Šv. Ignacas ir yra toks milžinas, vienas geriausių ugdytojų Vakarų istorijoje, sukūręs iki šiol plačiai taikomą savąjį sielos galių valdymo metodą. Jis sugebėjo net karštakošį provincijos peštuką paversti išmintingiausia XVI a. Visuotinės Bažnyčios galva – pirmasis jo „mokinys“ buvo jis pats. Ignacas darė – ir tebedaro – tokią didelę įtaką, kad nė vieno nepalieka abejingo: vieni juo žavisi, kiti priešingai – nekenčia. Dėl jo verdančios aistros liudija, kad susidūrėme su dėmesio vertu žmogumi ir kad prasibrovus per šį rūką neabejotinai laukia daug atradimų.
Pirmoji staigmena mane pasitiko atidžiau pažvelgus į jaunojo Ignaco būdą ir poelgius. Jis buvo toks niršus nutrūktgalvis, kad, anot vieno belgų kriminalisto, pasižymėjo visais jaunajam nusikaltėliui būdingais bruožais. Tiesa, Ignacas gyveno didžių siekių laikotarpiu: ispanai svajojo nunešti krikščionybės žinią iki atokiausių pasaulio kampelių – Jeruzalės, Tolimųjų Rytų ir ką tik atrastos Amerikos. Tačiau tikrovėje užmojų didybė dažniau reiškėsi siekiu pranokti kitus karo lauke ar kurtuaziniuose dvaro nuotykiuose. Kokia paguoda matyti, kad ir tokioje dumblynėje (vietovardžio „Lojola“ reikšmė) galėjo „išdygti“ būsimas šventasis! Vadinasi, net iš itin maištingo molio įmanoma nulipdyti vertingą puodą.
Dar didesnė nuostaba apėmė žingsnis po žingsnio atrandant, kaip šv. Ignacas aptiko savo kelią, nuolat atsitrenkdamas „galva į staktą“ (kaip eilėraštyje rašė mano kraštietis Algis Jakštas). Ignacas net tris kartus „pradėjo nuo nulio“ – buvo priverstas atsižadėti gyvenimo plano, kurį ką tik vykdė su beatodairišku ryžtu. Jaunystėje vos nepadėjo galvos, siekdamas tapti tobulu dvariškiu ir karžygiu. Žlugus šiam užmojui, ryžosi tapti šventuoju, atkaklesniu net už šv. Pranciškų ar šv. Dominyką. Sugriuvus ir šiam sumanymui, sulaukęs trisdešimt trejų sėdo į pradinės mokyklos suolą, apsisprendęs išsimokslinti ir žūtbūt tapti misionieriumi Šventojoje Žemėje. Per trylika metų įgijo net mokslų daktaro laipsnį, tačiau paskutinius penkiolika gyvenimo metų jam teko praleisti Romoje vadovaujant Jėzaus Draugijai ir steigiant kolegijas. Dabar jį minime ir gerbiame už darbus, kurių nuveikti jis pats niekada nesvajojo. Kaip paguodžia šis atradimas, kad gyvenimo kelią nuolat užtveriančios kliūtys iš tiesų ne stabdo einančiojo žingsnius, bet juos kreipia kita, jam pačiam nelaukta, kryptimi. Tereikia atkakliai eiti – kaip skrieja strėlė, paleista į jai nežinomą tikslą.
Dar vienas atradimas skatina peržiūrėti mūsų išankstinę nuomonę apie laisvę: Ignacas reformavo savo laikų Bažnyčią ir visuomenę ne laužydamas esamas taisykles, bet jų... laikydamasis. Kitaip nei pasirinkusieji išeiti iš „sugedusios tvarkos“ ir nusikratyti net jos dulkes nuo kojų, atkaklusis baskas pasiraitojęs rankoves ėmėsi valyti susikaupusį savavaliavimo purvą ir įrodė, kad senosios taisyklės tebėra vaisingos. Iš tiesų jos – ne varžantis korsetas, bet krantai, kurie suspaudę ir „įrėminę“ upę sustiprina ir pagreitina jos srovę.