• Jesuitenresidenz in Sion.
  • Petrus Canisius, der Patron unserer Zentraleuropäischen Jesuitenprovinz, starb 1597 in Fribourg.
1 / 2

Šveicarija

Jėzuitai ir Senoji Šveicarijos Konfederacija iki 1773 m.

Ignacas ir jo pirmieji bendražygiai Senajai Konfederacijai neteikė didelės reikšmės. Vis dėlto pažintis su ja užsimezgė anksti. 1521 m. Ignacas leidosi į piligriminę kelionę – laivu iš Venecijos vyko į Jeruzalę. Kartu su juo plaukė trys šveicarai. Išliko Ciuricho gyventojo Peterio Füsslio kelionės aprašymas, kuris tapo reikšmingu Ignaco rašytinio palikimo papildymu.

Vėlų 1536 m. rudenį iš Paryžiaus per šiaurinę Šveicariją ir Tirolį į Veneciją išvyko pirmieji devyni jėzuitai, rengęsi iš ten jūra pasiekti Jeruzalę. Jų būrelyje Ignaco nebuvo, jis keliavo per Ispaniją. Devynetas pakeliui sustojo Bazelyje ir Veinfeldene, kur bandė užmegzti kalbą su neseniai į protestantizmą perėjusiais kunigais.

1558-aisiais, praėjus dvejiems metams nuo ordino įkūrėjo Ignaco mirties, t. Mikalojus Bobadila, SJ, įsikūrė Veltline, kuris anuomet buvo federacijai pavaldi sritis, suteikdavusi prieglobstį ir protestantizmą priėmusiems italams. Kitąmet, spiriamas federacijos vadovų, jis buvo priverstas palikti kraštą. Katalikiškos vietovės anksti pradėjo rūpintis, kad į jas atvyktų jėzuitai. Taip elgtis jas skatino noras įsteigti solidžias katalikiškas švietimo įstaigas, nes įvykus Bažnyčios skilimui katalikai liko be jų. Buvo svarstoma, kur jėzuitams įsikurti – Bremgartene, Rapersvilyje, Freiburge, Itingene, Roršache ar Lokarne. Tačiau visos pastangos liko bevaisės, be kita ko, ir dėl jėzuitų pasipriešinimo. Jie sutiko steigti savo namus tik tuo atveju, kai ordino brolių išlaikymas bus laiduotas pakankamu įstatiniu kapitalu. Iki 1773 m. dabartinėje Šveicarijoje jėzuitai įsikūrė įvairiuose miestuose.

Liucerna

XVI a. septintojo dešimtmečio pabaigoje penkios katalikiškos Konfederacijos gyvenvietės ėmėsi įgyvendinti sumanymą įkurti Liucernoje kolegiją. Derybos su ordinu nusitęsė, nes ordinas priešinosi motyvuodamas personalo trūkumu. Galiausiai popiežius Grigalius XIII įpareigojo ordiną patenkinti minėtą pageidavimą. 1574 m. į Liucerną atvyko trys jėzuitai. Jie dirbo kaip sielovadininkai ir ligonių slaugytojai. 1577 m. įsteigus kolegiją, didžiausias dėmesys buvo skiriamas mokymo veiklai. Jėzuitai įsipareigojo pasirūpinti, kad mokyklai ir sielovadinei veiklai nestigtų personalo. Savo ruožtu miestas pažadėjo, kad suteiks išlaikymą dvidešimčiai jėzuitų. 1577 m. rudenį pedagoginę veiklą pradėjo gimnazija. 1578 m. rudenį jėzuitai įsikėlė į riterių rūmus kairiajame Roiso upės krante (dabar Lucernos kantono vyriausybės pastatas). Dauguma mokinių gyveno miestelėnų šeimose, o nedideliame konvikte įsikūrė neturtingi studentai. Mokinių skaičius pamažu išaugo iki dviejų šimtų, nusitęsė ir licėjaus statyba.

Per Trisdešimties metų karą jauni jėzuitai bėgo į Liucerną, tikėdamiesi, kad čia galės įgyti išsimokslinimą. 1633 m. čia pradėta dėstyti filosofiją, buvo įsteigtos scholastinės teologijos, kontroversinės teologijos, Šventojo Rašto ir bažnytinės teisės katedros. Tai buvo naudinga visiems. 1649 m. Liucernoje mokėsi 91 teologijos ir 81 filosofijos studentas. Siekį kolegiją pertvarkyti į universitetą sužlugdė prasidėjęs ginčas dėl kompetencijų. 1649–1773 m. kolegijoje kasmet mokėsi 25– 30 jėzuitų. Daugiausiai mokinių – 600 – kolegijoje mokėsi antroje XVII a. pusėje, vėliau jų ėmė mažėti. 1767 m. dar buvo 218 studentų. 1769–1771 m. įvesta nauja studijų tvarka. Pagal įsteigimo dokumentą jėzuitai privalėjo dirbti ir kaip sielovadininkai. Jie sakydavo pamokslus Lucernos miesto bažnyčiose, o kaimuose nenuilstamai evangelizavo liaudį. Be to, svarbus uždavinys buvo dvasininkijos bei vienuolynų reforma. Neliko užmiršta ir ligonių sielovada. Dabartinė Jėzuitų bažnyčia buvo pašventinta 1677 m.

1773 m. rugsėjo pradžioje popiežius oficialiai informavo Liucernos miesto tarybą, jog naikinamas Jėzuitų ordinas. Taryba kreipėsi į Romą su prašymu leisti jėzuitams kaip diecezinių kunigų bendruomenei toliau kartu gyventi ir vadovauti gimnazijai. Jėzuitų nuosavybę perėmė valstybinė valdžia. Buvę jėzuitai, kaip dieceziniai kunigai, galėjo tęsti ankstesnę veiklą, kol pamažu išmirė.

Fribūras

Septintajame XVI a. dešimtmetyje svarstyta, ar steigti Fribūre kolegiją. Reformuotų vietovių apsuptame mieste nebuvo katalikiškos ugdymo įstaigos. Daug miestelėnų prijautė Bernui ir Ženevai. Nuncijus Francesco Bonhomini nuo 1579 m. siekė įsteigti Fribūre kolegiją. Miesto valdžia ir dvasininkai palaikė šį siekį, tačiau finansinė parama, kaip ir Liucernos atveju, strigo. 1580 m. gruodį į Fribūrą atvyko Petras Kanizijus su vienu jėzuitų tėvu iš Anglijos bei broliu iš Altšteteno (Sankt Galeno kantonas). Iš pradžių jie atsidėjo sielovadai, pamokslų sakymui ir katekizmo mokymui. 1581 m. buvo pasirašytas susitarimas steigti kolegiją. Jėzuitai įsipareigojo vadovauti jaunuomenei skirtai gimnazijai, o visus miestelėnus mokyti krikščioniškos gyvensenos. Petro Kanizijaus nuopelnu 1584 m. visas Fribūras priėmė katalikų tikėjimo išpažinimą.

1582 m. rudenį trijose gimnazijos klasėse prasidėjo pamokos. Greitai mokinių skaičius išaugo iki šimto. 1596 m. gimnazija pasipildė humanitarine ir retorikos klasėmis. 1613 m. buvo pašventinta kolegijai priklausanti Šv. Mykolo bažnyčia.

Per Trisdešimties metų karą jėzuitai bėgo į Fribūrą, tad filosofijos ir teologijos studijos buvo pakylėtos į universitetinį lygmenį. Vis dėlto universitetas nebuvo įkurtas, nes po 1650 m. daugelis pasitraukė iš Fribūro. Kad galėtų šviestis kuo platesni gyventojų sluoksniai, Kanizijaus pastangomis pradėjo veikti spaustuvė. Be to, jis patarė įsteigti mergaičių mokyklą. Sielovadinei veiklai plėtoti jis įsteigė Marijos kongregacijas, jų nariais tapo daug dvasininkų ir miestelėnų. Le Landerone (Nešatelio kantonas) ir Ešalene (Vo kantonas) Fribūro jėzuitai laikė misijų namus tiems gyventojams katalikams, kurie atsidūrė evangelikų tikėjimą priėmusių gyvenviečių apsuptyje. Tokių namų atsirado ir Valė kantone, tad galiausiai 1662 m. Brige buvo įkurta kolegija. Ordino panaikinimas 1773 m. nepadarė didesnio poveikio kolegijos gyvenimui. Fribūro taryba paprašė, kad tėvai tęstų mokymo procesą kaip dieceziniai kunigai. Buvę jėzuitai vadovavo kolegijai iki 1818 m.

Porantrui

Ordino įsikūrimo Porantrui mieste istorija glaudžiai susijusi su senąja Bazelio vyskupija. Kolegijos įkūrimo iniciatorius nuncijus Bartolomeo di Portia tokią mintį iškėlė 1576 m. Vis dėlto praėjo keletas metų, kol vyskupas Jakobas Christophas Blareris von Wartensee (1575–1608) pradėjo rūpintis pasikviesti jėzuitų. Lemiamą vaidmenį šiuo atveju suvaidino itin pagerėjusi gimnazijų veikla protestantiškajame Bazelyje ir apverktina būklė vyskupijoje. Steigimo liudijimas buvo išduotas 1591 m. Kaip svarbiausios veiklos kryptys jame įvardytos sielovada ir reformų veikla, tik po jų minimas ugdymo darbas. Mokyklai pradėjus darbą, veikė keturios klasės. Mokyklos bendruomenę sudarė du tėvai, trys scholastai ir du broliai; 1620 m. bendruomenės narių padaugėjo iki dvidešimties. Jau 1594 m. gimnaziją lankė 400 mokinių, tarp jų 19 vienuolių iš gretimų vienuolynų. 1604 m. iškilo kolegijos pastatas su bažnyčia. Trisdešimtmečio karo laiku miestą užėmus prancūzams kolegija turėjo nutraukti veiklą. 1636 m. jėzuitai buvo išvaryti. Išvarytųjų vietą užėmė Prancūzijos broliai jėzuitai, šitaip siekdami sutrukdyti visiškai panaikinti kolegiją. Jėzuitų namai buvo prijungti prie Prancūzijos provincijos. 1643 m. kolegija grąžinta Aukštutinės Vokietijos provincijai. Iki 1651 m. vėl buvo pasiektas ankstesnis mokymo veiklos lygis.

Apie 1600 m. Porantrui jėzuitai įkūrė nuolatinę misiją Pontarljė. 1716 m. jie stojo vadovauti dar ir naujai įkurtai kunigų seminarijai, nors šio uždavinio ordinas paprastai nesiimdavo. Visą tą laiką jėzuitai nenuilstamai mokė katekizmo, sakė pamokslus ir evangelizavo liaudį.

Zoloturnas

Norą turėti Zoloturne jėzuitų kolegiją įkvėpė patricijų sūnūs; baigusių jėzuitų mokyklas svetur, jų išsilavinimas gimtajame mieste niekam nekėlė abejonių. Galimybė įsikurti Zoloturne domino ir jėzuitus, tačiau jų siekiams priešinosi Šv. Urso vienuolynas, siekęs išlaikyti savo bažnytinį monopolį. Vienuoliams kėlė nerimą Habsburgams palankūs jėzuitai iš Aukštutinės Vokietijos provincijos. 1646 m. jėzuitams buvo patikėta gimnazija ir suteikta galimybė per dvidešimt metų ją išplėsti. Tą rudenį mokymo procesą pradėjo penki tėvai, vienas brolis jėzuitas ir du scholastai. Jėzuitai pateisino savo vardą, todėl pasibaigus sutartam dvidešimties metų laikotarpiui vyriausybė pritarė kolegijos įkūrimui: 1668 m. buvo išduotas steigimo liudijimas, 1671 m. rezidencijai suteiktas kolegijos statusas, 1679 m. baigtas statyti kolegijos pastatas, o 1689 pašventinta bažnyčia. Zoloturno kolegijoje moksleivių visada buvo mažiau negu Liucernoje, Fribūre ar Porantrui. XVIII a. jų skaičius svyravo nuo 150 iki 170. Jėzuitų skaičius siekdavo apie 10. Kadangi Zoloturne veikė Šv. Urso vienuolynas, jėzuitai neplėtojo sielovadinės veiklos, bet plušo kaip katechizuotojai, dirbo su kongregacijomis, rūpinosi ligonių sielovada. 1773 m. panaikinus ordiną, buvę jėzuitai, kaip ir kiti jų šveicarų kolegos, tęsė veiklą kaip dieceziniai kunigai.

Belincona

Itališkai kalbančiose Tesino apylinkėse seniau būta daug jėzuitų namų: Kome, Varezėje, Aronoje ir Milane. Nuo 1642 m. Belinconos gyventojai irgi pradėjo kviesti jėzuitus įsikurti jų mieste. Popiežiui paraginus, ordino generolas 1646 m. davė sutikimą. Jau 1647 m. naujai įkurtoje kolegijoje buvo penkios klasės, 1650 m. jas papildė retorikos klasė. Kolegiją globojo trys seniausi Šveicarijos kantonai. Belinconą nuolat turėdavo finansiškai paremti Liucernos kolegija, o Belinconos jėzuitai nuolat leisdavosi į kelią prašydami gyventojus juos sušelpti. Daugelis Tesino krašto šeimų savo sūnus verčiau leisdavo į garsią Milano kolegiją, todėl mokinių skaičius augo labai nežymiai. Jėzuitai privalėjo mokyti ir darbuotis parapijoje. Jau 1675 m. ordino vadovybė atšaukė savo narius iš Belinconos. Dar tais pačiais metais mokymo veiklą perėmė eremitai vienuoliai.

Pirmoji ir antroji misija Valė

Valė kantone antroje XVI a. pusėje sparčiai plito protestantizmas. XVII a. pradžioje 90 proc. visų Valė studentų lankė protestantiškas mokyklas. Labai lėtai stiprėdamos, Liucernos, Fribūro ir Porantrui jėzuitų kolegijos dar negalėjo sudaryti joms alternatyvos. Reformos siekiančios katalikiškosios jėgos iš tikrųjų suaktyvėjo tik valdant vyskupui Adrianui II von Riedmattenui (1604–1613). Būtent tada į Valė atvykęs pirmasis jėzuitas atidarė mokyklą Birge. 1606 m. ordino generolas leido pasiųsti keturis tėvus jėzuitus. 1607 m. trys jėzuitai Ernene įkūrė pirmuosius misijos namus, be to, dirbo sielovadinį darbą parapijoje ir atidarė mokyklą. 1608 m. kiti trys jėzuitai Sjeroje įkūrė jėzuitų namus. Abi mokyklos buvo stebėtinai gausiai lankomos, jose taip pat mokėsi ir protestantai. 1613 m. Ernene buvo 180 mokinių. 1615 m. Erneno atsisakyta. Sjeros jėzuitų namai buvo perkelti į Ventoną ir pertvarkyti į gimnaziją. 1625 m. persikelta į Brigą. Tais pačiais metais misijos namai įkurti Sione, bet 1627 m. veikla Sione ir Brige vėl nutraukta, nes vykstant kovai dėl vyskupo valdžios įgaliojimų jėzuitai buvo išvaryti. 1651 m. iš Fribūro į Sjerą vėl atvyko keturi tėvai ir įsikūrė buvusiame vienuolyne Žerone. 1660 m. landratas nurodė jiems išsikelti į Loiką, buvusią Valė kantono protestantizmo citadelę. Be gimnazijos, ten buvo numatyta įkurti ir licėjų, kur būtų dėstoma logika bei moralinė teologija. 1662 m. nutarta šią kolegiją perkelti į Brigą, kur ketinta ją toliau plėtoti.

Brigas

Kasparas Jodokas Stockalperis pastatė kolegiją kaip šeimos fundaciją, taip pat rėmė jėzuitus, todėl jie 1673 m. galėjo įsikelti į kolegijos pastatą Brige. 1687 m. buvo pašventinta bažnyčia. Prasidėjus politinėms kovoms prieš Stockalperį, jėzuitai buvo apkaltinti, jog kilmingų šeimų sūnų sąskaita išlaiko vargingiau gyvenančius mokinius. 1686 m. fundacijos sutartyje jėzuitai įsipareigojo išlaikyti pilną gimnaziją, dėstyti logiką bei moralinę teologiją ir talkinti parapijoje. Savo ruožtu jiems buvo laiduotas trylikos ordino narių išlaikymas. Kitaip nei daugumoje jėzuitų kolegijų, Brige buvo įkurtas ir internatas. 1694 m. įvestas teologijos disciplinos kursas, kuriame numatytos kazuistikos bei kontroversinės teologijos paskaitos. Personalą dažniausiai sudarė apie dvylika asmenų. Trys, keturi kunigai dirbo tik kaip sielovadininkai. Mokinių skaičius iki 1738 m. svyravo nuo 80 iki 150, vėliau smuktelėjo iki 50. Brigo jėzuitų namai buvo įsikūrę Aukštutinės Vokietijos provincijos paribyje, be to, Brigo kolegija niekada negalėjo varžytis su Liucernos, Fribūro ar Porentrui kolegijomis. Tarnyba joje laikyta itin nelengva, kone kaip tremtis. Apie ordino panaikinimą 1773 m. Brige pranešta tik 1774 m. gegužę. Landrato sprendimu kolegija ir toliau galėjo tęsti savo veiklą, paliekant joje šešis jėzuitus kaip diecezinius kunigus.

Sionas

1734 m. balandį vyskupas, taryba ir miestelėnai nusiuntė Aukštutinės Vokietijos provincijos provincijolui bei ordino generolui Romoje prašymą atsiųsti rudeniop į Sioną keturis tėvus ir du brolius vadovauti gimnazijai. Po dvejų metų dar atvyko logikos, etikos ir matematikos profesorius. Bendruomenė ir mokykla sėkmingai augo. Mokinių skaičius, kartais peršokdamas šimtą, netrukus viršijo Brigo kolegijos mokinių skaičių. Pradžioje kolegijai skirta Šv. Petro koplyčia netrukus tapo per maža. Tėvams jėzuitams buvo atiduota kolegijai priklausanti Šv. Trejybės bažnyčia, nors 1749 m. pasirašytame fundacijos dokumente neminimas įpareigojimas vykdyti sielovadą. Plačia jėzuitų veikla tapo išpažinčių klausymas ir liaudies evangelizavimas. Kaip ir Brige, apie ordino panaikinimą Sione pranešta tik 1774 m. gegužę. Tėvai, dabar jau kaip buvę jėzuitai, tebetęsė mokymo veiklą, bet pamažu juos pakeitė dieceziniai kunigai.

Jėzuitai Šveicarijoje po Federacijos atkūrimo 1814 metais

Nesėkmingai pasibaigus mėginimams atkurti senąją visuomeninę santvarką Ancien régime (1798) ir žlugus Helvetijos respublikai (1803), vėl pasigirdo balsų, raginančių atkurti Jėzuitų ordiną. 1805 m. Valė autonominės respublikos prefektas pakvietė į Sioną „Jėzaus tikėjimo tėvus“, nedidelę ordino bendruomenę, vadovauti tenykštei gimnazijai. Ši draugija užsibrėžė tikslą – atkurti Jėzaus Draugiją. Napoleonas išdavė mokyklai savo globą garantuojantį raštą, todėl Sione pradėjo formuotis ordino užuomazga. Popiežiui Pijui VII 1814 m. kanoniškai atkūrus Jėzaus Draugiją, tėvai nedelsdami atidarė Brige naujokyną. Netrukus jėzuitų mokyklos Brige, Fribūre ir Sione ėmė garsėti ir kitose šalyse.

Nežinoma, kada jėzuitai tapo valstybės su respublikine valdymo forma priešininkais, tačiau jų pakvietimas į Liucerną 1841 m. buvo įvertintas kaip provokacija, todėl jie buvo apkaltinti pilietinio karo sukurstymu Šveicarijoje, o 1847 m. išvaryti. 1848 m. draudimas jėzuitams kurtis buvo įtvirtintas Šveicarijos konstitucijoje ir galiojo iki 1973 m. referendumo. Jėzuitiškojo gyvenimo tradicija buvo tęsiama visų pirma 1856 m. įkurtoje Stella Matutina gimnazijoje Feldkirche. Daug šveicarų įsiliejo į ordiną Vokietijoje, Prancūzijoje, Anglijoje, daugelis išvyko į misijas. Šveicarijoje jėzuitams leista įsikurti iš pradžių Bazelyje (1884), vėliau Ženevoje (1916), Ciuriche (1918), Berne (1926) ir Bad Šėnbrune (1928). Nuo tol jėzuitai daugiausia plėtoja jaunimo ir akademinę sielovadą bei rekolekcijų apaštalinę veiklą. Jie ilgai veikė kaip liaudies evangelizuotojai ir kunigų seminarijų dvasios tėvai. Ciuriche 1937–2009 m. jėzuitai leido žurnalą „Orientierung“, nuo 1959 m. Ženevoje – „Choisir“. Iki 1947 m. Šveicarija buvo Aukštutinės Vokietijos provincijos dalis, o nuo tol ji yra savarankiška Šveicarijos jėzuitų provincija.

Draudimo kurtis jėzuitams Šveicarijoje panaikinimas 1973 metais

XIX amžiuje, iki naujos federacinės valstybės įkūrimo 1848 m., vėliau – vykstant kulturkampfo kovoms (1870–1878), Šveicarija išgyveno audringą laiką. Iš esmės tai buvo politinis radikaliųjų ir konservatyviųjų visuomenės sluoksnių konfliktas, vėl išryškinęs senąją protestantų ir katalikų takoskyrą. Su juo neatsiejamai susijęs agitavimas už vienuolynus ir jėzuitus. Radikalai kalbėjo apie „siaubingai spartų jėzuitų plitimą“, o katalikai bei konservatyvieji jėzuitus vertino kaip „tvirčiausią ramstį ir patikimiausią gynybinę sieną“. Pasibaigus pilietiniam karui, luomų atstovų susirinkimas 1847 m. rugsėjo 3 d. priėmė įsakymą, numatantį, kad iš šalies privalo išvykti 250 jėzuitų; 1848 m. į konstituciją įtrauktas 58 straipsnis, kuriuo uždrausta jėzuitams atvykti į Šveicariją. 1874 metais, kulturkampfo kovų metais, liaudies ir luomų priimta konstitucija, turėjusi galioti iki 2000 metų, siekė dar labiau sugriežtinti draudimą, todėl pagrindinis įstatymas buvo papildytas 51-uoju  straipsniu. Be to, priimtas 52 straipsnis, kuriuo buvo uždrausti vienuolynai. XX a. pradžioje 1848 m. sudaryta federacinė valstybė visiems Šveicarijos gyventojams buvo abejonių nekeliantis dalykas. Tačiau kulturkampfas atslūgo, o abi konfesijos suartėjo.

Po 1945 m. vis kebliau tapo taikyti teisės išimtis, nukreiptas prieš katalikiškąją gyventojų dalį. 1954 m. von Moosui pateikus parlamentui svarstyti įstatymo projektą, buvo žengtas lemiamas žingsnis keičiant konstituciją. Taip pat vyko diskusijos dėl Europos žmogaus teisių konvencijos bei balsavimo teisės suteikimo moterims. Vatikano II Susirinkimas (1963–1965) atvėrė katalikybę visai visuomenei. Kaip savotišką „kalėdinę dovaną didžiausiai šalies mažumai“ vyriausybė 1971 m. gruodžio 23 d. paskelbė „Bundesrato kreipimąsi į Federalinį susirinkimą dėl Federacijos konstitucijos straipsnio, liečiančio jėzuitus ir vienuolynus, panaikinimo.“ Juo siekta negrįžtamai atšaukti abu straipsnius. Balsavimas buvo numatytas 1973 m. gegužės 23 d. Diskusijos vyko pustrečio mėnesio. Kaip Šveicarijai, jos buvo itin gyvos, kai kada net aštrios. Diskusijų dalyviai rėmėsi konfesiniais argumentais, tad būta emocinių ir neobjektyvių žodinių išpuolių ne tik prieš jėzuitus, bet ir apskritai prieš Katalikų Bažnyčią. Vis dėlto daug įžymių protestantų pasisakė už straipsnio atšaukimą. 709 799 balsais prieš 648 959 balsus (55 ir 45 proc.) ir 16 ½ prieš 5 ½ luomų balsų buvo pritarta straipsnio dėl jėzuitų ir vienuolynų atšaukimui. Balsavime dalyvavo 39,7 proc. balsavimo teisę turinčių gyventojų. Nuostabą kelia tai, kad po šio gyventojų balsais išreikšto pritarimo, jėzuitų ir vienuolynų draudimo tema daugiau nebebuvo debatų ar derybų objektas, o politikoje nebevaidino jokio vaidmens.

Šiandien 40 narių 6 apaštalinės veiklos vietose

Šiandien Šveicarijoje gyvena ir dirba apie 40 jėzuitų 6 apaštalinės veiklos vietose. Pagrindinės veiklos sritys: dvasingumas, dialogas ir atsakomybė Bad Šėnbruno Lasalio namuose, studentų sielovada Ciuriche, Liucernoje ir Bazelyje, fondas „Jesuiten weltweit“ ir Jėzuitų tarnyba pabėgėliams Ciuriche, rekolekcijos Fribūre, kultūros žurnalas ir tarptautinė akademinė programa „Jesuit Worldwide Learning“ (JWL) Ženevoje. 

Daugiau apie Šveicarijos jėzuitų apaštalinę veiklą sužinosite virtualiame Kanizijaus kelyje, kuris veda per Centrinės Europos jėzuitų provinciją.

 

Naujienlaiškis