Šv. Pranciškus Ksaveras (1506 m. balandžio 7 d. – 1552 gruodžio 3 d.)

Jėzus paklausė: „Kokia žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo gyvybei?!“ (Mt 16, 26). Šie žodžiai buvo pasakyti ir jaunam filosofijos dėstytojui, pradedančiam daug žadančią akademinę karjerą, sėkmingą gyvenimą, siekiančiam prestižo ir garbės. 24-ių Pranciškui Ksaverui, tuo metu gyvenusiam ir dėsčiusiam Paryžiuje, juos pakartojo jo geras draugas Ignacas Lojola. Nenuilstamai įtikinėdamas, galiausiai jis laimėjo šį jauną žmogų Kristui. Vadovaujant Ignacui, Pranciškus atliko dvasines pratybas ir 1534 metais prisidėjo prie jo mažytės bendruomenės – Jėzaus Draugijos užuomazgos. Monmartre jie kartu davė neturto, skaistumo bei klusnumo įžadus ir pažadėjo apaštalinę tarnystę pagal popiežiaus valią.

Iš Venecijos, kur 1537 metais buvo pašventintas kunigu, Ksaveras nukeliavo į Lisaboną, o iš ten išplaukė į Indiją ir išsilaipino vakarinėje jos pakrantėje, Goa uoste. Didžiąją laiko dalį ir praleido Indijoje, tapo naujai įkurtos Indijos jėzuitų provincijos provincijolu. 10 metų jis stengėsi nešti krikščionišką tikėjimą ne tik plačiai pasklidusiems indams, bet ir malaiziečiams bei japonams.

Kur tik Ksaveras keliavo, visur gyveno su pačiais neturtingiausiais žmonėmis, dalindamasis tuo pačiu maistu ir vargingu būstu. Nesuskaitomas valandas jis patarnaudavo ligoniams ir vargšams, ypač raupsuotiesiems. Labai dažnai melsdavosi brevijorių, neturėdamas pakankamai laiko miegui, tačiau, kaip žinome iš jo laiškų, visada buvo kupinas džiaugsmo.

Per Malaizijos salynus Ksaveras nukeliavo į Japoniją. Jis tiek išmoko japonų kalbą, kad galėjo sakyti pamokslus paprastiems žmonėms, juos mokyti tikėjimo, krikštyti ir steigti misijas norėjusiems juo sekti. Svajojo iš Japonijos nuvykti į Kiniją, tačiau šis planas neišsipildė. Pranciškus Ksaveras mirė nepasiekęs Kinijos. Jo relikvijos ilsisi Gerojo Jėzaus bažnyčioje Goa mieste. Drauge su šventąja Terese iš Lisieux 1925 metais Pranciškus Ksaveras buvo paskelbtas misijų globėju.

Pamąstymui

Visi esame kviečiami „eiti ir skelbti visoms tautoms“ (plg. Mk 16,15), tačiau nebūtinai Gerąją Naujieną turime skelbti tolimuose kraštuose; pirmiausia – savo šeimose: vaikams, žmonai ar vyrui, savo bendradarbiams. Esame kviečiami Evangeliją skelbti ne žodžiais, o kasdieniu gyvenimu. Tik pasiaukodamas, atsisakydamas bet kokios naudos sau, Pranciškus Ksaveras galėjo būti laisvas ir nešti Gerąją Naujieną pasauliui. Pasiaukojimas – tai palikti save nuošaly dėl didesnio gėrio, dėl maldos, dėl pagalbos tiems, kam jos reikia, dėl būtinybės išklausyti kitą. Didžiausia mūsų turima dovana yra laikas. Pranciškus Ksaveras ją atidavė kitiems.

Šventasis Pranciškus Ksaveras taip pat yra Japonijos, juvelyrų ir jūrininkų globėjas.



https://www.franciscanmedia.org/saint-of-the-day/saint-francis-xavier

Iš anglų kalbos išvertė t. Vidmantas Šimkūnas, SJ

Dalintis