T. Pedro Arrupė, SJ, 1965–1983 m. buvo 28-asis Jėzaus Draugijos Generalinis vyresnysis. 1907 m. lapkričio 14 d. Bilbao, Baskų krašte, gimęs Pedro Arrupė pradėjo studijuoti mediciną Madrido universitete, bet studijų nebaigė ir 1927 m. įstojo į Jėzaus Draugiją. Baigęs naujokyną Šv. Ignaco Lojolos vienuolyne Aspeitijoje, Gipuskoa provincijoje (taip pat Baskų kraštas), jis pradėjo studijuoti filosofiją Onjoje, Burgoso provincijoje.
Ispanijoje panaikinus Jėzaus Draugiją, Arrupė 1932 m. tęsė studijas Belgijoje, Marnefe, ir Ignaco kolegijoje Valkenburge, Nyderlanduose. 1936 m. Marnefe Pedro Arrupė įšventintas į kunigus. Ketvirtus teologijos studijų metus, kurie anuomet buvo privalomi gavus kunigo šventimus, jis baigė Jungtinėse Amerikos Valstijose, Šv. Marijos universitete Livenvorte. Terciatą baigė Klivlende, Ohajo valstijoje.
Iš ten 1938 m. spalio 15 d. Draugija jį išsiuntė kaip misionierių į Japoniją. Iki 1940 m. jis mokėsi japonų kalbos ir dirbo Tokijo vargšų kvartale. 1940–1942 m. kunigavo Jamagučyje (toliausiai į pietvakarius nutolusiame mieste didžiausioje Japonijos saloje Honšiu). Nuo 1942 m. t. Arrupė buvo naujokų vadovas Hirošimoje, kur 1945 m. tapo atominės bombos sprogimo liudininku. Gyveno vokiečių jėzuitų pastatydintoje mūrinėje mokykloje, todėl per sprogimą išliko gyvas. Dabar pravertė kadaise įgytas gydytojo išsilavinimas – naujokyno pastatą pertvarkęs į laikiną ligoninę ir gelbėdamas žmonių gyvybes, Arrupė atlikdavo operacijas. 1954 m. tapo viceprovincijolu, o 1958 m., Japonijai tapus Jėzaus Draugijos provincija, pirmuoju provincijolu.
1964 m. mirus 27-ajam jėzuitų Generaliniam vyresniajam t. Jeanui Baptistui Janssensui, SJ, Generalinė kongregacija 1965 m. gegužės 22 d. t. Pedro Arrupę, SJ, išrinko 28-uoju Generaliniu vyresniuoju. Eidamas šias pareigas, dėl savo charizmos bei didelio asmeninio pamaldumo jis sėkmingai vadovavo Draugijos pokyčių metais po Vatikano II Susirinkimo. Išrinktas t. Arrupė nedelsdamas reformavo vadovavimo būdą. Gebėdamas bendrauti ir mokėdamas septynias kalbas, t. Arrupė stengėsi užmegzti ryšį su žiniasklaida ir buvo laukiamas pokalbių dalyvis.
Arrupė dalyvavo Vatikano II Susirinkimo baigiamojoje sesijoje, taip pat Lotynų Amerikos Vyskupų II Generalinėje asamblėjoje Medeline (1968). Besiformuojančią išlaisvinimo teologiją jis vertino kaip patvirtinimą, jog pagrįstai dėjo pastangas siekdamas teisingumo visame pasaulyje. 32-oji Generalinė kongregacija apibūdino Jėzuitų Draugijos misiją šių dienų pasaulyje kaip pasiaukojimą už tikėjimą ir teisingumą, o tai neišvengiamai nulėmė įtemptus santykius tiek su totalitariniais Lotynų Amerikos režimais, tiek su Romos kurija. Kaip atsaką į Vietnamo „valčių žmonių“ (Boat People) vargus, 1980 m. lapkričio 14 d. t. Arrupė įkūrė Jėzuitų tarnybą pabėgėliams (JRS). Ji išaugo į svarbiausią Draugijos socialinę misiją, vykdomą daugiau kaip penkiasdešimtyje šalių.
Vokietis jėzuitas, t. Eugenas Hillengassas, SJ, tuometinis generalinis ekonomas ir vienas artimiausių buvusių Pedro Arrupės bendradarbių Romoje, apie jį rašo: „Visi pažinojusieji prisimena jį kaip žmogų, gyvenantį dėl kitų, gyvenantį dėl Dievo, žmogų su Dievu ir su žmonėmis. Jis turėjo prigimtinį autoritetą, keldavusį didelę pagarbą su juo bendraujantiesiems. Todėl, taip kaip šv. Ignacas, jis galėjo puoselėti atvirą vadovavimo stilių, kai gerbiamos ir išskleidžiamos kiekvieno asmeninės dovanos. Šią dvasios laisvę, atsiskleidžiančią taip pat ir gausiuose jo dvasiniuose veikaluose, t. Aruppė derino su dideliu savo darbo efektyvumu, primenančiu amerikietiškąjį matą. Laisvė ir efektyvumas jam buvo neatsiejami nuo nepaprasto geranoriškumo dirbant palikti kitiems visišką laisvę. Šitaip jis galėjo plėtoti savo veiklą per bendradarbius. T. Pedro Arrupė mėgo bendrauti, todėl pažinojo daug žmonių. Niekada nuo jų nenusigręždavo, tapdavo savo draugų draugu. Jį visada galėdavo pasiekti tie, kuriuos sutikdavo gyvenimo kelyje: bendrabroliai bendruomenėje, svečiai prie stalo. Tokiuose susitikimuose jis būdavo labai atsipalaidavęs. T. Arrupę dažnai matydavai besijuokiantį, jis visada švelniai šypsodavosi. Kad ir kokia našta ar nusivylimas slėgė jo pečius, prie stalo ir su bendrabroliais jis būdavo ramus.“
Jau 1980 m. pradžioje Arrupė nusprendė dėl amžiaus atsistatydinti, bet popiežius Jonas Paulius II jam neleido pasitraukti ir oficialiai uždraudė sušaukti Generalinę kongregaciją. 1981 m. rugpjūčio 7 d., sugrįžęs iš dvi savaites trukusios kelionės po Filipinus, Arrupė Romos oro uoste patyrė insultą, po kurio nebeatsistatė. Popiežius Jonas Paulius II įpareigojo tėvus Dezza ir Pittau laikinai vadovauti Draugijai vietoj t. Arrupės pasiūlyto t. Vincento O´Keefe´o, kuris nuo 1965 m. buvo Generalinis asistentas. Tik 1983 m. buvo sušaukta Generalinė kongregacija, kuri rugsėjo 13 d. naujuoju Generaliniu vyresniuoju išrinko olandą t. Peterį Hansą Kolvenbachą. Vienas pirmųjų jį pasveikino t. Arrupė. Sulaukęs 84 metų, t. Pedro Arrupė mirė 1991 m. vasario 5 d. Romoje. Prieš pat mirtį jį aplankęs popiežius Jonas Paulius II jam suteikė apaštalinį palaiminimą.
2019 m. vasario 5-ąją, Pedro Arrupės 28-ųjų mirties metinių dieną, Romoje pradėtas diecezinis beatifikacijos proceso etapas. Generalinis vikaras Angelo De Donatis pavadino t. Arrupę „tikruoju Dievo vyru“ ir pabrėžė jo „atsidavimą evangelizacijai“, „ypatingą jautrumą dramatiškoms socialinėms situacijoms bei vargšams“ ir „misionierišką širdį“.