Alfredas Delpas, SJ, gimė 1907 m. rugsėjo 15 d. Manheime; 1926 m. įstojo į Jėzaus Draugiją. Nuo 1939 m. liepos dirbo Miunchene leidžiamo jėzuitų žurnalo „Stimmen der Zeit“ redaktoriumi, bet netrukus gestapas šį leidinį uždraudė. Delpas pasižymėjo dideliais gabumais, buvo džiugi, savimi pasitikinti, originali asmenybė, karštas oratorius ir drąsus pamokslininkas.
Savo pamoksluose ir straipsniuose Alfredas Delpas stengėsi atkreipti žmonių dėmesį į krikščionybei priešiškas tendencijas, kuriomis pasižymėjo nacionalsocialistinė pasaulėžiūra. 1941 m. jis tapo nedidelės Šv. Jurgio bažnyčios, esančios Miuncheno miesto rajone Bogenhauzene, rektoriumi. Provincijolui, t. Augustinui Röschui, SJ, tarpininkaujant, 1942 m. pavasarį jis užmezgė ryšį su intelektualų ir politikų grupe „Kreisauer Kreis“, susitelkusia apie grafą Helmuthą James´ą von Moltkę. Šis judėjimas priešinosi nacių režimui ir kūrė būsimos visuomeninės santvarkos planus. Delpas reguliariai dalyvaudavo jo pasitarimuose, jo iniciatyva buvo gvildenamos popiežiaus Pijaus XI socialinėje enciklikoje Quadragesimo anno (1931) aptariamos temos: socialinio teisingumo įgyvendinimas, privačios nuosavybės socialinė paskirtis, deramas atlygis už darbą, leidžiantis išlaikyti šeimą, darbininkų teisė dalyvauti priimant sprendimus. Delpas buvo tam tikra prasme provincijolo politinis patarėjas, jie dirbo slaptame Vokietijos vyskupų konferencijos „Draugijos reikalų komitete“, kurio veikla Vokietijos vyskupus neišvengiamai nuvedė konfrontacijos su nacionalsocialistine vyriausybe keliu.
1944 m. birželio pradžioje Delpas, nieko neįtardamas, aplankė grafą Clausą von Stauffenbergą Bamberge. Liepos 21-ąją jį pritrenkė žinia, kad ryte grafas buvo suimtas – praėjus dienai po pasikėsinimo į Hitlerį, įvykdyto jo bunkeryje „Vilko irštva“ Rytprūsiuose. Vienoje Stauffenbergo užrašų knygelėje aptikta Delpo pavardė, todėl po septynių dienų, pasibaigus ankstyvosioms Mišioms Šv. Jurgio bažnyčioje Bogenhauzene, Miunchene, jis buvo suimtas ir perkeltas į Tegelio kalėjimą Berlyne. Jam buvo pasiūlyta galimybė atgauti laisvę, jei atsisakys vienuolystės ir išstos iš Jėzaus Draugijos, bet Delpas tokį pasiūlymą kategoriškai atmetė. 1944 m. gruodžio 8-ąją, Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo iškilmės dieną, savo bendrabrolį aplankė t. Franzas von Tattenbachas, SJ, ir Alfredas Delpas surakintomis rankomis jo akivaizdoje davė paskutiniuosius iškilmingus įžadus Jėzaus Draugijoje; t. Tattenbachas rašė: „Dievas skubos tvarka išugdė Delpą šventuoju.“
Delpui, kaip ir Moltkei bei kitiems „Kreisauer Kreis“ grupės nariams, teismas pateikė kaltinimą tėvynės ir valstybės išdavyste. „Aš nusikaltau tuo, kad tikėjau Vokietija, nepaisydamas net galbūt artėjančios vargo ir sutemų valandos“, – parašė jis 1945–ųjų sausio 11-ąją, išklausęs teismo sprendimą, ir pridūrė, kad taip elgiasi „kaip krikščionis katalikas ir kaip jėzuitas“. 1945 m. vasario 2 dienos rytą Berlyne, mirties bausmės įvykdymo vietoje Plecenzė, Alfredas Delpas buvo pakartas, o jo pelenai išbarstyti lauke.
Savo mirties bausmės dieną Delpas rašė savo bendrabroliams: „Tikroji mano pasmerkimo myriop priežastis yra ta, kad aš esu ir likau jėzuitas. Nebuvo pateikta jokių įrodymų, kad esu susijęs su liepos 20-osios įvykiais. Taip pat ir kaltinimai dėl ryšių su Stauffenbergu nebuvo įrodyti. Kitiems kaltinamiesiems siūlytos bausmės, žinant apie tikrąsias sąsajas su liepos 20-osios įvykiais, buvo daug švelnesnės ir dalykiškesnės. Visa aplinka buvo persunkta neapykantos ir priešiškumo. Todėl pagrindinė prielaida yra ta, kad jėzuitas a priori yra reicho priešas ir priešininkas.“