Jeronimas Nadalis, pirmasis ignaciškojo dvasingumo aiškintojas, suvaidino ypatingą vaidmenį formuojant Jėzaus Draugiją kaip naujo pobūdžio ordiną.
Nadalis gimė 1507 m. rugpjūčio 11 d. Palma de Maljorkoje. 1526–1532 m. studijavo Alkalos universitete; čia sutiko Diegą Lainesą, Alonsą Salmeroną ir Nikolą Bobadilą, kurie vėliau tapo jo bendrabroliais. Čia susipažino ir su Ignacu, bet artimesnis ryšys su juo bei jo draugų būreliu užsimezgė vėliau, Paryžiuje, kur Nadalis nuo 1532 m. tęsė studijas. Ignacas ir draugai iš pradžių nesėkmingai bandė patraukti Nadalį į savo pusę. 1536 m. jis išvyko į Avinjoną, o 1537 m. buvo įšventintas į kunigus. Sugrįžęs į Maljorką, iki 1545 m. dirbo sielovadininku. Iš letargiškos būsenos ir liguistos depresijos jį pažadino garsusis buvusio studijų bičiulio Pranciškaus Ksavero laiškas apie džiaugsmą teikiantį darbą misijoje Indijoje bei žinia, kad popiežius patvirtino naująjį ordiną.
1545 m. lapkritį Nadalis atliko Dvasines pratybas ir įstojo į Jėzaus Draugiją; buvo trisdešimt aštuonerių. Įstojusiam į Draugiją, jam iškart buvo patikėta svarbi tarnyba Romoje, be to, jis padėjo Ignacui rengti naujojo ordino Konstitucijas. Kaip „toks žmogus, kokio troško Ignaco širdis“, jis geriau nei bet kuris kitas įžvelgė į „savo tėvo“ mintis, gebėjo aiškiai ir suprantamai jas išreikšti – buvo skvarbaus intelekto, mokėjo keletą kalbų, gerai išmanė Šventąjį Raštą ir teologiją. 1548 m. kaip dešimties bendrabrolių, tarp kurių buvo ir Lainesas su Kanizijumi, grupės vadovas išvyko į Mesiną įkurti pirmosios Jėzuitų kolegijos ir pirmojo Jėzaus Draugijos naujokyno.
Po to, kai Nadalis davė paskutiniuosius įžadus, Ignacas 1552 m. jį paskyrė savo vizitatoriumi, kad, prieš galutinai priimant Konstitucijas, su jomis supažindintų ordino provincijas Europoje. Savo pastebėjimais Nadalis esmingai prisidėjo prie ordino kūrimosi visoje Europoje. Plačiai išgarsėjo Ignacą apibūdinantys jo žodžiai contemplativus in actione (kontempliatyvus veikloje), kuriais išreiškiama mintis – rasti Dievą visuose dalykuose.
1552–1568 m. Nadalio kelionių keliai nusidriekė į Pietų Italiją, Prancūziją, Ispaniją ir Portugaliją, į Vokietiją ir Austriją. 1556 m. mirė Ignacas Lojola; Nadalis tuo metu lankėsi Ispanijoje. Kadangi Ignaco buvo paskirtas Generaliniu vikaru, ėmėsi sušaukti Generalinę kongregaciją. Tačiau bendražygiai Romoje, jam nedalyvaujant, Generaliniu vikaru išrinko Diegą Lainesą. Nadalis nepradėjo kovoti dėl valdžios, o klusniai išreiškė jam savo lojalumą. Pastarasis bei Generalinis vyresnysis Pranciškus Bordžija ir toliau jį siųsdavo atlikti didžiųjų, neretai su dideliais kelionės sunkumais susijusių vizitacijų. Tik 1573 m. Generaliniu vyresniuoju išrinkus Merkurianą, Nadaliui nebebuvo skiriami oficialūs įpareigojimai. 1574–1577 metus Nadalis praleido Tirolyje, Halyje, pasinėręs į rašymo veiklą. Be gausaus laiškų rinkinio, paliko daug tekstų, susijusių su atliktomis vizitacijomis, įvairių pamokymų dėl ordino gyvenimo, dvasingumo bei maldos praktikos. 1578 m. Nadalis sugrįžo į Romą, kur 1580 m. balandžio 2 d., būdamas 73-ejų, mirė.