Algė Budrytė

Mylimas mūsų Tėveli, po sekmadienio mišių kiekvieną išlydėdamas ant bažnyčios slenksčio rankos paspaudimu ir šypsena, įkvėpdamas meilės ir vidinės ramybės. Labai Tavęs jau pasiilgome. Ilsėkis ramybėje

Ruta (Domarkaite) Grigiene

Su nuostabiuoju, siltu ir mylinciu Jezuitu, broliu skautu ir atviros sirdies Antanu esu pazystama nuo jaunystes . Kai buvome studentai darbavomes pirmoje JAV Studentu Sajungoj . Didiausias musu troskimas buvo apjungti viso pasaulio lietuviska jaunima . Sekmingai darbavomes organizuojant Pirma Pasaulio Lietuviu Jaunimo Kongresa Chicagoje ir Stovykla Dainavoj. Is siu past gu su Vytautu Kamantu , Algiu Zaparacku, Milda Lenkauskiene ir kitais Lietuviu Bendruomenes veikejais gime Pasaulio Lietuviu Bendruomene. Asmeniskai man brangus Antanelis visuomet su silta, nuosirdzia sypsenele ir paskatinanciu zodziu ir vel tapo mano. “gyvenimo kelio” palaikytojas ir paskatintojas . Ilsekis ramybeje brangus broli Antanai ❤️

Milda Satas

Nuoširdi užuojauta šio nuostabaus nepakartojamo a.a. kunigo Antano Saulaičio S.J. artimiesiems. Teko su Juo bendrauti, kai prieš 20 metų eilę metų dirbau Čikagos Jaunimo centre valdybos pirmininke. Jam buvol svarbūs tada dar Jėzuitams priklausiusio centro reikalai. Visada besišypsantis, draugiškas, mokantis surasti paguodos ar padrąsinančius žodžius kiekvienam, kam jų reikėjo. Buvo nuostabu, kai Tevas Saulaitis , atvykęs į Čikagą, aplankė Lemonte Montessori mokyklelę. Jis dalino savo meilę patiems mažiausiems. Ilsekis Ramybeje ,mylimas, Tėve, Antanai.

Marytė Nemickas

Giliausia užuojauta kunigo Antano mylimajai sesei Marijai Stankus-Saulaitis. Prisiminimas iš vaikystės Kennebunkport, Maine Pranciškonų vasarvietėje: Antanas, kurį draugai ir mes vadindavome Moose, buvo jaunas studentas. Jis pakvietė mano du brolius ir mane plaukti kartu su Juo laiveliu Kennebunk upėje. Kokį džiaugsmą suteikė mums Brooklyno vaikams! Tada jau pajutau Antano švelnų, draugišką būdą, Jo kantrybę ir humorą. Po daug metų, kartais turėjau progą pasikalbėti su kunigu Antanu Čikagoje. Daugybę talentų inteligentas bet toks prieinamas, kuklus. Jis pasidalindavo ir savo kasdieniniais rūpesčiais, manau todėl kad buvome seni pažįstami. Praradome kunigą Antaną Saulaitį. Tegul ilsisi ramybėje.

LR užsienio reikalų ministerija

Su giliu liūdesiu sutikome žinią, kad netekome Antano Saulaičio – kunigo jėzuito, pedagogo, JAV lietuvių bendruomenės veikėjo, visą savo gyvenimą skyrusio lietuvybei puoselėti, pasaulio lietuvių bendruomenėms stiprinti, globojusio jaunimo švietimo, kultūrinio ugdymo veiklas. Telkęs tautiečius užsienyje, ugdė jų bendruomeniškumą, kvietė darbuotis vardan Lietuvos, skatino įsitraukti į Lietuvos gyvenimą. Tėvas Antanas Saulaitis savo gyvenimu, tarnyste, nuoširdžiu, jautriu ir šiltu buvimu šalia daugybę žmonių įkvėpė tikėti, mylėti, atrasti ir pastebėti greta esantį. Sunkiu netekties metu reiškiu nuoširdžią užuojautą jo sesei Marijai Stankus-Saulaitei, kitiems artimiesiems ir visiems, pažinojusiems šią iškilią Asmenybę. Užsienio reikalų ministras Kęstutis Budrys

Regina ir Rimantas Griskelis

Tėvą Antaną mes pažinijome daugelį metų. Praleidome laiko kartu studentijos laikotarpyje, skautų stovyklose, įvairiuose suvažiavimuose bei iškilmėse. Jis buvo įtin nuostabaus intelekto žmogus, pilnas beribės meilės artimui ir be išimties draugiškas kiekvienam su kuriuo turėjo santykius. Jis liks mūsų mintyse amžinai, su ta savo ypatinga šypsena ir švelnumu. Laimingi esame, kad jį pažinojome ... nuliūde esame, kad jį praradome. Ilsėkis Ramybėje mielas Antanai.

Lina Sviderskienė

Dėkoju žurnalui "Jezuitai",kad pasidalijote prisiminimais apie šviesios atminties šv.Jonų bažnyčios zakristijoną - miesto savivaldybės tarnautoją, mano sūnėną Saulių Slankauską,iškeliavusį sausio 25 d. Su a.a. Sauliumi bendravau iki paskutinės jo gyvenimo dienos. Jo e. laiškai buvo pilni gražiausių prisiminimų apie 33-jų metų tarnystę šv. Jonų bažnyčioje,kurios neatskiriama dalimi buvo Tėvas Antanas Saulaitis. Jų ryšiai nenutrūko net ir tada, kai Tėvą Antaną kilni misija nuvesdavo net į kitą žemyną.Aš tik iš tolo sekiau šio nepaprasto Žmogaus kelionę ir svetur ,ir Lietuvos įvairiapusėje veikloje, bet netikėtai teko juo žavėtis iš arti. Tai buvo lyg a.a. Sauliaus dovana man- jį į paskutinę kelionę šv. Jonų bažnyčioje , Liepynės kapinėse ir dalijantis prisiminimais po laidotuvių lydėjo pats kunigas Antanas Saulaitis. Toks paprastas, užjaučiantis,pasaulietiškas . Labai simboliška Sauliaus ir Saulaičio bendrystė. Visą laiką nuo skaudžios žinios apie Tėvo Antano Saulaičio netektį iki šios dienos, kai jis išlydimas į amžino poilsio vietą,interneto erdvėse dar kartą ieškojau Jo gyvenimo epizodų, laukiau ankstyvo ryto kunigo Juliaus Sasnausko radijo laidose sugrąžintų archyvinių Tėvo Antano šviesių minčių apie tikėjimą ir gyvenimą. Išėjo visiems artimas Žmogus, bet liko Jo šviesa, pasakyti ir knygose įrašyti žodžiai.

Vladas Bartochevis

Tėvas A. Saulaitis su savo šypsena, išmintimi, gerumu, sukūrė tiek daug tiltų...tiltų tarp žmonių, tiltų tarp kas yra dieviška ir mįslinga, ir kasdienybės paprastumas...Esu jam dėkingas už tai, kad per jį radau tikrų draugų, ir per jį supratau žymiai daugiau Dievo meilę, ir kad ši meilė nėra apeigose ar kažkur rėmuose, o tiesiog yra visur, ir pačiuose paprasčiausiose dalykuose. Obrigado, querido padre A.Saulaitis, pelo teu sorriso e paz, que sempre lembrarei!

Dalia Virtanen

Ačiū už draugiškumą, už visą kartu praleistą laiką lankantis ir kartu švenčiant kalėdines Mišias Helsinkyje. Pokalbiai su tėvu Antanu paliko daugeliui neišdildomą gerumo ir vilties dovaną. Užuojauta sesei Marytei ir broliams jezuitams.

Emilija Pranskutė

Mano prisiminimai apie Antaną Saulaitį tai šviesiausios akimirkos, kupinos šilčiausių jausmų! Ačiū, Tėve Antanai, už prasmingus pokalbius, linksmus, betarpiškus šposus, ir Australijos pingvinus! Kartu buvome pasaulio lietuvių jaunimo kongrese 2000 metais Australijoj! Tas akimirkas aš prisimenu ir prisiminsiu visą gyvenimą! Ačiū!

Elena Mazintiene

t. Antanas Saulaitis buvo išskirtinai laisvas žmogus katalikiškoje bendruomenėje Lietuvoje. Be galo drąsus, matantis pasaulį be įtampos. Drįstu teigti, jog ir šviesiausias. Giliai mąstantis, kūrybingas pasaulietis. Pažinau mokydamasi Jezuitų gimnazijoje.

Lina Šiukštaitė

2001 m. ankstyvą rudenį Saulaitis (kitaip jo ir nevadinom!) buvo atvažiavęs į mūsų pamainos stovyklą Guopstose. Atsivežė ir savo teleskopą, kurį telefonu vadino. Su juo ir be jo rodė rudeninį dangų, tąkart pirmą kartą sužinojau ir pamačiau vienintelę plika akimi matomą ne mūsų galaktiką - Andromedą. Ir dar daug įdomių dalykų danduje tą vakarą jis parodė. Neperdedant, man tai buvo įdomiausia astronomijos pamoka iki pat dabar. Praėjus 24 metams, kai danguje dairausi žvaigždžių, vis dar ir kaskart prisimenu tą vakarą Guopstose. Kartais žmonės mūsų gyvenimuose palieka įspaudus netikėtai ir labai subtiliai. Nuoširdi užuojauta visiems, prie kurių gyvenimų t. Antanas Saulaitis prisilietė.

Aušra Paškevičienė

Aš su kunigu Saulaičiu susitikau kai buvau neviltyje,nes buvau išsiskirime ir jis man suteikė vilties pasiūlydamas į išsiskyrusių sielovados grupę. Ačiū

Elena Grajauskienė

Užgeso mūsų šeimos mylimo Žmogaus gyvybė, bet liko Jo Šviesa atminimuose, knygose, Jo širdies šiluma atiduota brolio Stasio šeimai ir mums visiems. Nepamiršime ir ilgėsimės Jo gydančio žodžio, atidaus žvilgsnio, nuostabios šypsenos. Ilsėkitės ramybėje Tėve Antanai, tiek daug Gėrio suteikęs sutiktiems žmonėms.

Regina Kulbis

Uzuojauta Marytei. Kunigas Saulaitis- Nuostabus zmogus! Mes labai ji pasiilgsime!

Ramunė Gecaitė

Apie tėvą Antaną pirmiau išgirdau, nei jį pamačiau. Sklido istorijos apie jo misijas su indėnais Amazonėje, apie tai, kaip jo ilgisi ir nenori paleisti tautiečiai JAV, apie jo mažus siurprizus sesėms eucharistietėms ... Kai sutikau jį gyvai, supratau, kodėl žmonės jį myli. Ypač sužavėjo jo paprastumas ir gebėjimas pamatyti bei prisiminti žmogų. Gal dėl to, kad jis jau gyveno amžinybės ritmu ir meile. "Žmonės pamirš, ką sakei, pamirš, ką darei, bet niekada nepamirš, kaip jie jautėsi šalia tavęs.“ - Maya Angelou. Ačiū Dievui, už t. Antano gyvenimo dovaną!

Domantė Howes

Savo širdyje nešiosiuos brangų prisiminimą apie pusryčius kartu pas Jėzuitus Šv. Kazimiero bažnyčioje. Mums visiems truks Jūsų šviesos. Ilsėkitės ramybėje, Tėve Saulaiti.

Danguolė Kviklytė

Su kunigu Antanu Saulaičiu teko bendrauti daugelį metų, nuo 1969 m. kai Čikagoje pirma kartą sutikau jį per jo primicijas. Per tuos visus metus, savo elgesiu ir darbais, jis rodė kad buvo tikras Kristaus sekėjas. Itin gabus, jis buvo kuklus ir ne arogantas. Su mokslu ar be, turtingas ar vargstantis, jis su visais rasdavo bendra kalbą ir dar net humoru pasidalindavo. Draugavo ne tik su saviškais, bet ir su kitų tautybių, rasių, religijų ir pažiūrų žmonėms. Pas jį daug kas rasdavo užuovėją nuo gyvenimo rūpesčių. Puikus, neformalus Lietuvos ambasadorius. Kai jo a.a. tėvas gavo insultą ir dar eilę metų gyveno pusiau suparalyzuotas, didelį įspūdą paliko kaip jis kartu su savo sererim Maryte ir svainiu Algiu, jį rūpestingai slaugė. Pasodindami prie bendro stalo, jie parodė kaip reikia bendrauti su negalią turinčiam žmogum – neslėpti ligos bet įtrauktį į savo šventes ir kasdieninį gyvenimą. Sunkūs slaugos darbai, Antano nebaidė. Dekoju Dievui kad turėjau progą Antaną pažinti. Jo seseriai Marytei, broliams Jezuitams, bendrakeleiviams ir draugams, reiškiu gilią užuojautą.

RASA STATULEVICIENE

Mano pirmasis tikybos mokytojas Nepriklausomoje Lietuvoje, po kurio fantastiškai įdomių pamokų, kiti turėjo aukštai patempti savo kartelę. Ypatingas žmogus, savo šviesa apdovanojęs kiekvieną sutiktąjį. Dėkinga gyvenimui, kad turėjau galimybę su juo bendrauti. Ilsėkis ramybėje, Tėve Antanai Saulaiti. Tu visada būsi gyvas tave pažinojusių širdyse.

Viktute Siliuniene

Mielas T. Antanai, jūsų meilė ir draugystė per jaunystę buvo didžiulė dovana kuri padėjo man augti pažindama Dievo šilta ir gailestingą meile. Prisimenu pasikalbėjimus Dainavoje, Lemonte ir Lietuvoje; Jūsų gydančia šypsena; didžiųjų sprendimų gyvenime patarimus; tikėjimo ir meilės artimui pavyzdį. Myliu!! ❤️ Pagaliau, mielas ‘kugine’, ilsėkitės ir džiaukitės Rojaus miške su Tėvu!!

Vilma Čiapaitė

Prisimenant tėvą Antaną Saulaitį atmintin iškyla vaizdas, kaip prieš 27-28 metus dviejų metų mergaitė Danielė (kaip ir kiekvieną sekmadienį už rankų vedama tėvelių) žengia į šv. Jonų bažnyčią ir vos pamačiusi tėvą Antaną visu greičiu puola bėgti link jo kreipdamasi "o, mano Saule". Mažylės tuomet ištartas kreipinys, virtęs apibūdinimu man, menkai pažinojusią tėvą Antaną, nuostabiai tiksliai atskleidė jo šilumą, šviesą ir meilę, kuriomis bėgant laikui teko įsitikinti klausantis t. Antano Saulaičio pokalbių "Mažosios studijos" laidose, skaitant jo parašytas knygas ar retsykiais gyvai klausantis pamokslų. Užuojauta bendruomenėms, kuriose veikė a.a. tėvas Antanas.

Ieva Bokėj

Su Tėvu Antanu mano takai susidūrė dar man esant Jėzuitų gimnazijos mokinei. Pamenu, kaip kartą Jis netikėtai, jau vakare, pasirodė mūsų stovykloje su teleskopu. Buvo laisvas laikas, ir visi darė kas ką norėjo: dalis vaikų linksmai leido laiką prie laužo, kiti - palapinėse, o aš ir keli kiti mano klasiokai “prisiklijavome” prie Tėvo Antano, kai pamatėme neregėtą įrenginį jo rankose. Buvo nuostabiai ryškus vakaras, ir Tėvas Antanas kantriai rodė planetas dangaus mėlynėje, pasakojo apie kiekvieną- tai buvo vienas gražiausių mano vaikystės vakarų… Jis visada buvo toks nuoširdus ir mielas su mumis, paaugliais, kurie gal ne visada visiems buvo patogūs. Pilnas kantrybės, vidinės ramybės ir jumoro. Tad, kai būdama 21erių nusprendžiau ištekėti, nebuvo net klausimo, kieno palaiminimo iš pažįstamų kunigų norėčiau. Jo pasakytą pamokslą per mano vestuves atsimenu iki šiol. Buvo labai jaukus, jei galima taip pasakyti apie pamokslą. Giliai širdyje pasiliko. Po daugybės metų pas kunigą Saulaitį atėjau vedina trijų savo gražuolių dukryčių. Prašiau ir vėl jo palaiminimo, kad pakrikštytų mano mažyles. Tiesa, pamenu, kaip pasiguodžiau, kad jų tėtis paliko šeimą prieš metus. Tėvo Antano veidas persimainė, tapo labai susirūpinęs, tądien nieko nepasakė, bet liepė primigtinai grįžti po krikštynų. Kai atėjau Jo aplankyti, padovanojo man knygą kaip atsitiesti po skyrybų. Šnekėjo nedaug, bet giliai. Kaip visada. Saulaitiškai. Palaimino. Tokį tėvišką Jį ir atsiminsiu. Augau be tėčio, bet Jis davė man tėviško palaikymo daugiau nei bet kokia tėviška figūra mano gyvenime iki tol.

Vaida Pranienė

Su Tėvu A. Saulaičiu susipažinau jūrų skautų stovykloje, kai viešėjome JAV pas giminaičius. Man buvo 10 metų. Nuo to laiko praėjo 35 vasaros. Per visą laiką palaikėme artimą ryšį (manau, su Tėvu Saulaičiu kitaip tiesiog neįmanoma), esu surinkusi visą didžiulę batų dėžę jo atvirlaiškių iš įvairių kelionių ir pasaulio kampelių. Jis mus sutuokė su vyru, jis pakrikštijo mūsų vyresnėlį (kai krikštijome jaunėlį Tėvas Saulaitis dirbo ir gyveno JAV). Jis buvo, yra ir liks visiems laikams mūsų širdyse bei gražiausiuose prisiminimuose! Ilsėkitės, Tėve Saulaiti, ramybėje. Labai labai skauda ir labai Jūsų trūksta.

Giedrė Riškutė Kariniauskienė

Amžiną Atilsį. Lydi ir toliau mus lydės visų mylimo a. a. Antano Saulaičio išmintis ❤️

Leonarda Sarha

Esame dėkingi už nuostabią buvimo kartu patirtî.Iš Jo mokėmės mylėti tikrus žmones iš kūno ir kraujo, ieškančius ir klystančius, kovojančius su kančia , su bûties sunkybe, su liga…Prieš sielvartą žodžiai bejėgiai.

Bernadeta Viesulaitė

BESIŠYPSANTI MEILĖ. Su t. Antanu artimiau susipažinau per skautišką veiklą. Kaskart sutikus brolį ateidavo mintis, kad aš norėčiau sugebėti taip mylėti ir būti pasaulyje kaip jis. Kaskart apimdavo nuostaba... Žmogus, kurio širdyje buvo (ir, tikiu, yra, tik jau kitaip) vietos kiekvienam, labai konkrečiai ir asmeniškai, net kai, atrodo, esi vos vos pažįstamas. Ir kiekvienas iš tiesų jautėmes sese, broliu, ypatingu jo žvilgsnyje. Žmogus, kurio kiekviena gyvenimo diena, kiekviena akimirka savo esatimi ir darbu liudijo tarnavimą Dievui, tėvynei ir artimui, paprastai ir nuolankiai, visišką savęs dovanojimą kitiems. Tikra Dievo dovana, kad teko susitikti gyvenime. “Esu Dievo, o ne sau priklausau. Todėl ir veikti turiu ne iš savęs, galvodamas ne apie savo patogumą, skelbdamas Jo, o ne savo žinią.”

Eglė Tamošaitytė

Kunigo Antano Saulaičio veidas visada surimtėdavo tik tam, kad netrukus vėl galėtų visus nudžiuginti savo šilta, tarsi tiesiai iš Dievo malonės ateinančia šypsena. Jaučiuosi labai dėkinga, kad kažkada paauglystėje galėdavau dažnai klausytis šio žmogaus apmąstymų, būti apgaubta jo sugebėjimo matyti smulkmenas ir jose įžvelgti didelius dalykus, ir atsargiai praverti duris į pasaulį, kuriame piktas Dievas yra miręs. Amžiną atilsį, Tėve Saulaiti. Ilsėkitės Amžinojoje Ramybėje. Kaip ir daugybė kitų, visada Jus prisiminsiu.

Terese Meilus

Užuojauta sesutei Marytei. Ūzuojauta mums visiems, Tevas Antanas mylėjo mus visus be galo be krašto..

Bronė Vinevičienė

Keletą kartų spėjau pas t. Antaną atlikti išpažintį. Ir tarsi didelis debesis apgaubė jo atlaidumas ir šiluma. Patikino, kad kiekvieną sekmadienį priimčiau Eucharistiją, kalbėjo, kad Dievas be galo mylintis ir gailestingas. Šypsojosi, visada švelniai šypsojosi. Tarsi būdamas tikrų tikriausias dėl TO, pas kurį eisime. Tegu Dangaus angelai dabar taip jam šypsosi, kaip jis šypsojosi mums. Tegu jam kuo greičiau sušvinta amžinoji šviesa.

Julita Lukoševičiūtė

Mūsų lituanistinėje mokykléléje A. A. Tėvas Antanas Saulaitis nuotoliu jungėsi į pamokas ir renginius vaikams ir suaugusiems: "Šv. Kalėdos Lietuvoje ir pasaulyje", "Trys karaliai", "Šv. Kazimieras - Lietuvos globėjas" ir kt., mes jį vadinome tiesiog kunigu Antanu Saulaičiu, arba Šviesuoliu, jautėme jo išmintį, šilumą ir šventumą. Būtų verta, jeigu jis būtų paskelbtas palaimintuoju arba šventuoju.

Indrė Žilinskienė

Studijų VU metais turėjau kursą, kurį dėstė tėvas Antanas. Kursą pasirinkau be didelių lukesčių, o jis apvertė visą mano tikėjimo supratimą! Visad ausis ieškos jūsų balso ir išminties su tokiu suptiliu humoru :) Palaiminto poilsio Jums :)

Laura Keršienė

Tėvas Antanas buvo reikšmingas žmogus mano atsivertimo kely. Prieš kelis metus su naujagime dukrele ant rankų susigundžiau dalyvauti jo knygos pristatyme mamų klube. Po to jis pasiūlė, gal kas išpažintį nori atlikti. Prasitariau, kad norėčiau, bet senuai nebuvus, nepasiruošus..o tą akimirką dar ir dukrelę žindžiau kampe atsisėdus, jis tiesiog prisėdo šalia ir patikino, kad mano visas pasiruošimas, malda yra šeima, vaikai...Nuo tos dienos su šeima einame į Jonų bažnyčią.

Daniela Rastauskaitė-Draugelienė

Tėvas Saulaitis buvo nuolatinis dvasinis palydovas ir tvirtas ramstis mūsų šeimos gyvenime. Jo buvimas lydėjo mus svarbiausiais gyvenimo etapais – nuo lietuvių jaunimo renginių (PLJK, suvažiavimų, skautų ir vasaros stovyklų), iki santuokos palaiminimo ir vaikų krikšto. Net atsisveikinimo su mūsų tėvu akimirkomis jis buvo šalia, teikdamas paguodą ir stiprybę. Jo išmintis, atjauta, gilus žmogiškumas ir subtilus humoro jausmas paliko neišdildomą pėdsaką mūsų širdyse. Jis bus nuoširdžiai ilgimasis ir visuomet branginamas atmintyje. Tegul ilsisi amžinojoje ramybėje.

Bernardas Juodelis

Jis buvo meilė,viltis ir tikėjimas. Dabar tuščia.

Luciana Kinoshita

Father Antanas was one of the most incredible people I have ever met in my life, and without a doubt, he was the most intelligent man I have ever spoken with. He was the only person I could speak with in my native language (Portuguese) when I lived in Lithuania during my PhD. I’ll never forget the many special moments we shared, especially his birthday in 2018, when I visited him in the hospital. As a true Brazilian, I brought a gift, balloons filled with little stars, and brigadeiros (a traditional Brazilian dessert) so we could celebrate together in his hospital room. Today, I’m living in the United States, and I deeply regret not having the chance to see my dear friend Father Antanas one more time. But I’m at peace, knowing that we will meet again in heaven.

Inesa Vaitkūnaite

Artėja Velykos, tiesiog jau jos rytoj. Ir kai tik pasiekė žinia apie tėvą Antaną Saulaitį pirmiausia prisiminiau jo papasakotą istoriją apie Velykų bobutę. Tokio personažo aš nežinojau. Jis sakydavo, kad per Kalėdas pas vaikus ateina Kalėdų senelis, o per Velykas - Velykų bobutė ir atneša vaikams dovanų, nes būtų neteisinga taip smarkiai mylėti ir laukti tik senelių. Jis buvo labai teisingas žmogus. Ir man šiaip jau visad atrodydavo, kad jis irgi yra pats tikriausias Kalėdų senelis, bet ir Velykų bobutė viename. Kita mintis atėjo, kad t. Antanui iškeliavus, turėjo džiūgauti danguje visi lietuviai, nes jis labai mylėjo lietuvius ir lietuvių rusų tautą ir t 😆ikrai jis dabar 😉😆turėtų būti jam suteikta garbė!

Margarita Užuotienė

Mums lengva mylėti pažįstamus, artimuosius, o tėvelis Antanas, mylėjo visus sutiktuosius. Prisimenu vieną išpažintį: sakau, atsiprašau dėl kvapo, valgiau česnakų, o Jis šypsodamasis savo dieviška šypsena ir sako: "Dabar nesirgsi ir Tu ir Aš!"

Vitalija Cerniauskiene

Sunku šįkart atsisveikinti, ne taip kaip sekmadieniais po šv. Mišių, kai visada su šypsena visus išlydėdavo. Kokia galinga gėrio jėga, kuri amžinybę kuria jau čia. Pereitą sekmadienį bepradedančiam skautukui užrašė: broliui Jonui – Antanas Saulaitis. Brolis dar tik šeserių. Ir atsisveikinant pasakė: atsisveikinkim skautiškai, Jonai. Kokie gražūs buvo abiejų veidai : žvilgsniai ir šypsenos. Liūdim. Labai. Jaučiu, tėve Antanai, žvelgdamas į mus Dievo artumoje, kaip visada šypsaisi. Vitalija. Č

Kristina Misiukienė

Amžiną atilsį Dievo karalystėje. Taip, nuostabus buvo Žmogus. Teko bendraut išėjimo iš skyrybų krizės grupėje Bendrakeleiviuose. Lipo su manim į Šv. Kazimiero bokštą vasario mėn. Toks švilpė vėjas, o jis man ir balandžiam ir visam Vilniaus miestui skambino varpu :) Visada atsinešdavo kokį ypatingą skanėstą, paprastais gerumo darbais mylėjo žmones. Tyliai būdavo, lydėdavo malda. Ir tikrai jei prabildavo, buvo labai gilu, pasverta, tikra. Mylėjo tikrai žmones ir gyvenimą!

Aura Polocenkaite

Man tėvelio Antano delno pakutenimai prisimena, kai pasisveikint norėdavai ir paspaust jam ranką. Su Jėzum tėvelis vaikščiojo, su Jėzum ir mirė.

Jurgita Ubartaite

Kartą prieš 25 metus tarpduryje susitikus su tėvu Antanu jis tarė: - Man atrodo aš turiu kažką, kas labiau tinka tau negu man. - ir įdėjo man į delną mažą natos formos sidabrinį pakabuką. Anuomet, mano tikėjimo kelio pradžioje, aš dar visiškai nenutuokiau, kokia jėga slypi mano balse ir kad jis bus mano ištikimas palydovas, o giesmės ir Viešpaties šlovinimas pamaldų metu neatsiejama dalis manęs. Tėve Antanai, buvai ir esi vienas nuostabiausių tikėjimo mokytojų! Ačiū Tau už viską, o ypatingai už tavo kambarėlyje visuomet laisvą lentyną mūsų rūpesčiams pasaugoti.

Jolanta Klimasauskiene

Mylime…prisimename…liūdime anapilin iškeliavus brangiam kunigui tėvui Antanui Saulaičiui. Mums buvo didelė dievo dovana, kad teko pažinti kunigą Antaną Saulaitį, kad mūsų namus jis pašventino, kad mūsų dukra pirmą komuniją priėmė būtent iš tėvo Antano Saulaičio rankų. Buvo jis visada su šypsena ir malonus kur ji besutiktum: ar bažnyčioje ar tiesiog parduotuvėje. Buvo mylimas ne tik suaugusių, bet ir jaunimo ir vaikų. Visada liksi mūsų širdyse tėve! Isėkis ramybėje 🙏

Birutė Laskauskienė

Iškili asmenybė.Vienąsyk girdėjau jo pamokslą ir to užteko,kad prisiminčiau jį visada A+A

Rev.prof.dr.Kęstutis Ralys

Maldoje už Amerikoje, skautų stovykloje 1989-10 sutikta kun.Tėvą Antana (Klivlandas)

Edita Ruziene

Dėkoju Dievui uz musu mylima kunigą ir žmogų Tėvą Antaną, ir uz tai kad Dievas dave galimybe ji pažinti, bendrauti su juo ir mokytis is jo. Tėvas Antanas visada liks musu sirdise. Amžina atilsi 🙏

Gint Butenas

A+A

Lukas Kulbis

Mylimasis krikštatėvis, gyvas pavyzds Dievo meilės ir džiaugsmo. Karta pasake: "Kiekvienas žmogus turi savo asmenišką Dieva duotą pasaukimą. Kaip aš manau, nujaučiu, gal kartais ir žinau, koks yra mano vaidmuo šiame pasaulyje? Ne ką darau, o kaip darau?" - Ar žmogus tikrai iš Molio Pasiilgsim Teva Saulaiti. Jo laikas žemėje buvo pilnas džiaugsmo. Jo šviesa gyvuos amžinai.

Neila Baumilienė

Tėve A. Saulaiti, SJ, Jūsų dvasios, širdies ir veido šviesą nešiuosi su savimi visą gyvenimą, ją nešiosis mano vaikai, artimieji ir klasiokai. Nebuvo nė vienos kelionės į Lietuvą, kad nebūčiau praleidusi arbatos ir pabuvimo su Jumis kartu. Visada rasdavot laiko, visada atsakydavot į skambutį. Buvot ir liksit didele mano gyvenimo dalimi. Ačiū už pasidalinimus, pamokymus, laiškus ir maldas. Buvot Dievo dovana Lietuvai ir kiekvienam Jus sutikusiam.

Simonas Bendžius

Pirmąkart Antaną Saulaitį pakalbinau prieš penkerius metus, jo 80-ojo gimtadieno proga. Radijo laidos ištrauka, kuria dalinuosi, man gražiai iliustruoja, koks žmogus šioje žemėje buvo tėvas Antanas. Linksmo būdo, nesusireikšminęs, mylintis žmones ir gamtą skautas, apie tikėjimo dalykus vaizdžiai ir gyvai rašydavęs vaikams ir suaugusiems, jaudinęsis dėl Brazilijos čiabuvių padėties. Ir čia tik maža dalis, ką galima prisiminti. Tame pačiame pokalbyje buvo ir viena vieta, kuri dėl riboto skirto laiko nepateko į eterį. Kiek pamenu, maždaug taip: - O kokius filmus mėgstat žiūrėti? - Mano mėgstamiausi yra tie animaciniai, kur su gyvūniukais. Tokia voverė ten.. - „Ledynmetis“? - Taip, visada pažiūriu. Labai juokingi. Dar pridūrė, kad sunku žiūrėti filmus apie karą, o labiausiai jautriai reaguoja, kai filmuose – netgi meniniuose – yra skriaudžiami vaikai. Pats išgyveno karo ir pokario sunkumus. Prisiminė, kai dėl skurdo nebūdavo ko valgyti: „Matai vitrinose bandeles ir supanti – jos ne man“. Tuomet su sesute rinkdavo ąžuolo giles. Skonis baisus, sakė t. Antanas, ir būtent todėl jis siūlytų kiekvienam jų paragauti, kad suprastumėm, kaip kartais gyvenime nutinka. Paskui sekė keli darbiniai ir asmeniniai susitikimai, o man įsimintiniausias jų buvo 2023-aisiais, kai „Pilies kepyklėlėje“ gėrėm kavą ir kalbėjomės knygai apie tėvystę. Kiek teko girdėti (ypač šiandien), jis buvo puikus dvasios tėvas – nors pokalbio metu vengė termino „tėvas“ ir vis kreipė kalbą link dvasinio palydėjimo, kuris padeda žmogui, o ne kažką liepia ar nurodinėja „iš viršaus“. Kunigas gali (ir turi) būti išklausantis, ramus, broliškas, tiesą sakantis su meile; Evangelija skirta ne žmogaus sutriuškinimui, o pakėlimui; turime būti tikri, nebijantys klysti, ir nuoširdžiai mylintys Dievą ir žmogų, o ne proginiai – šias tiesas t. Antanas nuolat priminė ir, svarbiausia, tą rodė savo pavyzdžiu. Tokie dalykai šiandien atrodo tokie natūralūs, bet posovietinėje Bažnyčioje tai buvo nauja ir ryšku. Kaip ir visur, taip ir Bažnyčioje reikia savotiško „rokenrolo“ – viduje laisvų, ryškių, sakytume, nestandartinių tikinčiųjų, kurie įkvėptų pavienius žmones ir bendruomenes. Toks tikrai buvo t. Antanas. Ko verta vien jo ir bendražygių Lietuvoje pradėta sielovada išsiskyrusiems žmonėms, kurie jausdavosi nurašyti Bažnyčioje. Kaip kavinėje tąkart pasakojo kunigas, 2000-aisiais dėl šios sielovados jis net sulaukė piktų straipsnių katalikiškoje spaudoje. „Iš nežinojimo“, – ramiai pakomentavo. Šiandien yra Didysis Penktadienis, kai krikščionys pagerbia kryžių ir prisimena Kristaus mirtį. Kita vertus, šiandien visur buvo taip šilta, šviesu, kvapnu ir čiulbuojančiai garsu – kaip priminimas, kad Gyvenimas vis tiek tars paskutinį žodį. Antanas Saulaitis, išvaduotas iš savo senatvės kryželio, tai jau patiria pilnai. Be galo žavėjęsis gamta, šias Velykas jis sutiks ten, kur patys gražiausi kraštovaizdžiai. Gero naujo nuotykio, tėve Antanai.

Ajana Lolat-Pažarauskienė

Susitikom sanatorijoje, jam berods keitė klubą. Taip energingai sportavo, kad man pasidarė gėda. Treniruočių nebepraleisdavau. Vėliau susitikom dar ne kartą: tik jo dėka susitaikiau su savo Kinijos patirtimi, ir ėmiau džiaugtis viskuo, kas esu. Net į Panevėžį nuvykome jaunimo aplankyti! Visur, kur jis buvo, buvo šviesiau! Švytėjo nuo jo buvimo visa sanatorija! Paprastumu ir šiluma. Buvo pacientas ir gydėsi, o rado laiko kiekvienam! Net ir kai matemės paskutinį kartą,- lydėjo iki vartelių, nors matėsi, kad judėti sunku. Tiek šviesos, tiek stiprybės, tiek šilumos. Jis nenorėtų mūsų liūdesio, sakytų dėl jo džiaugtis, juk pas Viešpatį jau; bet neišeina. Plyšta širdis!

Monika Naujokė

O tie gyvenimiški pamokslai mišių metu… prisiminimai.. visad gražus žodis giedantiems. Visus išlydėdavo iš bažnyčios, paspausdavo ranką, palinkėdavo geros dienos. 13 metų nebuvau išpažinties, jo gerumas, šiluma paskatino pakeisti nuomonę apie daug dalykų. Džiaugiuosi, kad mano sūnus pirmąją išpažinti dar suspėjo pas Antaną. Ir aš taip norėjau. Ilsėkis ramybėje, tegu gospel muzikos garsai lydi Tave!

Kotryna Ditkutė-Zsigri

Didis žmogus buvo kunigas Antanas Saulaitis. Mums teko didžiausia garbė jį pažinoti ir sutikti savo gyvenimo kelyje. Tai begalinio gėrio ir šviesios sielos žmogus, kuris skleidė šilumą, džiaugsmą ir gėrį. 2024 metais kunigas Antanas Saulaitis palaimino mūsų santuoką. Ačiu Jums, kunige, už tikrumą, nuoširdumą, palaikymą bei visą suteiktą pagalbą. Už tai, kad padėjote išvysti tikėjimą kitomis akimis ir ištikrųjų - tikėti. Ilsėkitės ramybėje.

Ingrida Ferrell

Te amžinoji šviesa jam tešviečia... šilčiausi prisiminimai praleisti skautų jubiliejinėje stovykloje, kurioje, klausantis kunigo Saulaičio tapau geresniu žmogumi. Visad išliks mūsų prisiminimuose ir širdyje...

Neila Baumilienė

Tėve A. Saulaiti, SJ, Jūsų dvasios, širdies ir veido šviesą nešiuosi su savimi visą gyvenimą, ją nešiosis mano vaikai, artimieji ir klasiokai. Nebuvo nė vienos kelionės į Lietuvą, kad nebūčiau praleidusi arbatos ir pabuvimo su Jumis kartu. Visada rasdavot laiko, visada atsakydavot į skambutį. Buvot ir liksit didele mano gyvenimo dalimi. Ačiū už pasidalinimus, pamokymus, laiškus ir maldas. Buvot Dievo dovana Lietuvai ir kiekvienam Jus sutikusiam.

Ineta Misiukevičienė

Išėjai namo, broli Antanai, mums labai Tavęs trūks ... Visada prisiminsiu pokalbius stovykloje prie laužo su broliu Antanu. Viena paskutinių istorijų su vilkais prie Tabaliukų ežero. Vienas jaunesnysis skautas klausia: - broli Antanai, bet jei yra pasninkas o tu esi labai labai alkanas ir nieko neturi valgyt, o iš kito ežero kranto atplaukia elnias, ar galima būtų jį valgyti? Brolis Antanas pažvelgia į ežerą, atsisuka į klausiantį skautą ir ramiu balsu sako: nu jei elnias ateina iš vandens, o tu ilgai badauji ir neturi nieko valgyti , tuomet tikrai gali suvalgyti elnią. Mūsų akys susitinka, lūpomis nuslysta šypsena, o visa vilkų gauja ima kurti istorijas kaip jie alkani dorotų tą elnią. Toliau pokalbis nukrypsta į Pietų Ameriką. Ačiū už visas istorijas, gyvenimo pamokas, patarimus...

Ramunė Jakšytė

Dukra prieš 3metus Jonų bažnyčioje ruošėsi Pirmajai komunijai. Dažnai pas vaikus į katechezes pamokėlės ateidavo Tėvas.Antanas. Dukra jam pasakoja mama mane tai kelia sekmadieniais anksti į bažnyčią,bet kad brolis nepakrikštytas tai mama su tėčiu apie tai nepagalvoja. Antanas visad kaip pamatydavo mano dukrą taip gražiai nusijuokdavo. Antanai taip ir toliau šypsenėles skleiskite iš Tėvo namų

Pasaulio Lietuvių Bendruomenė

Pasaulio Lietuvių Bendruomenė (PLB) reiškia užuojautą a. a. kunigo Antano Saulaičio artimiesiems, Bažnyčiai ir visiems jį pažinojusiems. „Pasaulio Lietuvių Bendruomenė prarado iškilų, be galo išmintingą užtarėją ir rėmėją. Su giliu liūdesiu reiškiame nuoširdžią užuojautą kunigo Antano šeimai, artimiesiems ir visiems, kuriems Jo šviesa buvo įkvėpimas. Jis visada turėjo gerą patarimą priimant sunkius sprendimus, nuramindavo ir neprarasdavo optimizmo. Tegul Jo atminimas gyvuoja mūsų širdyse“, – bendražygį prisimena PLB pirmininkė Dalia Henke.

JAV Lietuvių Bendruomenė

Tėvas Antanas Saulaitis SJ – žmogus, kurio gyvenimas buvo skirtas artimui, tarnystei ir ištikimam dvasiniam palydėjimui. Tėvas Antanas visada buvo su mumis – ne tik kaip kunigas, bet ir kaip šiltas, įkvepiantis bičiulis, kurio širdis plakė dėl lietuvių visame pasaulyje. Jo ištikimybė mūsų bendruomenei, jautrumas, ramybė ir išmintis paliko gilų pėdsaką šimtų žmonių gyvenimuose. Ypač dėkingi esame už jo pasiaukojantį darbą Jungtinėse Valstijose, kur daugelį metų su meile ir švelnumu lydėjo lietuvių bendruomenes tikėjimo keliu. Ilsėkis ramybėje, mielas Tėve Antanai. Tavo šviesa ir tikėjimas gyvena toliau – mumyse ir mūsų bendruomenėje. Su pagarba ir liūdesiu, JAV Lietuvių Bendruomenė

Zita Voitiulevičiūtė - Šlepetienė

Tikra laimė, kad teko susipažinti, bendrauti su kunigu Antanu (nors visi Vilniaus jėzuitų gimnazijos mokiniai jį tiesiog vadindavome Saulaičiu). Straipsnyje nepaminėta, bet jis domėjosi ir astronomija. Jo nešiojamas teleskopas buvo pirmas, per kurį pamačiau žvaigždes. Teleskopas tą patį vėlų vakarą Guopstose padėjo ir išsiaiškinti, kad abu su Saulaičiu esame gimę šią, tą pačią dieną – kai visada šilta, nelyja ir tokios ryškios žvaigždės. Tik perskaičiusi šioje svetainėje publikuotą straipsnį sužinojau, koks jis buvo užsiėmęs žmogus! Žinojau, kad turi daug reikalų, bet kad tiek – nenumaniau. Ir vis tiek rado laiko, būdamas mano studijų mieste, Klaipėdoje, kartu uoste apžiūrėti atplaukusį retą laivą ir net apsilankyti studentų bendrabutyje. Studentams iš visos Lietuvos tai buvo didelis įvykis: visi draugiškai orkaitėje iškepė bulvių (juk ypatinga proga :) ), ir bendrabučio kambarėlyje, susėdę ant lovų, jas valgydami šnekučiavosi su šiuo šviesuoliu. Ačiū už tikrą buvimą, atvirą širdį, laiką, žodžius, neeilinį gyvenimo pavyzdį, Tėve Antanai. Ilsėkitės Ramybėje.

Loreta, Alfonsas, Reda Vinclovai

Dėkojame Viešpačiui, kad Tėvas Antanas buvo Šv. Jonų Bažnyčioje, kad mūsų vaikai užaugo jo akyse, kad regėjome jo gyvenimo stebuklą, kad mums liudijo Dievo buvimą su žmogumi. Užjaučiame seserį Mariją. Ilgėsimės ir prisiminsime

Gediminas Staškauskas

Ačiū už pamokymus, visada šiltus ir gražius. Amžinajį atilsį duok Viešpatie tėvui, broliui Antanui...

Gabija Juozapavičiutė Petrauskienė

Paguodžiantis, nuraminantis, pradžiuginantis, kuklus žmogus kuris dosniai dalijosi Jėzaus meile su visais. Džiaugiuosi galėjusi su Tavimi bendradarbiauti plačioje PLB ir PLJS veikloje. Bet svarbiausia, kad buvai šalia ir tapai mūsų šeimos ypatingų įvykių dalyvis. Ačiū Antanai, kad buvai ir esi šalia. Jau pasiilgome... (Gabija ir šeima iš Kanados)

Regina Bakutienė

Ačiū už gyvenimo šviesą, brangias akimirkas sielų artumoje. Ilsėkitės ramybėje Viešpaties artumoje 🙏

Virginija Oliškevičienė

Dėkoju likimui, kad teko Jus sutikti, kalbėtis, paspausti ranką, apkabinti ir pamojuoti, kai jau važiuodavote pro šalį. Dėkoju už suteiktą palaiminimą mano sūnui, ypatingą ramybę, kurią širdyje nešioju iki šiol. Ilsėkitės Ramybėje.

Rūta Kalvaitytė-Skučienė

Tėvas Saulaitis was a part of my and my family’s life and community from childhood. He spent formative years in Boston, befriending my dad and many other Boston Lithuanians. He was a fixture at scout camp. My earliest memories of him are his celebrating Mass in the woods of Bolton, MA where New England Lithuanian scouts camped every August for decades. I was honored to stargaze with him across decades and three continents, at scout camps and world Lithuanian youth congresses. He married my husband Tomas and I. My children got to meet him at scout camps and in Vilnius. For years he sent postcards from his travels, always signed “keistas žmogus” (a quirky/strange person). With his quiet grace, dignity and love for humanity, especially children and young adults, he became a moral compass to me and many others. I saw him as an everyday saint who walked this Earth loving us the way I imagined Jesus loved his people and his community. He was the embodiment of a servant leader, a moral leader, someone who would always show us the right path of love and acceptance. At the end of each day, Lithuanian scouts sing Ateina Naktis, which is Taps in Lithuanian. “All is well, safely rest. God is nigh.” Mielas tėvas Antanai, saldžių sapnų! Užmikit. Dievs yr čia.

Sandra Mikalauskas Petroff

Kokia skaudi, liudna žinia! Užuojauta sesei Marytei, broliams jėzuitams ir visiems kuriems jį mylėjo. Nuostabus žmogus, lieka graziausi prisiminimai ir gilus liudesys. Ilsėkis ramybėje, mielas Kunigeli! Ačiū už viską...❤️ Sentirei muita saudade😪

Gražina Papučkienė

Man dar vis atrodė, kad galėsiu ji apkabinti , kaip ir per kiekvienas pastarojo laikotarpio Velykas ir staiga supratau, kad jis iškeliavo 🪽. To nebebus, jau ilgiuosi šio žmogaus, kunigo, nuodėmklausio, šio tėvo, gal net senelio, lietuvybės saugotojo, multikultūrų puoselėtojo ir t.t Štai kiek vaidmenų jis mano akimis turėjo... Dabar tik maldoje susitiksiu. Lengvų žingsnių keliaujant pas Dievą. Tikiuosi jo jau laukia cherubinų ir serafinų chorai. Nes man atrodo jis to vertas buvo žemėje, o dabar keliauja į dangų. Jis labai mokėjo su meile ir šypsena žvelgti į kiekvieną sutiktąjį.Gaila tik vieno, kad nedrįsau to pasakyti jam dar esant🙏A.a.

SONATA RUDOKIENE

Dievo artumo pripildytas gyvenimas, tyliai skleidęs šviesą kitiems. Iki paskutinės minutės – kartu, šalia, vedantis, laikantis. Tėvelis Antanas – atrama, šviesa ir gyvas Evangelijos liudijimas. Man asmeniškai ir kiekvienam Bendrakeleivių bendruomenės nariui. Užuojauta visiems, kuriems Jis buvo artimas.

Eglė Adlienė

Dėkoju už nuostabias paskaitas apie katalikybę, kurias lankiau būdama studentė. Jų metu visa širdimi supratau, kad Dievas yra meilė ir laisvė.

Nelida Zavickas

Dekoju mielam Kun.Antanui ųž jo atsidavima ir bendradarbiavima su Pietu Amerikos Lietuviu Jaunimu. Ypač organizuojant III PLJKa. 1975 metais ir po jo steigiant PLJSajunga. Nepamirštama šypsena ir geroves siela. Tegul Dievas Ji prijema.Savo Karalystėje. Amen

Onute Gaidamaviciute

Man kunigas Antanas Saulaitis buvo kaip Tevas, Tevelis... Mus siejo draugyste, trukusi daugiau kaip 25 metus...

Jolanta Kurpis

Kokia didelė buvo Tėvo Antano širdis... Dievo malonės kupinas indas... Ir dalino ją sau nieko nepasilikdamas. Pavyzdys mums visiems. Amžinybės šviesos Tėvo Antano sielai, ramaus gedėjimo jo netekusiems.

Aurelija Čepulytė

Dėkoju už suteiktą palaiminimą, ypatingą ramybę, kurią širdyje nešioju iki šiol. Ilsėkitės Ramybėje🙏

Indrė Pelakauskienė

Reiškiu nuoširdžià užuojautą šiam nuostabiam žmogui, dėstytojui, kuris išmokė savanorystės dar studijų metu MRU. Vėliau teko pažinti ir daugiau, bendrauti, susirašyti laiškais, kurie visada buvo su prasme ir žmogiškumu. Ilsėkis ramybėje, Mielas Antanai!

Gražina Kačergytė Sidorovienė

Ačiū už Jūsų buvimą, mokymą ir įkvėpimą ! Dėkinga Dievui, kad Jus pažinau.

Gintvilė P.

Mokyklos metais, atrodytų, užtekdavo vos koridoriuje pamatyti t. Antaną ir pasidarydavo ramu. Jo aukojamos mišios gimnazistams ar tiesiog trumpi šilti susitikimai nuteikdavo ramybei ir šviesai. Atvira širdis ir platus požiūris galėjo sutalpinti visus, o jo ištarti, kad ir paprasčiausi žodžiai, patikindavo, įkvėpdavo...

Vaida Vaitekonis

Su giliu dėkingumu prisimenu kunigą Antaną Saulaitį. Buvo didžiulė dovana pažinti jį Lemonte, IL ir kartu melstis, o dar didesnė – patikėti jam svarbiausias mūsų šeimos akimirkas: dukters krikštą, sūnaus Pirmąją Komuniją. Kunigas Antanas buvo šviesos, gerumo ir meilės liudytojas. Jo šypsena ir

Eglė Jakimavičienė

Visos trys dukros iš kun. Saulaičio rankų gavo pirmąją komuniją. Neblėstantis prisiminimas, kaip jis klausė pirmųjų vaikų išpažinčių, pasisodinęs juos ant kelių. Ir tas visaapimantis meilės pojūtis pažvelgus į giedras jo akis. Ilsėkis ramybėje, ganytojau.

Giedrė Lisauskienė

Dėkoju Tėvui Antanui už šviesą atneštą į mūsų gyvenimą, bendravimą su mano vaikais, už Dievo žodį- suprantamą, artimą. Dėkoju už žodžius ištartus sunkią valandą, už šypseną- džiaugsme. Dėkoju Tėvui Antanui už šviesų, prasmingą gyvenimą jo gyvenimą. Amžiną Atilsį🙏🏻

Jurga Juodytė

Tėvelis Antanas buvęs su Bendrakeleivių bendruomene iki pabaigos. Šildęs šypsena ir viltim. Visada mątantis kitą žmogų. Asmeiškai padedantis sakramentu ir pagalba. Ilgėsiuosi labai. Jurga

Vilda Belevičiūtė

Tėvas Antanas Saulaitis buvo žmonių kunigas. Visų mūsų. Kiekviename sugebėdavo įžvelgti gerumą. Po pokalbio su Tėvu Antanu visada jausdavaisi, kad gali pakilti aukščiau. Jonuose po Mišių visuomet išlydėdavo visus prie durų su saulaitiška šypsena. Tai yra šventasis! Ačiū, kad teko galimybė jį matyti ir klausytis jo.

Sigita Arlauskienė

Buvo didis Dievo žmogus. Teko iš jo imti interviu. Paliko neišdildomą įspūdį. Štai tas interviu: https://bit.ly/3YFucVh

Dr. Irena Bagdady

Kunigas Saulaitis su mano tėvu, Broniu Majausku buvo bendroj klasėje, ir Lageri. Jie buvo vienmečiai ir prieš kunigo mirtį vis priminė mano mano tėvo dvasias. Mano tėvas jau miręs 36 metus. Užuojauta ir liŭdesys, Dr. Irena Bagdady

RASA BAŠKIENĖ

Buvau labai dėkinga t. Antanui už susitikimą su mano anūkais Leonardu ir Haroldu. Jie klausė jo, ar yra Dievulis? Gi jo niekas nemato...Tėvas Antanas jiems atsakė: "O jūs tikite dalykais, kurių nesate matę?" Vyresnėlis atsakė, kad tiki...dinozaurais. "O kodėl jais tikit?" - paklausė t. Antanas. "Nes žmonės pasakoja, nes yra jų pėdsakų Žemėje..." "Tai ir Dievulio pėdsakus Žemėje matome, taip pat žmonės apie jį pasakoja..." - atsakė t. Antanas. Jis puikiai mokėjo bendrauti ir mažais, ir su dideliais. Dėkoju Dievui už jo gyvenimą.

Rasa Vore

Dievo dovana, arti, kai dziaugiesi, arti, kuomet skauda. Tevelis, kuris liudijo Dievo artuma skirtingose gyvenimo etapuose ❤️🙏

audra bielinienė

Pernai pavasarį lankant ligoninėj netikėtas labai šiltas,jautrus pokalbis...jis verkė...ilgai sėdėjom tyloj.Po to panoro slapčia pereit koridorium,pasitikrint ar nedūsta.Taip už parankės paslapčiom ir vaikštinėjom Smagu buvo abiems. ..Dėkoju Dievui už t.Antano žvilgsnį,tylą,šypseną,už tai,kad galėjom vasarą jį nufilmuoti Jėzuitų namų kiemelyje, už nepaprasto atvirumo ir jautrumo pokalbį...Už netikėtą galimybę pabuvoti jo vaikystės namuose JAV, pažinti jo mylimą sesutę Marytę ...Ilsėkis Ramybėje,Tėveli.

Gintarė Švedaitė

Dievo apdovanotas kunigas, savo šiluma buvęs mano tikėjimo kelionėje nuo pat ankstyvos vaikystės. Tikras įkvėpimas ir gyvenimo Kristaus meile pavyzdys.