Vokietija ir Švedija
Petras Kanizijus – pirmasis „vokiečių“ provincijolas
Jau 1540 m. į Vokietiją atvyko pirmasis jėzuitas – Petras Favras. Tačiau praėjo daug metų, kol ordino vadovybė suprato, jog Vokietijos padėtis ordinui turi nepaprastai didelę reikšmę. Petras Favras, o vėliau Petras Kanizijus, pirmasis vokiečių jėzuitas, yra dvi ryškiausios pradžios laikotarpio asmenybės. 1544 m. Kelne susikūrė pirmoji Vokietijoje jėzuitų bendruomenė. Keista – čia pirmą kartą nuskambėjo ir žodis „jėzuitai“, kuriuo, pradžioje niekinama prasme, buvo įvardijami Jėzaus Draugijos nariai (Kanizijus: „Iš pavydo ir nepalankumo mus pavadino jėzuitais“), bet vėliau, perėmę šį žodį, ir kitose šalyse ordino nariai pradėjo save vadinti jėzuitais. 1566 m. buvo įkurtos pirmosios dvi Vokietijos provincijos (Žemutinės Vokietijos, kuriai priklausė ir dabartinė Olandija su Belgija, bei Aukštutinės Vokietijos, kuriai priklausė Austrijos žemės). Po vėlesnių perdalijimų senojoje Jėzaus Draugijoje (be Habsburgams priklausančių šalių) buvo trys Vokietijos provincijos: Žemutinio Reino provincija (su centru Kelne), Aukštutinio Reino (su centru Maince) ir Aukštutinės Vokietijos (su centru Miunchene), pastarajai dar priklausė Šveicarija bei Tirolis.
Po ordino atkūrimo: uždraudimas ir išvarymas
Atkūrus Jėzaus Draugiją, 1826 m. buvo įkurta Vokietijos provincija, bet iš esmės ji gyvavo tik Šveicarijoje. Po 1846-ųjų pilietinio karo jėzuitai iš Šveicarijoje buvo išvaryti. 1849 m. jie pradėjo pamažu kurtis Vokietijoje, bet 1872 m., priėmus vadinamąjį jėzuitų įstatymą, iš Vokietijos imperijos buvo išvaryti. Vokietijos jėzuitai veikė tik „emigracijoje“: antai ugdymo namuose Nyderlanduose, iš dalies ir Didžiojoje Britanijoje, ar misijose, kuriose triūsė daugiau nei pusė parengtų jėzuitų. Tie misijų kraštai Europoje – tai Skandinavijos šalys (nuo 1873 m. Danija, nuo 1879 m. Švedija), o už Europos ribų – pirmiausia misijos JAV, įkurtos išeiviams iš Vokietijos (Bafalo miestas), ir Pietų Brazilijoje, taip pat Indijoje, Bombėjaus mieste, be to, misijos Rodezijoje ir (nuo 1908) Japonijoje. Vis dėlto jėzuitų veiklą draudžiantis įstatymas 1904 m. buvo sušvelnintas, o 1917, prieš Vokietijos imperijos griūtį, atšauktas. Iki tol viena, Vokietijos provincija 1921 m. buvo padalinta į Žemutinės Vokietijos (su būstine Kelne) ir Aukštutinės Vokietijos (su būstine Miunchene) provincijas, pastarajai anuomet dar priklausė Šveicarija. 1931 m. buvo įkurta trečia – Rytų Vokietijos provincija (su būstine Berlyne). 1978 m. ir 2004 m. šie padalijimai buvo panaikinti: 1978 m. Žemutinės Vokietijos ir Rytų Vokietijos provincijos sujungtos į Šiaurinės Vokietijos provinciją, o pastarąją sujungus su Aukštutinės Vokietijos provincija, įkurta Vokietijos provincija, kuriai priklausė ir Švedija.
Jėzuitai Švedijoje
Švedijoje nuolat besidarbuojančių jėzuitų skaičius niekada nesiekdavo nė dvidešimties, bet jų istorija itin glaudžiai susijusi su katalikų mažumos šioje šalyje likimais. Turint galvoje sudėtingas esamas sąlygas, ji vis dėlto vertintina kaip sėkmės istorija. Tačiau pradžia tikrai nebuvo daug žadanti. Vokietijos provincijolas Hoevelis 1877 m. menkai tikėjo, kad tą „nederlingą vynuogyną“ kada nors aplankys sėkmė; po dvejų metų, remdamasis ir kitokia informacija, jis nedrąsiai tvirtino, „kad Dievas kviečia mus“ prižiūrėti šį apleistą vynuogyną. Tačiau pirmus tris dešimtmečius tie negausūs jėzuitai savo veiklą plėtojo tarsi paslapčiomis, o nuo 1910 m. mažai betrūko, kad savo misiją Švedijoje nutrauktų.
Intelektinis apaštalavimas
Pirmas žingsnis į Švedijos visuomenę buvo žengtas ketvirtajame dešimtmetyje; jis susijęs su posūkiu į intelektinę polemiką, tapusią antruoju, šalia darbo misijoje ir su parapijiečiais, ramsčiu. Šis procesas suintensyvėjo po Antrojo pasaulinio karo, o dar labiau įsibėgėjo po Vatikano II Susirinkimo. Pagrindinės priežastys buvo, viena vertus, imigracija: katalikų mažuma, šalyje pati dažnai svetima ir izoliuota, vis dėlto atstovavo „visuotinumo“ dvelksmui. Tačiau jis galėjo atnešti teigiamų rezultatų tik pralaužus nacionalinių „getų“ sienas ir imigrantus integravus į „švediškąją“ Bažnyčią. Kita vertus, Švedijoje veikiančių jėzuitų atžvilgiu tai buvo galimybė vis labiau sekuliarėjančioje visuomenėje nepolemiškai, tačiau sąmoningai atskleisti krikščionybę ir katalikybę. Šios raidos aukščiausias taškas pasiektas 2001 m., įkūrus Newmano katalikų studijų institutą. Taip Švedijos Katalikų Bažnyčiai atstovauja akademinio lygio teologinė institucija.
Šiandien 300 narių 19 apaštalinės veiklos vietose
Šiandien Švedijoje gyvena ir dirba 15, o Vokietijoje – apie 285 jėzuitų 19 apaštalinės veiklos vietose. Pagrindinės veiklos sritys: Frankfurto, Miuncheno ir Upsalos (Švedija) aukštosios mokyklos, gimnazijos Berlyne, Bonoje ir Sankt Blaziene bei miesto gyventojų sielovada Berlyne, Hamburge, Kelne, Miunchene ir Niurnberge. Jėzaus Draugijai priklauso Jėzuitų tarnyba pabėgėliams ir pagalbos fondas „Jesuiten weltweit“. Be to, jėzuitai veda rekolekcijas, dirba jaunimo ir studentų sielovadoje.
Daugiau apie Švedijos ir Vokietijos jėzuitų apaštalinę veiklą sužinosite virtualiame Kanizijaus kelyje, kuris veda per Centrinės Europos jėzuitų provinciją.