• Nuotr. Unsplash.com
1 / 1

Apie mirtį ir mirimą pagal šv. Ignacą

„Jau stodamas į Draugiją, jėzuitas apsisprendžia mirti pasauliui bei savimeilei ir gyventi tik Kristui. Siekdamas vidinės laisvės, jis leidžia kreipti savo valią tarsi lazdą senolio rankose arba būti toks kaip miręs kūnas, kuris yra ten, kur jį padeda, arba kaip kryželis, laisvai perkeliamas iš vienos vietos į kitą“, svarsto t. Mindaugas Malinauskas, SJ.

Palydėdamas dar vieną brangų tėvą jėzuitą link dangiškojo Tėvo namų, kaskart nejučia klausi savęs, kaip geram jėzuitui derėtų pereiti šį – mirimo ir mirties – etapą. Tad ir jus kviečiu apie tai pasvarstyti, pamąstyti apie artėjančios mirties neišvengiamybę ir rasti tam tikrų orientyrų savo ar artimojo dvasinei kelionei šiame gyvenimo etape. 

Atėjus senatvei ar užpuolus sunkesnėms ligoms, kyla daug klausimų, kaip gyventi tokiomis aplinkybėmis, kaip vykdyti misiją, kur rasti stiprybės ir prasmės dabartinėje gyvenimo situacijoje. Be natūralių mirties ir mirimo procesų, kai artėjant gyvenimo pabaigai kyla įvairios reakcijos (žmogus ignoruoja ir neigia situaciją arba pyksta ir nenori su ja susitaikyti, galbūt puola į neviltį ir liūdesį, kol priima savo naują būklę ar gyvenimo etapą ir su juo susitaiko), dar yra ir dvasinė kelionė bei procesai.

Pirmiausia į galvą ateina anksčiau plačiai paplitusi, o šiandien mažiau aktualizuojama sąvoka „gera mirtis“ su paminėtinais keliais momentais, kaip pasitikti mirtį gerai pasirengus: leisti medikams atlikti savo vaidmenį, bet ne pagrindinį; troškimas gyventi neturėtų išstumti pasitikėjimo Dievu ir jo valia; būtina susitaikyti su Dievu ir palaikyti ryšį su juo visomis prieinamomis priemonėmis (malda, sakramentais, Dievo žodžiu, bendruomene); galiausiai priimti mirtį ir mirimą kaip Dievo valią, vertinti savo gyvenimą Dievo šviesoje ir puoselėti amžinybės viltį; susitaikyti su žmonėmis ir pasauliu, priimti kitų pagalbą, grąžinti skolas, atsilyginti; melsti, kad, prisiartinus mirčiai, neištiktų kančios, neapimtų neviltis, nenutoltum nuo Dievo, neapleistų artimieji.

O kokį požiūrį į šį etapą turėjo šv. Ignacas?

Skaitydami autobiografiją, matome Ignacą labai susirūpinusį dėl užgimstančios Draugijos nario Simono Rodrigeso sunkios sveikatos būklės. Net pats sirguliuodamas, Ignacas sparčiai įveikė 35 kilometrų atstumą melsti jam išgijimo arba asmeniškai sustiprinti paskutinei kelionei, tuo pradžiugindamas ligonį, kuris netrukus pasveiko.

Kitą kartą Ignacas labai džiaugėsi, vizijoje matydamas Diego de la Hozės, vieno iš pirmųjų mirusių Draugijos narių, į dangų kylančią sielą, nes suprato, kad Dievas mielai priima šią užgimstančią Draugiją, jos narius ir jų gyvenimo būdą.

Iš šių pavyzdžių matome, kad Ignacui buvo svarbu, kad ligoniai pasveiktų ir galėtų tęsti savo misiją, jis troško, kad jėzuitai gerai vykdytų Dievo valią savo gyvenimu ir darbais. Ignacas perspėja tą, kuris tarnauja netausodamas sveikatos, nes taip kenkia Dievo ir sielų tarnybai, nes pasirūpinęs sveikata galėtų tarnauti geriau ir ilgiau. Jei liks toks griežtas sau, silpnindamas sveikatą, gali pradėti ir iš kitų per daug reikalauti. Tačiau Ignacui taip pat svarbus yra geras mirštančiųjų pasirengimas dangui, kad jiems niekas netrukdytų į jį įžengti.

Antra vertus, nors ligos reikia vengti, kad geriau tarnautum artimui ir kad Dievas geriau galėtų tavimi pasinaudoti, jėzuitas visuomet yra kviečiamas ligos atžvilgiu būti indiferenciškas, t. y. išsilaisvinti nuo noro jos atsikratyti ar joje pasilikti ir pirmiausia ieškoti tame Dievo valios.

Šiame pasaulyje dažnai vertė matuojama produktyvumu, o Ignacui tikras produktyvumas yra bendradarbiavimas su dieviška Apvaizda. Ypač senkant jėgoms ir sveikatai, reikia sekti Tuo, kuris dėl mūsų tapo klusnus iki mirties ant kryžiaus, t. y. verčiau prarasti gyvenimą nei klusnumą Dievui per vyresniuosius, išsakyti savo nerimą Dievui itin juo pasitikinti, į jį sudėti visus savo rūpesčius. Todėl kita sergančiojo veikla, be individualaus apaštalavimo vyresniųjų pavedimu, yra ypatinga misija su pasitikėjimu melstis už Bažnyčią ir Draugiją, savo kančias ir asmeninius ribotumus siejant su visuotine išganymo misija, kurią galima išpildyti esant bet kokios fizinės būklės ir įvairiose vietose. Tai ne pasmerkimas, bet ypatinga paskirtis, žinant, kuo remiasi Jėzaus Draugija. Jei anksčiau jėzuitas siekė būti laisvas, kad galėtų būti siunčiamas ten, kur reikia, dabar turi būti laisvas padaryti tai, ką gali, gerai žinodamas, ko dar pasauliui, Bažnyčiai ir Draugijai reikia.

Net ir gyvendamas toje pačioje vietoje, jėzuitas visuomet lieka piligrimas, palikęs savo giminę ir turtus, sekdamas Romoje atsidūrusio Ignaco pavyzdžiu. Sergant ir mirštant, stengiantis išbaigti gyvenimo kūrinį iki galo ir pereiti į amžinybę, piligrimystė tampa dar gilesnė. Jau stodamas į Draugiją, jėzuitas apsisprendžia mirti pasauliui bei savimeilei ir gyventi tik Kristui. Siekdamas vidinės laisvės, jis leidžia kreipti savo valią tarsi lazdą senolio rankose arba būti toks kaip miręs kūnas, kuris yra ten, kur jį padeda, arba kaip kryželis, laisvai perkeliamas iš vienos vietos į kitą. Tad jėzuitas ramiai žvelgia į vis didesniu pagreičiu senatvėje artėjančią mirtį.

 

Autorius:

T. Mindaugas Malinauskas, SJ, į Jėzaus Draugiją įstojo 2002 m. 2002–2004 m. Šiauliuose atliko naujokyną, 2004 m. davė pirmuosius įžadus, po kurių išvyko teologijos studijoms į Insbruką (Austrija), kadangi filosofijos studijas buvo baigęs anksčiau kunigų seminarijoje. Baigęs teologijos magistratūros studijas, 2007 m. įšventintas diakonu ir pradėjo kapeliono darbą Kauno jėzuitų gimnazijoje. Kunigystės šventimus gavo 2008 m. Nuo 2012 m. sausio dirbo Vilniaus universiteto kapeliono padėjėju. 2015–2017 m. studijavo Romoje pagal ignaciškojo dvasingumo licenciato studijų programą, o nuo 2017 m. – pagal doktorantūros studijų programą. 2021 m. kovo–liepos mėn. Neapolyje atliko terciato programą. Šiuo metu darbuojasi Šiaulių šv. Ignaco Lojolos bažnyčioje, yra Lietuvos krikščioniškojo gyvenimo bendruomenės Bažnyčios asistentas.

Naujienlaiškis