• Nuotrauka iš Elfriede Oeggl palikimo (Karlo Rahnerio archyvas).
  • Karlas Rahneris 1979 m. su tuometiniu Miuncheno arkivyskupu kardinolu Josephu Ratzingeriu (kairėje).
  • Nuotrauka iš Elfriede Oeggl palikimo (Karlo Rahnerio archyvas).
  • Medinė antkapinė plokštė Insbruko jėzuitų bažnyčios kriptoje.
1 / 4

Karlas Rahneris

„Aš visada užsiėmiau teologija – Dievo Žodžio skelbimo, pamokslo, sielovados labui“, – kitaip tariant, – tikėjimo labui. Toliau: „Aš ne mokslininkas, o ir nenoriu būti mokslininkas, norėčiau būti krikščionis, kuriam rimtai rūpi krikščionybė, kuris be išankstinio nusistatymo gyvena dabartiniame laike, iš jo semdamas vieną ar kitą, ar trečią, ar dvidešimtą problemą, kurią paskui apmąsto; jei šitai vadinsime „teologija“, tada viskas gerai.“ Šiuos žodžius ištarė vienas garsiausių XX a. teologų, įžymus Vatikano Susirinkimo teologas, vyskupų ir Sinodų patarėjas, atviro žodžio Bažnyčioje vyras – t. Karlas Rahneris, SJ.

Karlas Rahneris mirė 1984 m. kovo 30 d. Insbruke. Vos prieš keletą savaičių, kovo 5-ąją, buvo surengtos didelės iškilmės jo 80-ojo gimtadienio proga. Tai buvo pagarbus nusilenkimas neįtikėtinai vaisingam viso gyvenimo darbui teologijos srityje. Minint dešimtąsias Karlo Rahnerio mirties metines, Vokietijos Vyskupų Konferencijos pirmininkas Karlas Lehmanas parašė: „Kai mus palieka dideli žmonės, po jų mirties iš pradžių jaučiame savotišką tuštumą. Tai ne tik suvokimas, kad nebėra žmogaus, kuris daugeliui buvo mąstymo mokytojas ir nepaprastas sielovadininkas. Neliko jo teiktų kelio nuorodų, nebegirdėti jo replikų, kurios pusę šimtmečio buvo neatimama mūsų gyvenimo dalis. Šia prasme Karlas Rahneris yra nepakartojamas ir nepakeičiamas.“ Neįmanoma netikėti tokiu vertinimu. Karlas Lehmannas, dabar jau kardinolas, neabejojamai žino: 1964 –1967 m. jis, kaip Karlo Rahnerio asistentas Miunchene, buvo vienas artimiausių jėzuitų teologo bendradarbių.

Kaip akivaizdžiai „antibiografiška“ asmenybė (Johanno Baptisto Metzo žodžiais), Karlas Rahneris nemėgo kalbėti apie save ir labai retai yra ką nors pasakojęs. Tik vėlyvaisiais gyvenimo metais viename kitame pašnekesyje yra pavykę ką ne ką išklausti apie jo gyvenimą. Jo santūrumas itin išryškėja viename autoportrete, kuris, iš jo išprašytas, buvo patalpintas 1966 m. išleistame iliustruotame leidinyje: „Žmogus reflektuoja, žmogus planuoja, tačiau kiekvienas yra vedamas ir niekada savęs neprieina. Aš sakau: gimiau Freiburge 1905 m. kovo 5 d., mano tėvas buvo gimnazijos profesorius, augau tvirtai tikinčioje krikščionių katalikų (plačių pažiūrų) šeimoje, kurią esmingai formavo tvirta, septynis vaikus auginanti mama, lankiau įprastą mokyklą ir 1922 m. išlaikiau brandos egzaminus gerais, visai normaliais pažymiais – ką, tiesą sakant, aš galiu papasakoti apie tą savo „pradžią“? Mažai. O ir tas mažai be paliovos tolsta traukdamasis į tylinčią praeitį, užklojamas kasdienybės rūpesčių. 1922 m. įstojau į Jėzuitų ordiną. Po 44 metų apie šią pradžią irgi galiu pasakyti tik tiek, kad buvo gera, kad liko man ištikima, o aš galėjau būti ištikimas jai.“

Jaunimo sąjūdžio „Quickborn“ („Gyvasis šaltinis“) išugdytas, Karlas Rahneris 1922 m. balandžio 22 d. įstojo į Jėzuitų ordiną Forarlbergo žemėje, Tizise netoli Feldkircho, anuomet priklausiusio Jėzuitų ordino Aukštutinės Vokietijos provincijai. Po dešimties metų, įgijęs ordino nariams privalomą pasirengimą (studijos Tizise, Pulache prie Miuncheno, Feldkirche ir Valkenburge (Nyderlandai), kardinolo Michaelio Faulhaberio buvo įšventintas į kunigus. Dar metus studijavo teologiją. Po to Karlas Rahneris baigė vadinamąjį terciatą Šv. Andriejuje Lavanto slėnyje, kad pasirengtų amžinai susisaistyti su ordinu galutiniais įžadais.

Iš pradžių paskirtas filosofijos istorijos profesoriumi ordinui priklausančioje aukštojoje mokykloje Pulache, jis 1934–1936 m. kartu su Johannesu B. Lotzu, SJ, gimtajame Freiburge studijavo filosofiją, klausė ir Martino Heideggerio paskaitų. Tačiau filosofijos doktorato neapgynė. Karlas Rahneris nesutiko perrašyti savo darbo, kaip to pageidavo jo daktaro disertacijos vadovas Martinas Honeckeris, ir savo mokslinį tyrimą „Apie baigtinį metafizikos pažinimą Tomo Akviniečio filosofijoje“ 1939 m. paskelbė pavadinimu „Dvasia pasaulyje“. Per tą laiką jis persikėlė į Insbruką, kur jo vyresnysis brolis Hugo, ketveriais metais anksčiau už Karlą tapęs jėzuitu, buvo Bažnyčios istorijos profesorius. Prieš pat 1936-ųjų Kalėdas Karlui Rahneriui Insbruke buvo suteiktas teologijos daktaro laipsnis. Po pusmečio jis tapo habilituotu daktaru. Prieš pradėdamas skaityti 1937–1938 m. žiemos semestro paskaitas kaip dogmatikos bei dogmų istorijos privatdocentas, jis 1937 m. rugpjūtį Zalcburgo aukštųjų mokyklų savaitėje pristatė savo mąstymus apie teologijos ir filosofijos tarpusavio ryšį, 1941 m. jie buvo išleisti atskira knyga pavadinimu „Žodžio klausytojas“. Karlo Rahnerio mintis anuomet permąstė ir vienas iš klausytojų – jaunas docentas Franzas Königas, vėliau tapęs Vienos arkivyskupu ir 1962 m. Karlą Rahnerį pasitelkęs asmeniniu konsultantu Vatikano II Susirinkime (1962–1965).

Per pačias vasaros atostogas, 1938-ųjų liepą, nacionalsocialistai Insbruke uždarė Teologijos fakultetą. 1939-ųjų spalį gestapas ir SS užėmė Jėzuitų kolegiją. Visiems jėzuitams buvo uždrausta likti Tirolo krašte, tad Karlas Rahneris išvyko į Vieną slapta skaityti paskaitų jauniesiems jėzuitams ir dirbti prelato Karlo Rudolfo vadovaujamame sielovados institute; jis greitai tapo vienu artimiausių jo bendradarbių. Apie prelatą susitelkusį būrelį kardinolas Theodoras Innizeris pavadino jo „generaliniu štabu“. 1944-ųjų rudenį artinantis frontui Karlas Rahneris, baigęs vasaros laikotarpio pagalbos darbus, nebegrįžo į Vieną, o beveik visus metus praleido kaip sielovadininkas Žemutinėje Bavarijoje.

Po II pasaulinio karo Karlas Rahneris iš pradžių dėstė Pulache dogmatiką, 1948 m. sugrįžo į Insbruką ir 1949 m. tapo katedros profesoriumi. Tirolio žemės sostinė tapo jo „teologine dirbtuve“. Jis skaitė paskaitas ir vedė seminarus, nuolat sakė pamokslus ir vadovavo rekolekcijoms, jis buvo paklausus oratorius, taip pat paskelbė daug straipsnių: 1954 m. buvo išleistas jo „Teologijos raštų“ pirmas tomas – anuomet dar nebuvo galima numanyti, kad iki 1984 metų tie raštai išaugs iki šešiolikos tomų. 1957 m. kartu su Josefu Höferiu Karlas Rahneris pradėjo rengti spaudai antrą, esmingai peržiūrėtą ir papildytą „Teologijos ir Bažnyčios žodyno“ leidimą. 1958 m. kartu su Heinrichu Schlieru pradėjo leisti mokslinių knygų teologijos temomis seriją „Quaestiones disputatae“. Karlo Rahnerio „Pastoracinės teologijos straipsniai“ 1959 m. buvo išleisti pavadinimu „Misija ir malonė“. Kaip Josefo Neunerio ir Heinricho Rooso sudaryto veikalo „Bažnyčios tikėjimas mokymo skelbimo dokumentuose“ [vadinamojo „Neuner-Roos“] 1948 m. pasirodžiusio antro (61961) ir vėlesnių leidimų redaktorius, taip pat kaip vadinamojo „Denzigerio“ [dogmatikos profesoriaus Denzigerio 1854 m. išleistas „Bažnyčios mokymo dokumentų sąvadas“] dvidešimt aštunto (1952; 311957) ir vėlesnių leidimų redaktorius, Karlas Rahneris plačiai išgarsėjo, jo vardas pasklido už vokiečių kalbą vartojančių šalių ribų.

Septintojo dešimtmečio pradžioje Karlas Rahneris jau buvo pelnęs „tokį gerą vardą, kad jo bendradarbiavimo [Vatikano Susirinkime, AB] daugelis laukė kaip savaime suprantamo dalyko“ (Herbert Vorgrimler). Žinoma, kai kurie Romos Kurijos atstovai jį vertino kaip „pažangų“ teologą. Šiandien skamba kaip nevykęs istorijos pokštas, kad likus porai mėnesių iki Susirinkimo pradžios Karlui Rahneriui – nuo 1961–ųjų kovo popiežiaus (!) paskirtam Susirinkimo rengimo komisijos konsultoriui, taip pat ilgamečiam kardinolo Franzo Königo patarėjui – Roma paskyrė „pirma atlikti cenzūrą“, kurios pageidavo Šventasis oficiumas, dabartinės Tikėjimo mokymo kongregacijos pirmtakas. Draudimu publikuoti savo kūrybą „pasišventęs kovotojas“ turėjo būti „diskvalifikuotas ir, taip sakant, nušalintas“ (Karl Lehmann). Veikiausiai gera proga imtis tokių veiksmų bus buvęs jo pranešimas „Negesinkite dvasios“, perskaitytas 1962 m. birželio 1 d. Zalcburge, Austrijos katalikų dienoje. Šv. Pauliaus draugijos nariai surėmė pečius už Karlą Rahnerį ir paskelbė parašų rinkimo akciją. Jį užstojo kardinolai Franzas Königas, Julius Döpfneris, Vienos, Miuncheno ir Freizingo arkivyskupai, pastarieji du palaikė jėzuitą Karlą Rahnerį kaip asmeninį patarėją. Neliko nuošaly net vienas VFR kanclerio Adenauerio vyriausybės kabineto ministras. Galiausiai 1962-ųjų vasarą popiežius Jonas XXIII atsiribojo nuo kardinolo Alfredo Ottaviani inicijuotų priemonių. Suprantama, kad tokių įvykių fone Rahneris ilgokai dvejojo, kol pagaliau atsiliepė į kardinolo Franzo Königo paklausimą, sutikdamas jį lydėti į Susirinkimą. Šiuo atveju neapsieita be sumanaus įkalbinėjimo.

1964 m. Rahneris buvo pakviestas į Miuncheną dirbti Religijos filosofijos ir krikščioniškosios pasaulėžiūros katedroje („Romano Guardinio katedra“) ir įkūrė naują institutą. 1967 m., jau šešiasdešimt trejų, buvo pakviestas į Miunsterio universitetą. 1971 m. tapo profesoriumi emeritu. Viurcburgo Sinodas (1971–1974) jį įvertino kaip pasišventusį, karštą teologą („Bažnyčios struktūros kaita kaip uždavinys ir galimybė“). Jis dirbo netausodamas jėgų. Iki 1981– ųjų Karlas Rahneris gyveno Miunchene, vėliau persikėlė į Insbruką.

Karlo Rahnerio bibliografiją sudaro 4000 pozicijų, tarp jų ir pakartotiniai leidimai bei vertimai. Rahneris išsakė savo nuomonę įvairiausiomis temomis, neužsidarė mokslo dramblio kaulo bokšte. Nors priklausė „teologijos Olimpui“, visada atminė, kad yra sielovadininkas. Semdamas iš ignaciškųjų dvasinių pratybų, Karlas Rahneris niekada neatsisakydavo padėti. Jis nekūrė uždaros dogminės mokymo sistemos. Jo teologiją nulemdavo įvairios aplinkybės, todėl kai kas jo teologiją paniekinamai pavadindavo „progine teologija“. Daug dalykų, kurie šiandien yra bendras teologijos turtas, kilę iš Karlo Rahnerio, bet ne visi tai žino.

Tarptautiniu mastu daug kartų pagerbtas ir apdovanotas, visame pasaulyje skaitomas ir apmąstomas, Karlo Rahnerio viso gyvenimo darbas išlieka kelrodžiu ir būsimoms teologų kartoms. „Aš negyvenau gyvenimo, aš dirbau, rašiau, dėsčiau, stengiausi atlikti savo pareigą, pelnyti sau duonos kąsnį. Tuo įprastu banaliu būdu stengiausi tarnauti Dievui, viskas.“ Ar tai kalba „teologijos žvaigždė“, kurios vienintelis rūpestis – jos įspūdis, „įvaizdis“, „reitingai“? Karlas Rahneris pirmiausia troško būti tėvas Karlas Rahneris. Kaip profesorius jis buvo „confessor“ – išpažinėjas. Ordino trumpinys SJ prie jo vardo jam reiškė anaiptol ne tik biografinę išnašą. Dvasinės pratybos jį pavertė „Socius Jesu“ – Jėzaus draugu. Todėl nenuostabu, kad paprastai „sunkiai“ paskaitomu laikomas teologas iki šiol priskiriamas prie perkamiausių ir skaitomiausių religinės literatūros autorių. „Apie maldos būtinumą ir palaimą“, 1946-aisiais subombarduotame Miunchene pasakyti gavėnios pamokslai, 1938-aisiais pasirodę „Žodžiai į tylą“ daugybei žmonių tapo pagalba tikėjime ir gyvenime. Jo „maldingos“ knygos jam buvo tokios pat svarbios, kaip ir „teologiškai atrodantys veikalai.“

Tas, kam Karlo Rahnerio neteko pažinoti asmeniškai, kam jis žinomas tik iš tekstų, iš dalies yra sunkiau negu jo amžininkams, nes jie nemato konteksto, o supratimo horizontus pirma reikia atverti, nors tai kai kada būna nepaprastai sunku. Tačiau vaikaičių kartai vis dėlto nereikėtų kratytis didžiojo Mokytojo šešėlio, o tokių mėginimų, labai nevykusių, būta, nes kai kas mano, jog savo vagą galės vagoti tik agresyviai pašalinęs Karlą Rahnerį. Šešios savaitės prieš mirtį Karlas Rahneris įspūdingoje kalboje pasakė: „Aštuoniasdešimt metų – ilga laiko atkarpa. Tačiau kiekvienai akimirkai skirtas gyvenimo laikas yra ta trumpa akimirka, kurią įvyksta tai, kas privalo

būti.“ Tėvas Karlas Rahneris daug nuveikė ir daug dovanojo. Dar ilgai gyvensime jo darbais ir dovanomis.

Andreas R. Batlogg, SJ

Autorius:

Andreas R. Batlogg, SJ

Andreas R. Batloggas, SJ, gimė 1962 metais Lustenau (Forarlbergas). 1985 metais įstojo į Austrijos provincijos Jėzaus Draugiją. 1993 metais buvo įšventintas į kunigus. Jis studijavo filosofiją ir teologiją Insbruke, Izraelyje ir Vienoje ir apgynė disertaciją apie Karlo Rahnerio kristologiją. Iki 2017 m. gruodžio mėn. buvo kultūros žurnalo „Stimmen der Zeit“ leidėjas ir vyr. redaktorius ir vienas iš Karlo Rahnerio raštų „Sämtliche Werke“ leidėjų. Šiandien jis gyvena ir dirba Miuncheno šv. Mykolo bažnyčioje.

Paskutinės išleistos jo knygos „Der evangelische Papst Hält Franziskus, was er verspricht?“ (Kösel, 2018) ir „Durchkreuzt. Mein Leben mit der Diagnose Krebs“ (Tyrolia, 2019).

Naujienlaiškis