Visuotinė misija


Jėzuitų apaštalavimas reikalauja didelio jų paslankumo. Kadangi, anot t. Diego Laynezo, „jėzuitų namai yra visas pasaulis“, jėzuitai turi būti pasirengę bet kuriuo metu palikti savo gyvenamąją vietą ir traukti į tuos kraštus, kuriuose apaštalavimo poreikiai didžiausi. Net ir jei jėzuitas ir lieka vietoje, tikimasi, kad, jeigu reikės, jis bus pasirengęs keisti savo darbo vietą ir pobūdį. Save ir kitus savo bendražygius Ignacas dažnai vadindavo piligrimais, o savo autobiografiją pavadino „Piligrimo pasakojimas“. Pasirengimas keltis iš vienos vietos į kitą ir vis iš naujo prisitaikyti prie kintančių sąlygų yra viena pagrindinių jėzuitų charizmų, kylančių iš jų visuotinės misijos Kristaus Bažnyčioje.

Šiai ignaciškajai charizmai popiežius Pranciškus pritaikė raginimą „eiti į paribius“, tuo pabrėždamas, kad bendrai visa Bažnyčia turi ypač rūpintis tais, kurie yra atskirti nuo visuomenės privilegijų ir apsaugos. Jėzuitams tai reiškia eiti dirbti į vietas, kur tikėjimas dar neįskiepytas arba nusilpęs, ginti nuskriaustas ir stigmatizuotas visuomenės grupes, ieškoti dialogo su Bažnyčios kritikais, priešintis ateizmui ir aktyviai veikti atokiuose pasaulio kraštuose.

Tokiam judriam ir nepastoviam gyvenimo būdui visuotinės Bažnyčios labui palaikyti, Ignacas įkūrė Jėzaus Draugiją kaip religinį ordiną. Tai reiškia, kad kiekvienas jėzuitas, kaip ir kiti vienuoliai, duoda skaistumo, neturto ir paklusnumo įžadus. Vienuoliniai įžadai, kaip juos pavadino vienas austrų jėzuitas (Josef Maureder SJ), yra „save iššvaistančios laisvės ženklai“. Laisvės, nes jie reiškia išlaisvinimą iš ankšto poreikio apsisaugoti ir įgalina tarnauti pilna širdimi.

Skaistumo įžadas reiškia, kad jėzuitai nekuria šeimos ir neįsipareigoja jokiose partnerystėse, o gyvena bendruomenėse. Skaistumo įžadas padeda tarnystėje atsiduoti kitų labui, tuo nesiekiant naudos sau pačiam.

Neturto įžadas reiškia, kad jėzuitų gyvenimo sąlygos yra paprastos, jie neturi privačios nuosavybės, nereikalauja užmokesčio už savo tarnystę, o tada, kai užmokestį gauna, jį atiduoda bendruomenei. Neturto įžadas skirtas padėti rasti tinkamą santykį su materialiais daiktais. Tai reiškia neleisti, kad daiktai įgautų galią mums, bet naudoti juos kaip įrankius tarnystei visiems, ypač vargingiausiems. Neturtas padeda pažinti, kad prieš Dievą stovime tuščiomis rankomis ir viskas, ką turime, ateina ne dėl mūsų nuopelno, bet iš Dievo malonės.

Jėzaus Draugijoje ypač pabrėžiamas jėzuitų vienuolinis klusnumas. Atsižvelgdamas į kiekvieno jėzuito sugebėjimus, pasirengimą ir esamus poreikius, provincijolas skiria jam veiklos sritį. Taip išvengiama šališkumo ir siauro individualizmo pavojaus, o klusnumas tampa veiksmingu apaštalavimo įrankiu bendram gėriui. Draugijos Konstitucijose Ignacas pabrėžia, kad jėzuitai turi ugdyti klusnumą ne vien tik valia, bet ir protu. T.y. klusnumas nėra nei tobulas, nei priimtinas, jeigu nėra suprasta, kodėl iš jėzuito reikalaujama būtent šito ir ne ko kito.

Be trijų įprastų amžinųjų vienuolinių įžadų, kuriuos jėzuitai duoda baigdami naujokyną, egzistuoja dar vienas, duodamas daugumos jėzuitų formacijos pabaigoje. Pilnai suformuotas jėzuitas pasižada paklusti popiežiui klausimais, liečiančiais misiją.

Dalintis