1 / 1

Pedro Arrupė

Tėvas Pedro Arrupė, SJ, nuo 1965 iki 1983 m. buvo 28-asis Jėzaus Draugijos Generalinis vyresnysis. 1907 m. lapkričio 14 d. Bilbao, Baskijoje, gimęs Pedro Arrupė pradėjo studijuoti mediciną Madrido universitete, bet studijų nebaigė ir 1927 m. įstojo į Jėzaus Draugiją. Baigęs naujokyną Šv. Ignaco Lojolos vienuolyne Aspeitijoje, Gipuskoa provincijoje (Baskija), jis pradėjo studijuoti filosofiją Onjoje, Burgoso provincijoje.

Ispanijoje panaikinus Jėzuitų ordiną, Arrupė 1932 m. tęsė studijas Belgijoje, Marnefe, ir Ignaco kolegijoje Valkenburge, Nyderlanduose. 1936 m. Marnefe Pedro Arrupė buvo įšventintas į kunigus. Ketvirtus teologijos studijų metus, kurie anuomet buvo privalomi gavus kunigo šventimus, jis baigė Jungtinėse Amerikos Valstijose, Šv. Marijos universitete Livenvorte. Terciatą baigė Klivlende, Ohajo valstijoje.

Iš ten 1938 m. spalio 15 d. ordinas jį išsiuntė kaip misionierių į Japoniją. Iki 1940 m. jis mokėsi japonų kalbos ir dirbo viename Tokijo vargšų kvartale. 1940–1942 m. kunigavo Jamagučyje (toliausiai pietvakariuose esančiame mieste didžiausioje Japonijos saloje Honšiu). Nuo 1942 m. t. Arrupė buvo naujokų mokytojas Hirošimoje, kur 1945 m. tapo atominės bombos sprogimo liudininku. Gyveno vokiečių jėzuitų pastatydintoje mūrinėje mokykloje, todėl per sprogimą išliko gyvas. Dabar pravertė kadaise įgytas gydytojo išsilavinimas – naujokyno pastatą pertvarkęs į laikiną ligoninę ir gelbėdamas žmonių gyvybes, Arrupe atlikdavo operacijas. 1954 m. jis tapo viceprovincijolu, o 1958 m., Japonijai tapus Jėzuitų ordino provincija, pirmuoju provincijolu.

1964 m. mirus 27-ajam Jėzuitų ordino Generaliniam vyresniajam t. Jeanui Baptistui Janssensui, SJ, Generalinė kongregacija 1965 m. gegužės 22 d. tėvą Pedro Arrupę, SJ, išrinko 28-uoju Generaliniu vyresniuoju. Eidamas šias pareigas, dėl savo charizmos bei didelio asmeninio pamaldumo jis sėkmingai vadovavo ordinui pervartų metais po II Vatikano Susirinkimo. Po savo išrinkimo t. Arrupė nedelsdamas reformavo vadovavimo stilių. Kaip gebantis komunikuoti ir mokantis septynias kalbas, t. Arrupė stengėsi užmegzti ryšį su medijomis ir buvo laukiamas pokalbių dalyvis. Arrupė dalyvavo II Vatikano Susirinkimo baigiamojoje sesijoje, taip pat Lotynų Amerikos Vyskupų II Generaliniame Susirinkime Medeline (1968). Besiformuojančią išlaisvinimo teologiją jis vertino kaip patvirtinimą, jog pagrįstai dėjo pastangas siekdamas teisingumo visame pasaulyje. 32-oji Generalinė kongregacija apibūdino Jėzuitų ordino misiją šių dienų pasaulyje kaip pasiaukojimą už tikėjimą ir teisingumą, o tai neišvengiamai nulėmė įtemptus santykius tiek su totalitariniais Lotynų Amerikos režimais, tiek su Romos kurija. Kaip atsaką į Vietnamo „valčių žmonių“ (Boat People) vargus, 1980 m. lapkričio 14 d. t. Arrupė įkūrė Jėzuitų tarnybą pabėgėliams (JRS). Nuo tol ji išaugo į svarbiausią ordino Socialinį apaštalatą, kuris plėtoja veiklą daugiau kaip penkiasdešimtyje šalių, o nuo 1995 m. ir Vokietijoje.

Vokietis jėzuitas, tėvas Eugenas Hillengassas, SJ, kaip generalinis ekonomas vienas artimiausių buvusių Pedro Arrupės bendradarbių Romoje, apie jį rašo: „Visi pažinojusieji prisimena jį kaip žmogų, gyvenantį kitiems, gyvenantį Dievui, žmogų su Dievu ir su žmonėmis. Jis turėjo prigimtinį autoritetą, kuris su juo bendraujantiems sukeldavo didelę pagarbą. Todėl, taip kaip Šv. Ignacas, jis galėjo puoselėti atvirą vadovavimo stilių, kai kiekvieno gebėjimai gerbiami ir išskleidžiami. Šią dvasios laisvę, atsiskleidžiančią taip pat ir gausiuose jo dvasiniuose veikaluose, tėvas Aruppe derino su dideliu savo darbo efektyvumu, panėšinčiu į amerikietiškąjį. Laisvė ir efektyvumas jam buvo neatsiejami nuo nepaprasto geranoriškumo leisti kitiems kuo laisviau atlikti savo darbą. Šitaip jis galėjo plėtoti savo veiklą per bendradarbius. T. Pedro Arrupė mėgo bendrauti, todėl pažinojo daug žmonių. Niekada nuo jų nenusigręždavo, buvo savo draugų draugas. Jį visada galėdavo pasiekti tie, kuriuos sutikdavo gyvenimo kelyje: broliai vienuolyne, užstalės svečiai. Tokiomis susitikimo valandėlėmis jis būdavo labai nuoširdus. Tėvą Arrupe dažnai matydavai besijuokiantį, jis visada švelniai šypsodavosi. Kad ir kokia našta ar nusivylimas slėgė jo pečius, prie stalo ir su broliais jis būdavo ramus.“

Jau 1980 m. pradžioje Arrupė nusprendė dėl amžiaus atsistatydinti, bet popiežius Jonas Paulius II jam neleido pasitraukti ir oficialiai uždraudė sušaukti Generalinę kongregaciją. 1981 m. rugpjūčio 7 d., sugrįžęs iš dvi savaites trukusios kelionės po Filipinus, Arrupe Romos oro uoste patyrė galvos smegenų infarktą, po kurio nebeatsistatė. Popiežius Jonas Paulius II įpareigojo tėvus Dezza ir Pittau kaip komisarus vadovauti ordinui vietoj t. Arrupės pasiūlyto t. Vincento O´Keefe´o, kuris nuo 1965 m. buvo Generalinis asistentas. Tik 1983 m. buvo sušaukta Generalinė kongregacija, kuri rugsėjo 13 d. naujuoju Generaliniu vyresniuoju išrinko nyderlandietį t. Peterį Hansą Kolvenbachą, SJ. Vienas pirmųjų jį pasveikino t. Arrupė. Sulaukęs 84 metų, t. Pedro Arrupe mirė 1991 m. vasario 5 d. Romoje. Prieš pat mirtį jį aplankęs popiežius Jonas Paulius II jam suteikė apaštalinį palaiminimą.

2019 m. vasario 5-ąją, Pedro Arrupės mirties 28-ųjų metinių dieną, Romoje buvo pradėtas diecezinis beatifikacijos proceso etapas. Kardinolas vikaras Angelo De Donatis pavadino tėvą Arrupe „tikruoju Dievo vyru“ ir pabrėžė jo „atsidavimą evangelizacijai“, „ypatingą jautrumą dramatiškoms socialinėms situacijoms bei vargšams“ ir „misionierišką širdį“.

Naujienlaiškis