1 / 2

Amerika – žvilgsnis į mūsų laukiančią ateitį?

Paskutiniuoju metu kalbame apie visuomenės ir Bažnyčios susiskaldymą įvairiausiais klausimais: dėl privalomų skiepų, klimato kaitos ar pabėgėlių. T. Godehardas Brüntrupas, SJ, naujausiame Vokietijos jėzuitų žurnalo „Stimmen der Zeit“ numeryje apžvelgia skirtingas JAV politikų ir krikščionių stovyklas.

Koronavirusas dar labiau perskyrė Atlanto vandenyną. Kai po ilgo savanoriškos izoliacijos laiko vėl atsistojau ant Amerikos žemės, apėmė keistas jausmas. Akimirka, kai lėktuvas Naujajame pasaulyje susiliečia su žeme, man visada siejasi su išlaisvėjimu. Čia, kitoje Atlanto vandenyno pusėje, kvėpuojama giliau, mąstoma plačiau ir drąsiau. Tačiau optimizmas dėl ateities ir Amerikoje tapo atsargesnis, net baimingas. Tyko numanoma grėsmė, ore tvyro baimė. Atvyksti į susiskaldžiusį kraštą, atmenantį tamsiąsias savo istorijos puses. Tai juntama visur.

Didžiausias žaizdas Jungtinės Valstijos padarė pačios sau: pilietinis karas, kilęs dėl nežmoniškos vergijos, šaliai kainavo daugiau gyvybių nei bet kuris kitas karas. Šio konflikto užtaisas vis dar aktyvus. Labiau pažįstantys JAV jaučia, kad šalies krūtinėje iki šiol plaka dvi širdys. Donaldo Trumpo įaudrinti paskutinieji metai atskleidė rusenančius konfliktus. Tai nebebuvo Gandi įkvėpta nesmurtinio pasipriešinimo strategija, žinoma nuo Martino Lutherio Kingo laikų: miesto centras ištisomis savaitėmis tapdavo beįstatyminėmis zonomis, liepsnos apimdavo vyriausybės pastatus ir niekuo nesusijusias parduotuves. Visa tai kurstė iki dantų apsiginklavusios dešiniosios pajėgos, kurių nesustabdė net ir demokratijos centras – Kapitolijus.

Nebeliko nieko švento. Universitetuose išgirsite prasigyvenusius jaunus žmones iš paprastų šeimų sakant, kad ši šalis tiek korumpuota dėl neteisybės, diskriminacijos ir rasizmo, jog naują ir geresnę valstybę galima sukurti vien ginklu. Tačiau kita pusė, Amerikos įkūrėjų gynėjai, nenori nuversti šlovingosios praeities paminklų. Jie mano turį dar labiau ginkluotis, siekdami išsaugoti savo way of life (gyvenimo būdą). Parduota keturiasdešimt milijonų ginklų: 2020-ieji buvo rekordiniai metai, 2021-aisiais išliko ta pati tendencija. Šalis virsta parako statine.

Katalikų bažnyčia atspindi šį konfliktą. Ir čia yra „kultūrinės kovos“ flangas, siekiantis sukurti erdves, kuriose gyvuotų senoji visuomenės santvarka, tradicinis šeimos idealas ir tikrovės neatitinkantis lytinės tapatybės suvokimas. Bažnyčią jis mato kaip miestą ant kalno, nutolusį nuo pasaulio lyg švyturys nuo laivo audringoje jūroje. <...> Benedikto XVI asmenyje jis iki šiol įžvelgia savo dvasinį lyderį. Kitoje pusėje – tie, kurie mato Bažnyčią kaip įkvėpimo šaltinį, įgalinantį sukurti naują, teisingesnę socialinę sistemą, radikaliai atsiribojančią nuo sisteminio rasizmo. Jis Bažnyčią suvokia kaip raugą, kylantį pasaulyje, kuris nuo jo įrūgsta. Jis pasisako, net reikalauja, kad klasikinės moralės pozicijos prisitaikytų prie visuomenės nuotaikų. Ši grupė orientuojasi į popiežių Pranciškų. Skilimas pastebimas ne tik JAV Vyskupų konferencijoje, bet ir pačioje Bažnyčioje, suskilusioje į dvi stovyklas. Kiekviena iš jų save sieja su viena iš didžiųjų politinių partijų. Dialogas beveik nepageidaujamas. Kiekvienas turi sau tinkamą bendruomenę, tinkamą kunigą, tinkamus draugus, tinkamą televiziją ir idealiai tinkamą burbulą socialiniuose tinkluose. Visi gyvena skirtinguose pasauliuose.

Atsižvelgiant į šį kontekstą, reiktų perskaityti kalbą, kurią JAV Vyskupų konferencijos posėdyje praėjusių metų rudenį pasakė apaštališkasis nuncijus, arkivyskupas Christophe‘as Pierre‘as. Jis kalbėjo apie tai, kad, norint įveikti susiskaldymą Bažnyčioje, o ypač Vyskupų konferencijoje, reikia atidaus klausymosi. Tuo turimas galvoje ne kitų susitikimų planavimas, nes „viena konferencija po kitos“ vyksta apatiniuose Dantės pragaro ratuose. Ar tai subtilus įspėjimas, kad nereiktų sekti vokiečiais, kurie be gausybės kalbų per savo sinodinį procesą daugiau nieko neįstengia nuveikti? O kas galėtų būti alternatyva? Schizma? Reikia kalbėtis.

Amerikos Bažnyčia turi ilgą nacionalinių sinodų istoriją. 1829–1884 m. bent trylika kartų vyko sinodas Baltimorėje. Iš ten kilęs „Baltimorės katekizmas“ darė įtaką ištisoms tikinčiųjų kartoms. Šiuo XIX a. sinodiniu procesu Amerikos Bažnyčia išreiškė savo nacionalinę savimonę. Jungtinės Valstijos daugeliu atžvilgiu buvo ir yra beprecedentis demokratijos eksperimentas. JAV Bažnyčia yra sinodiškesnė nei daugelis kitų. Šią tradiciją reikia tęsti – didžiadvasiškai ir drąsiai. Kaip tik už tai ir vertiname bičiulius Šiaurės Amerikoje.

 

Autorius:

Godehard Brüntrup, SJ

T. Godehard Brüntrup, SJ, yra Miuncheno filosofijos aukštosios mokyklos filosofijos profesorius ir viceprezidentas.

Naujienlaiškis

Das Magazin „Jesuiten“ erscheint mit Ausgaben für Deutschland, Österreich und die Schweiz. Bitte wählen Sie Ihre Region aus:

×
- ×