Pati didžiausia imigracija vyksta į JAV. Popiežius byloja: „Buvau pasienyje ir daug kartų mačiau, kad tai yra motinos su vaikais, kurios bėga nuo smurto ir su savo šeimomis eina tūkstančius mylių dėl geresnio gyvenimo, tačiau vis tiek diskutuojama apie sienos uždarymą, migracijos ribojimą. Kad imigracijos politika būtų gera, joje turi būti keturi dalykai: migrantas turi būti priimtas, jam turi būti padedama, jis turi būti skatinamas ir integruojamas. Tai svarbiausia, kad jie būtų integruoti į naują gyvenimą.“
Bažnyčios be sienų ganytojas
Pastaraisiais metais migruojančių asmenų skaičius viršijo Antrojo pasaulinio karo metų paliekančiųjų savo namus skaičių. Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūros (UNHCR) duomenimis, 2023 m. visame pasaulyje buvo 110 mln. priverstinai paskatintų keliauti žmonių. Popiežius Pranciškus prašo migrantus lydėti, skatinti ir integruoti. Migrantų ir pabėgėlių tema popiežiui rūpi nuo pat jo pontifikato pradžios. Apaštališkajame paraginime Evangelii gaudium (2013) jis teigė: „Popiežius yra vienas iš svarbiausių savos bendruomenės narių. Todėl migrantai man yra ypatingas iššūkis, nes esu Bažnyčios be sienų, Bažnyčios, kuri save laiko visų motina, ganytojas. Dėl šios priežasties raginu visas šalis prie dosnaus atvirumo, kuris, užuot baiminusis vietinės tapatybės praradimo, pasirodys gebantis kurti naujas kultūrinės sintezės formas.“
Enciklikoje Fratelli Tutti (2020) Pranciškus kvietė turėti „širdį, atvirą visam pasauliui“, ir gerbti „visų asmenų teisę rasti vietą […], kurioje jie galėtų rasti asmeninę pilnatvę“. Jis taip pat pabrėžė, kad reikia plėtoti susitikimo kultūrą, kurioje yra sąlyčio taškų, tiltų, ir kad į projektų planavimą būtų įtraukti visi. Šiame kontekste atnaujinamas popiežiaus prašymas nelikti abejingiems migracijos krizei. Juk galiausiai pats Dievas eina su savo tauta.
Dievas eina su savo tauta
Kasmet nuo 1914 m. Bažnyčia kviečia mus melstis už migrantus Pasaulinę migrantų ir pabėgėlių dieną. „Dievas eina su savo tauta“ – tokia tema pasirinkta 2024 m. rugsėjo 29 d. Pasaulinei migrantų dienai.
Kardinolas Michaelis Czerny, Integralaus žmogaus vystymosi skatinimo dikasterijos prefektas, popiežiaus atstovas migracijos klausimais, Pasaulinės migrantų dienos organizatorius, Europos Parlamento rinkimų, kuriuose migracija buvo vienas svarbiausių klausimų, išvakarėse kreipė žvilgsnį į būtiną rūpinimąsi migrantais. Pristatydamas kasmetinę popiežiaus žinią Migrantų dienai, kurios tema šiemet primena Dievo buvimą kiekvieno krikščionio tikėjimo kelionėje ir Dievo lydėjimą keliaujančiuose žmonėse.
Šiandien daug kalbų apie migraciją skatina baimė, ideologija ir propaganda apie „pasaulinę krizę“, kurios, pasak jo, dar nėra. Kardinolas labiau kvietė: „Taip pat būtų naudinga, kad europiečiai pripažintų savo pačių migracijos šaknis. Mokslo žinios rodo, kad žmonija gimė ne čia, o daugelis europiečių yra kilę iš keliaujančių žmonių. Tikrai gaila, kad po dviejų ar trijų kartų šeimos pamiršta savo migracines šaknis ir tuos, kurie jiems padėjo. Dabar tai mūsų galimybė padėti. Pranciškus pagalbą migrantams paskelbė savo pontifikato prioritetu ir paragino priimančias šalis pagal savo galimybes priimti, apsaugoti, skatinti ir integruoti migrantus. Tačiau daugelis politikų pasinaudojo europiečių baime dėl migrantų, įskaitant Italiją, kur migracija nuolat užima svarbią vietą rinkimų kampanijose.“
Ragindamas europiečius rodyti krikščioniškąją meilę migrantams, M. Czerny taip pat priminė biblinį žydų egzodą ir gerojo samariečio figūrą. „Esant tokioms pat ar panašioms sąlygoms ir spaudimui, kančioms ir praradimams, kiekvienas iš mūsų būtų palikęs namus daug anksčiau“, – sakė jis.
Kitą kartą tas pats kardinolas, pabrėždamas popiežiaus Pranciškaus mintis, teigė: „Popiežius Pranciškus mums primena, kad „Dievas eina su savo žmonėmis“. Šventoji Šeima turėjo prisiglausti svetimoje šalyje, nes Kūdikėlio Jėzaus gyvybei grėsė pavojus. Mes visi esame kviečiami priimti, apsaugoti, skatinti ir integruoti visus asmenis, kurie pabėgo iš savo tėvynės gelbėdami savo gyvybę arba kurie ieško orumo vertos ateities. Ginant migrantų teises, skatinamas kiekvieno žmogaus visapusiškas žmogiškasis vystymasis, o juos priimančios bendruomenės įvairiapusiškai praturtėja.“
Pasaulinė tikinčiųjų bendruomenė, ypač dvasinių motyvų skatinama, atlieka itin svarbų vaidmenį. Tikinčiųjų bendruomenės tai daro priimdamos pabėgėlius ir migrantus, padėdamos jiems atkurti savo gyvenimą ir kartu su politiniais lyderiais pasisakydamos už integraciją ir solidarumą. Jų balsai ir priėmimo veiksmai yra kaip niekada svarbūs, nes dėl konfliktų ir persekiojimo priverstinai perkeltų žmonių skaičius pasaulyje nuolat didėja. Susiklosto taip, kad siekiamose įsikurti šalyse nesutarimai dėl pabėgėlių ir migrantų dažnai skatina priešiškumą ir ksenofobiją.
Tačiau šiose valstybėse taip pat kasdien vyksta nesuskaičiuojama daugybė užuojautos ir solidarumo su pabėgėliais bei migrantais veiksmų, kuriuos neretai skatina tikinčiųjų bendruomenės. Šias pastangas reikia sustiprinti ir panaudoti darant įtaką politikai, formuojant vietos ir nacionalines diskusijas pabėgėlių ir migracijos klausimais. Reikia skatinti tikinčiųjų bendruomenes ir tarpreligines organizacijas išsakyti savo moralinį balsą pabėgėlių apsaugos klausimu.
Kartu galime panaudoti bendrus išteklius, kad sutelktume vyriausybes, religines bendruomenes ir visus geros valios žmones imtis veiksmų pabėgėliams ir migrantams paremti ir padėti jiems tapti nauja šalies bendruomenės dalimi. Pabėgėliai, jei tik jiems suteikiama galimybė, gali tapti žmogiškumo, solidarumo ir bendro tikslo jausmo visuomenėje katalizatoriais – kitaip tariant, viso to, kas mus jungia ir daro stipresnius, kai susiduriame su bendrais iššūkiais.
Religinių tradicijų bendrumas ir tarpreliginis dialogas
Jungtinių Tautų vyriausiasis pabėgėlių reikalų komisaras António Guterresas (dabar JT generalinis sekretorius) pabrėžė, kad religinės tradicijos puoselėja bendras vertybes – abipusį rūpinimąsi, pagarbą ir apsaugą tiems, kuriems jos reikia. Jis paragino stiprinti tarpreliginį dialogą ir užtikrinti veiksmingesnę tikinčiųjų ir JT vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro biuro partnerystę.
Tam 2013 m. šis biuras ir tikėjimo organizacijų, atstovaujančių budizmui, krikščionybei, induizmui, islamui ir judaizmui, koalicija pristatė svarbų dokumentą „Svetimšalio priėmimas: kuriame aptariami skirtingų tikėjimų atstovų tarpusavio pagarbos, svetingumo ir supratimo principai“. Jame teigiama pagrindinė aukso taisyklė: vienas iš pamatinių principų, bendrų kelioms religinėms ir filosofinėms tradicijoms, yra elgtis su kitais taip, kaip norima, kad būtų elgiamasi su mumis. Skirtingose religinėse tradicijose galioja nuostata, kad su nepažįstamaisiais, pavyzdžiui, pabėgėliais ir migrantais, turėtume elgtis būtent pagal šį principą, vadinamą aukso taisykle.
Panašiai išreikšta konkrečiai skirtingose religinių tradicijų raštuose: Upanišadose mantra atithi devo bhava, arba „svečias yra kaip Dievas“, išreiškia esminę svetingumo svarbą hinduizmo kultūroje.
Pagrindinės hinduizmo, budizmo, džainizmo, sikhizmo Dharmos, arba Įstatymo, vertybės yra karuna, arba užuojauta, ahimsa, arba nesmurtas prieš visus, ir seva, arba pasiryžimas tarnauti nepažįstamam ir nežinomam svečiui. Tradicinė pareiga buvo suteikti maisto ir pastogę vargstančiam nepažįstamajam. Platesne prasme Dharmos sąvoka įkūnija užduotį atlikti savo pareigą, įskaitant įsipareigojimą bendruomenei, kuri turėtų būti vykdoma laikantis tokių vertybių kaip smurto nenaudojimas ir nesavanaudiška tarnystė didesniam gėriui.
Taip pat kalbant apie Tripitaka, kuri pabrėžia keturių proto būsenų ugdymo svarbą: metta (mylintis gerumas), mudita (užjaučiantis džiaugsmas), upekkha (pusiausvyra) ir karuna (užuojauta). Yra daug skirtingų budizmo tradicijų, tačiau karuna sąvoka yra pagrindinė visų jų nuostata. Ji įkūnija tolerancijos, nediskriminavimo, įtraukimo ir užuojautos kitų kančioms savybes, atspindinčias pagrindinį užuojautos vaidmenį kitose religijose.
Toroje yra trisdešimt šešios nuorodos į pagarbą svetimšaliams. Kunigų knygoje pateikiamas vienas svarbiausių žydų tikėjimo principų: „Svetimšalis, gyvenantis pas jus, bus jums kaip vienas iš jūsų piliečių; mylėsite jį kaip save patį, nes jūs buvote svetimšaliai Egipto žemėje“ (Kun 19, 33–34). Toliau Toroje sakoma: „Neprievartaukite svetimšalio, nes jūs pažįstate svetimšalio sielą, nes patys buvote svetimšaliai Egipto žemėje“ (Iš 33, 1).
Paraginimai šventraščiuose
Evangelijoje pagal Matą girdime raginimą: „Buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau svetimšalis, ir mane priglaudėte…“ (Mt 25, 25). Laiške žydams skaitome: „Tegul tęsiasi tarpusavio meilė. Neužmirškite rodyti svetingumo svetimšaliams, nes taip elgdamiesi kai kurie, patys to nežinodami, vaišino angelus“ (Žyd 13, 1–3).
Kai pranašas Mahometas bėgo nuo persekiojimo Mekoje, jis ieškojo prieglobsčio Medinoje ir ten buvo svetingai sutiktas. Pranašo hidžra, arba migracija, simbolizuoja judėjimą iš priespaudos žemių, o svetingas elgesys su juo įkūnija islamo pabėgėlių apsaugos modelį.
Šventajame Korane raginama apsaugoti prieglobsčio prašytoją, arba al-mustamin, nesvarbu, ar jis musulmonas, ar ne musulmonas, kurio saugumą neatšaukiamai garantuoja Amano institutas (saugumo ir apsaugos suteikimas). Kaip pažymima Surat al-Anfal: „Tie, kurie suteikia prieglobstį ir pagalbą, iš tiesų yra tikintieji: jiems atleidžiamos nuodėmės ir suteikiamas dosniausias aprūpinimas“ (8, 43).
