Pati pradžia

Į Lietuvą jėzuitus 1569 m. pasikvietė Vilniaus vyskupas V. Protasevičius. Pradžioje jie veikė Vilniuje, vėliau – ir kituose miestuose. Steigė kolegijas, perėmė Vilniaus ir Varnių kunigų seminarijas, leido knygas lietuvių kalba. 1579 m. įsteigė Vilniaus akademiją – universitetą.

1608 m. Jėzaus Draugijos Generalinė kongregacija įkūrė savarankišką Lietuvos provinciją, kuri apėmė Lietuvą, Gudiją, Livoniją, Prūsiją ir dalį Lenkijos. Ji turėjo daugiau kaip 200 narių. Per visą jėzuitų veiklos Lietuvoje laiką jų gretose darbavosi daug Lietuvai reikšmingų asmenybių: šv. Andriejus Bobolė, Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Žygimantas Liauksminas, Konstantinas Sirvydas ir kiti.

XVII a. viduryje jau buvo apie 600 jėzuitų, veikė 16 kolegijų. 1590 m. visose Lietuvos ir Lenkijos mokyklose mokėsi apie 3300 moksleivių, o 1618/1619 mokslo metais vien Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (toliau – LDK) buvo 3165 moksleiviai ir studentai. 1755 m. Lietuvos provincijoje buvo 1114 jėzuitų, kurie darbavosi 21 kolegijoje, 7 rezidencijose ir 60 misijų namų.

1756 m. didžiulė Lietuvos jėzuitų provincija buvo padalyta į dvi – Mazovijos ir Lietuvos – provincijas. Tai buvo draugijos klestėjimo metas, trukęs iki 1773 m., kuomet ordino veikla kuriam laikui buvo sustabdyta. Tačiau Latgaloje (Daugpilyje ir kitur) bei trijose rytinėse tuometinės Lietuvos vaivadijose – Vitebsko, Polocko ir Mstislavlio – išliko nedidelė Draugijos šakelė. „Toji šakelė savotiškai klestėjo. Jai buvo likę 4 kolegijos, 12 namų, 2 rezidencijos ir per pusantro šimto narių. Vėliau Polocke atidarytas ir naujokynas naujiems nariams išsiugdyti. Galima pridėti, kad iš penkių jėzuitams ten vadovavusių vyresniųjų trys buvo lietuviai.“

1814 m. Draugijos veikla oficialiai atnaujinta, tačiau 1820 m. jėzuitai caro valdžios iš Rusijos buvo išvaryti.

 

XX amžius

Draugija Lietuvoje (Kaune) buvo atgaivinta XX a. trečiajame dešimtmetyje kun. Benedikto Andruškos, SJ, pastangomis. Susižavėjęs jėzuitų idėjomis, veikla ir vertybėmis jis slapta perėjo Rusijos-Austrijos sieną ir Galicijoje įstojo į jėzuitų naujokyną. Po Pirmojo pasaulinio karo grįžo į Lietuvą. 1920 m. parašė laišką jėzuitų generolui Romoje, išdėstydamas situaciją Lietuvoje ir poreikį atkurti čia Jėzaus Draugiją. „Atkūrimo darbams buvo paskirtas vokietis jėzuitas Johannas Kippas. 1923 m. atvykęs į Lietuvą, itin greitai ir gerai išmoko lietuvių kalbą. <...> Po dešimties metų t. J. Kippas priėmė ir Lietuvos pilietybę.“

1924 m. jėzuitai Kaune atidarė gimnaziją, kuri labai sparčiai augo ir jau 1925 m. iškilo poreikis pristatyti du papildomus gimnazijos pastato aukštus. Prieš Lietuvos okupaciją 1940 m. gimnazijoje mokėsi 472 mokiniai.

Sparčiai gausėjo ir jėzuitų gretos: 1923 m. juos buvo galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų, o 1940 m. Lietuvoje jau buvo 97 nariai. Savo veiklą jėzuitai plėtojo įkurdami namus ir Šv. Ignaco Lojolos bažnyčią Šiauliuose bei įsigydami Pagryžuvio dvarą savo naujokynui. 1930 m. buvo įkurta Lietuvos jėzuitų viceprovincija, o 1936 m. – provincija. 1939 m. Lietuvos jėzuitų provincijai buvo priskirti po Pirmojo pasaulinio karo atkurti Vilniaus jėzuitų namai su Šv. Kazimiero bažnyčia, kur iki tol gyveno ir dirbo Didžiosios Lenkijos provincijos jėzuitai.

1940 m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, vienuolynų nekilnojamasis turtas imtas nacionalizuoti, konfesinės mokyklos uždarytos, o vienuoliams uždrausta dirbti švietimo įstaigose. „Rugpjūčio 5 d. Ministrų Tarybos nutarimu vienuolynų, parapijų ir įvairių bažnytinių įstaigų bei organizacijų turima žemė privalėjo būti perduota į Valstybinį žemės fondą. Be to, 1940 m. rudenį – 1941 m. pavasarį buvo nacionalizuotas visas kitas vienuolynų kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas.“

Vokiečių okupacijos metais jėzuitų veikla buvo atgaivinta, tačiau 1944 m. prasidėjo antroji sovietų okupacija. „1949 m. sovietinė valdžia vienuolijos veiklą uždraudė. Jėzuitai pasklido po parapijas, vadovavo rekolekcijoms, dalyvavo pogrindžio veikloje, rengė ir platino „Katalikų Bažnyčios kroniką“. Užsienyje apsigyvenę jėzuitai savo namus įkūrė Čikagoje; aktyviai dirbo sielovadoje, leido knygas, žurnalus. Vienas kitas jų leisto žurnalo „Laiškai lietuviams“ numeris pasiekdavo ir mūsų okupuotą tėvynę.“ Mėnesinis žurnalas „Laiškai lietuviams“ buvo leidžiamas 1950–2000 metais. 2001 m. jį pakeitė Lietuvoje leidžiamas žurnalas „Laiškai bičiuliams“ (iki 2021 m.).

Nuo 1931 m. jėzuitai nuolat dirbo tarp lietuvių emigrantų JAV ir kitose šalyse. Jie lankė parapijas ir talkino lietuvių išeivijos sielovadai. 1948 m. įkūrę savo namus Čikagoje, vėliaučia įsteigė ir pastatė Jaunimo centrą, kuriame būrėsi daug lietuviškų organizacijų, vykdžiusių įvairaus pobūdžio veiklą. Nuo 1989 m. iki mūsų dienų lietuviai jėzuitai apaštalauja Palaimintojo Jurgio Matulaičio misijoje Lemonte, Čikagos priemiestyje. Nuo 1979 iki 2014 m. jie vadovavo parapijai Klivlende.

Šiomis dienomis jėzuitai lanko lietuvių centrus, kaip kapelionai dirba įvairiose stovyklose, studijuodami JAV patarnauja tenykščiams lietuviams bei naujiesiems imigrantams iš Lietuvos.

Išeivijoje lietuvių jėzuitų veikla neapsiribojo tik JAV. Jie dirbo su Australijos lietuviais ir latviais, veikė Kanadoje (vadovavo Aušros Vartų parapijai), darbavosi Pietų Amerikoje (Urugvajus, Brazilija) ir Europoje.

1990 m. vasario 15 d. Lietuvos jėzuitų provincija buvo atkurta. Tėvai ir broliai jėzuitai Vilniuje įsikūrė prie Šv. Kazimiero, Kaune – prie Šv. Pranciškaus Ksavero, Šiauliuose – prie Šv. Ignaco bažnyčių.“

1992 m. Kaune, o 1995 m. Vilniuje atkurtos jėzuitų gimnazijos. Įvairiuose Lietuvos miestuose atsikūrė Jėzaus Draugijos namai ir rezidencijos. 1999–2011 m. Šiauliuose veikė jėzuitų naujokynas.

Šaltiniai: 

Vitkus Gintaras, SJ, „Jėzuitų reikšmė Lietuvos švietimui XVI–XVIII a.“, www.bernardinai.lt 

Tamošaitis Anicetas, SJ, „Jėzuitų odisėja Lietuvoje“, „Jėzuitai Lietuvoje ir pasaulyje“ (straipsnių rinkinys), 2008

Kačerauskienė Aldona, Dr., Lietuvos jėzuitų provincijai – 400 metų“, „XXI amžius“ Nr. 92 (1685)