Šv. Ignacas Lojola (1491-1556)


Jėzaus Draugijos įkūrėjas šv. Ignacas Lojola gimė 1491 m. Ispanijoje, baskų provincijoje Gipuskojoje (Guipuczoa), savo kilmingai šeimai priklausiusioje Lojolų pilyje. Augo mokydamasis dvaro etiketo ir, kaip pats prisipažįsta, buvo atsidavęs pasaulio tuštybėmis, nesisaugojo nuodėmės. Būdamas jaunas vyras stojo tarnauti Navaros vicekaraliui.


Ignacas riterio šarvuose

1521m. gegužės 20 d. prancūzams puolant Pamplonos tvirtovę, sviedinys sunkiai sužalojo abi Ignaco kojas. Jis buvo nugabentas į tėvų pilį. Žaizdos gijo sunkiai. Priverstas ilgai gulėti lovoje, Ignacas ėmė po truputį atpažinti Dievo kvietimą palikti senąjį gyvenimą ir rengtis piligrimystės ir atgailos kelionei Jeruzalės link. Metus ten gyveno atgailaudamas, melsdamasis, pasninkaudamas ir elgetaudamas.

Vėliau, po dvasinės kovos, kuri jo vos nenuvedė prie savižudybės, Ignacas atpažino, kad Dievas jį kviečia padėti sieloms. Iš pradžių mokęs žmones maldos būdų ir kitų dalykų apie krikščionišką gyvenimą, nusprendė, kad galėtų geriau padėti sieloms, jeigu mokytųsi universitete. Mat tais laikais mokslų nebaigusiems buvo draudžiama kalbėti apie Dievą.

Galiausiai Ignacas atsidūrė Paryžiuje. 1529 m. spalį pradėjęs studijuoti Šv. Barboros kolegijoje, gyveno viename kambaryje su Petru Favru ir Pranciškumi Ksaveru. Jie tapo dalimi būrelio studentų, kurie leidosi Ignaco įtikinami paskirti savo gyvenimą Dievui. Nepavykus bendrai kelionei į Jeruzalę, bendražygiai nusprendė save patikėti popiežiaus globai Romoje. Tuo metu elgetavo, tarnavo ligoninėse, miestuose mokė žmones katechezės.





Galiausiai bendražygiai atvyko į Romą ir po ilgų svarstymų nusprendė, kad nori kurti vienuolinį ordiną. Jie save laikė sielų gelbėtojais, gyvenančiais bendruomenėje ir klausančiais savo vyresniojo, paklusnaus Šventajam Tėvui. Jie norėjo būti Kristaus mokslo skelbėjais, pasirengusiais vykti visur, kur pasiųs popiežius. Ordino įsteigimas popiežiaus bule patvirtintas 1540 m. rugsėjo 27 d.


Ignacas popiežiui įteikia jėzuitų konstitucijas


Penkiolika metų Ignacas kūrė naująją Draugiją ir jai vadovavo, rūpinosi jos augimu, parašė Draugijos Konstitucijas. Draugija sparčiai augo, plisdama į kitas valstybes: Italiją, Prancūziją, Portugaliją, Vokietiją, Angliją ir kt. Romos bažnyčiose Ignacas sakydavo pamokslus, mokė vaikus, vadovavo kandidatų į Draugiją dvasinėms pratyboms. Su daugeliu žmonių be atvangos susirašinėdavo ne vien Draugijos reikalais, bet ir vadovavo jų dvasiniam gyvenimui. Ignacas net įkūrė Šv. Mortos namus buvusioms prostitutėms ir prieglaudą jaunoms mergaitėms, kurioms grėsė pavojus būti išnaudotoms. Įsteigė našlaičių namus ir pastatė namus maurams bei žydams, panorusiems tapti krikščionimis. 1551 m. įsteigė Romos kolegiją – visų vėlesnių jėzuitų kolegijų pavyzdį. Norėdamas užbėgti už akių Vokietijoje plintančiai Reformacijai, 1552 m. Romoje įsteigė kolegiją seminaristams vokiečiams. Be to, popiežius įpareigojo jėzuitus rengti įvairius disputus su Liuterio šalininkais Vokietijoje, o vėliau juos paskyrė atstovauti Bažnyčiai Tridento susirinkime.


Ignacas Lojola, Jėzaus Draugijos įkūrėjas

Suprastėjus sveikatai, 1556-ųjų liepos 31 dieną Dievo karys Ignacas iškeliavo į dangų, kad, kaip pats sakė, dar karščiau melstųsi už Draugiją ir už popiežių.

Ignacas Lojola paskelbtas šventuoju 1622 m. kovo 12 d. kartu su Pranciškumi Ksaveru. Jėzuitų įkūrėjo šventė minima liepos 31 d.

Daugiau apie Ignaco gyvenimą galite skaityti paspaudę čia.

Dalintis