. Kūrybiškumą ir vaizduotę reikėjo derinti su istorine ištikimybe: „Mes nesiekėme parašyti istorijos vadovėlio skyriaus, todėl tenesupyksta tie, kurių pavardės nebuvo paminėtos. Mes norėjome perteikti anų laikų nuotaiką, žinią, kaip žmonės kovojo už tikėjimo ir žodžio laisvę, papasakoti apie jų pasiryžimą ir žmogišką baimę. Gal labai ryškūs kai kurie nuotykiai, bet žiūrint iš šių dienų perspektyvos, Kronikos istorija yra begalinio jos autorių kūrybiškumo ir atkaklumo liudijimas“.
Kaip kitą kūrybinį sunkumą ses. Danguolė įvardijo tai, kad ši istorija nėra labai sena – tebėra gyvi jos dalyviai ar dalyvių vaikai. „Pasirinkome neminėti KGB tardytojų ar užverbuotų agentų vardų, nes jų vaikai neša istorijos naštą, ir būtų per daug skaudu girdėti apie savo tėvų klaidas. Patys Kronikos leidėjai niekada nežemino savo persekiotojų, netgi meldė jų atsivertimo“, – teigė ji.
Galiausiai, autorės teigimu, pritrūko paties Kronikos leidimo naratyvo. Kadangi išsamaus tyrimo nėra, jį reikėjo konstruoti iš atskirų detalių, klausantis skirtingų liudytojų atsiminimų. Pasak jos, tai „tarsi mozaika, kuri susidėlioja prieš akis ir kartu niekada nėra baigta, nes kiekvienas naujas pasakojimas tarsi suteikia naują spalvą“.
Didžiausi knygos dailininkei kilę iššūkiai – iliustracijomis atspindėti sovietmečio daiktus ir jų dvasią. Iliustracijų kūrimui buvo ieškomi autentiški to laikotarpio daiktai, pvz., senoviniai telefonai, spausdinimo mašinėlės, saldainių piramidės. Nepaisant kilusių iššūkių, knygelės vaikams dailininkė teigė, kad šis kūrinys yra dovana, leidusi išlįsti iš pandeminio gyvenimo laikotarpio ir leidusi atsidėti paslaptingosios Kronikos kelionės pažinimui.
Šaltinis: Aušra Čebatoriūtė, Fondas „Bažnyčios kronika“
