Apie jėzuitų ir ateitininkų bendrystę
T. Aldonas Gudaitis, SJ, žurnalas „Jėzuitai“ (2024 2)
Ateitininkų ir jėzuitų ryšys buvo užsimezgęs jau anksčiau, nes jėzuitai ir pogrindžio sąlygomis dirbo su jaunimu. Kai atsirado galimybė dirbti legaliai, tas darbas tęsėsi. Ateitininkai artimi jėzuitams įvairiais savo dvasingumo aspektais. Jų principai – katalikiškumas, tautiškumas, šeimyniškumas, visuomeniškumas, inteligentiškumas – žmogų ugdo visapusiškai, kaip pilietį, visuomenės narį, nėra sutelkti vien į maldingumą. Jėzuitams taip pat svarbūs pasaulietiniai dalykai, mes vadovaujamės šv. Ignaco mokymu, kad link Dievo einančio žmogaus kelyje svarbus visas jo gyvenimas. Tad mūsų dvasingumo bei veiklos principai ir tai, kaip organizuojasi ateitininkai, yra tarsi susisiejantys indai.
Atgavus nepriklausomybę, ateitininkų kuopa susikūrė ir kunigų seminarijoje, kur tuo metu mokiausi. Kai išgirdome, kad atsikūrė ateitininkai, mums, klierikams, tai atrodė labai patrauklu – juk organizacijai priklausyti galėjo visi. Struktūra, nors ir atsiradusi dar tarpukariu, buvo gera ir naudinga – ji padėjo žmones ugdyti, nereikėjo išrasti naujų metodų, ir tai įtraukė daug aktyvių tikinčiųjų. Mūsų kuopoje buvo 9–11 klierikų, 5 iš jų – tuometiniai jėzuitai. Mane žavėjo tai, kad ateitininkai nebuvo spontaniškai ar dėl lyderio charizmos besiburiantys žmonės. Jie turėjo aiškius veikimo būdus ir principus, įgalinančius žmogų augti. Mes, klierikai, per mėnesį perskaitydavome kokią nors knygą ir susirinkę drauge ją aptardavome. Vienas iš ateitininkų principų ir yra bręsti intelektualiai. Nebuvome tiktai draugų būrelis, ši veikla mus ugdė. Kai reikėjo rašyti bakalauro darbą, pasirinkau temą „Ateitininkų organizacijos reikšmė Lietuvai“. Studijuodamas ateitininkų įkūrėjų Stasio Šalkauskio, Jono Dovydaičio veikalus, susidariau įspūdį, kad ši organizacija nėra pasenusi, atgyvenusi, nes tie patys principai aktualūs, veikia ir dabar, o devizas „Viską atnaujinti Kristuje“ – visiškai ignaciškas, nors ir perimtas iš popiežiaus Pijaus X. Skaitydamas ateitininkijos steigėjų darbus, radau ir daugiau sąsajų su ignaciškuoju dvasingumu. Šie vyrai buvo toliaregiški, kai kurie jų kelti klausimai svarstyti ir Vatikano II susirinkime – jau kur kas vėliau.
Pirmosios moksleivių ateitininkų kuopos dažnai būrėsi dalyvaujant jėzuitams, nes klebonai ar tikybos mokytojai prašydavo mūsų pagalbos. Beveik visi aktyvūs jėzuitai įsitraukė į ateitininkijos veiklą kaip dvasios tėvai ir stovyklų dalyviai. Mus nuolat į jas kviesdavo. Ne visi kunigai turi dovaną dirbti su jaunimu, o jėzuitams tai yra natūralu. Tapęs kunigu, septynias vasaras iš eilės vykau į stovyklą Berčiūnuose. Čia iš tiesų būta itin stiprių patyrimų. Dalyvaudavo apie 100–150 vaikų, ir daugeliui jų tos stovyklos padarydavo labai gerą įtaką. Programa būdavo solidi, linksma, tautiška, kartais reikalaujanti ir fizinių pastangų, pvz., miškuose partizanus žaidžiant. O kartą, visą savaitę stovyklaudami kaip ateitininkai, padėjome t. Stanislovui, griovėme kažkokius senus pastatus.
Viena vertus, stovykloje ir toliau atlieki kunigo tarnystę, antra vertus, pakeiti veiklą, atitrūksti nuo kasdienių darbų. Čia kunigo vaidmuo nėra vien sielovadinis. Nors pakviestas esi būtent tam, bet tenka dalyvauti visur – įvairiuose žaidimuose, užsiėmimuose ir pan. Ir vaikams smagu, ir mums tam tikras atokvėpis. Be to, stovyklose būdavo gausu savanorių, tad jų atrankoje dalyvaudavo ir kunigas kaip komandos narys. Vėliau daug vaikų atvykdavo į stovyklas ir iš jėzuitų gimnazijų, nes prie mūsų ugdymo įstaigų ir bažnyčių nuo pat jų atgavimo veikia ateitininkų kuopos. Labai džiugu, kad prie Kauno jėzuitų bažnyčios nuolat gyvuoja veikli ateitininkų kuopa, kuriai daugiausia priklauso Kauno jėzuitų gimnazijos mokiniai. Ateitininkų veikla reikalauja pastangų, bet ji prasminga. Į ją įsitraukusiems jauniems žmonėms tikrai netrūksta entuziazmo, kai kuriose šeimose net tėvai atrado tikėjimą per savo vaikus, pabuvusius ateitininkų stovyklose.
Tose stovyklose užaugo ištisos kartos. Nors ne visi liko ateitininkais, bet pačios stovyklos iki šiol labai populiarios ir Lietuvoje, ir išeivijoje. Pvz., į „Dainavos“ ateitininkų stovyklą Jungtinėse Amerikos Valstijose jėzuitai būdavo kviečiami dėl to, kad gebėjo dirbti su vaikais ir jaunimu. Kol nebuvome atkūrę jėzuitų gimnazijų, ši veikla mus išties žavėjo. Kadangi ignaciškojo jaunimo sąjūdis MAGIS gimė tik per Pasaulio jaunimo dienas Kelne 2005 metais, iki tol jėzuitai daugiau dėmesio skyrė ateitininkams ir skautams, kurie taip pat ieškojo dvasios tėvų.
Ateitininkams svarbios yra žiemos ir vasaros akademijos, taip pat studentų akademijos. Jas organizuodavo patys ateitininkai, tačiau jiems reikėdavo kunigų, todėl kviesdavo mus patarnauti. Tad jėzuitai ateitininkams padėjo augti ten, kur reikėjo mūsų tarnystės.
Ilgą laiką nuo ateitininkijos neatsiejamas buvo kun. Arvydas Žygas, norėjęs stoti pas jėzuitus, bet dėl didelio užimtumo taip ir neradęs laiko atlikti naujokyno programos. Jis pats, išugdytas ateitininkų JAV, ir Lietuvoje buvo jų dvasios vadas. Ateitininkams išeivijoje nuoširdžiai talkindavo ir tėvai jėzuitai Gediminas Kijauskas, Jonas Kidykas, Lietuvoje – Stasys Kazėnas, Lionginas Virbalas (dabar arkivyskupas), Algimantas Gudaitis, Gintaras Vitkus, Antanas Saulaitis. Aš, nors ir esu sendraugis, nuo šios organizacijos veiklos dabar nutolęs.
Užrašė Jūratė Grabytė
Kviečiame nemokamai prenumeruoti žurnalą „Jėzuitai“
