Veikli meilė

Ignaciškasis maldingumas yra iš pagrindų veiklus. Atpažinti Dievą Šventajame Rašte ir savo gyvenime reiškia būti išsiųstam į Kristui patikėtą sutaikinimo misiją. Juk ir pats Dievas, kurį atpažįstame maldoje, yra veikiantis – Ignacas net vartoja posakį „dirbantis“ Dievas (žr. DP, 236). Ignaciškasis dvasingumas kreipia mūsų žvilgsnį į Kristų, keliaujantį iš vienos vietos į kitą ir skelbiantį Gerąją Naujieną apie Karalystę. Melsdamiesi panašėjame į Kristų ir todėl tikroji malda visada yra nukreipta į išorę, ji įgalina mylėti ir tarnauti.

Veikli meilė yra ignaciškojo dvasingumo branduolys. Ignacas dažnai vartodavo posakį „padėti sieloms“. Dvasinių pratybų pabaigoje, meditacijoje „Dievo meilei pasiekti“, sakoma, kad „meilė turi būti rodoma labiau darbais negu žodžiais“ (DP, 230). Atliekantis dvasines pratybas asmuo, atsižvelgdamas į savo giliausius troškimus, talentus, gyvenimo aplinkybes, krikščioniškąsias vertybes, turi stengtis suvokti, kokiai tarnystei Dievas jį (ją) kviečia. Pasirinkus ją, ši tarnystė, kad ir kokia, atrodytų, pasaulietiška būtų, taps tikrų tikriausia dvasine veikla, stiprinančia bendrystę su Dievu.

Autentišką, veiklų maldingumą gali iliustruoti švedų jėzuito Egidijaus van Broeckhoveno gyvenimo pavyzdys. XX a. pradžioje jis įstojo į kartūzų vienuolyną (kone griežčiausios regulos, labiausiai nuo pasaulio atsiribojusią vienuoliją) ir gilios kontempliacijos persmelktu ugdymo laikotarpiu pajuto Viešpaties kvietimą tapti kunigu-darbininku. Gyveno ir, būdamas kunigu, dirbo kartu su kitais fabrikuose, gatvėse, savo kailiu patirdamas nežmoniškas tuometines darbo sąlygas. Didesnio kontrasto su kontempliatyviu gyvenimu, atrodo, negalėtum įsivaizduoti, bet jam pačiam fabrikas atrodė ne mažiau kontempliatyvi vieta nei kartūzų vienuolynas. Šis jėzuitas žuvo būdamas 34-ių metų amžiaus, darbe įvykus nelaimingam atsitikimui.

Dalintis