Ką galime daryti konkrečiai

Vienoje nedidelėje tolimos Afrikos parapijoje maža senutėlė masajų moteris kasdien ateina į Mišias ir meldžiasi už savo sūnų, ganantį avis ir ožkas plačiose Kenijos savanose, kurios anaiptol neprimena pievų ar laukų, kokius esame pratę matyti Europos žemyne. Tai labiau panašu į dykynę, kurioje šmėkšo vienas kitas krūmas. Jau seniai ir Afrikoje, ir Indijoje sunku rasti upę, kurioje visus metus būtų pakankamai vandens. Dažniausiai likusios vien vagos, menančios, kad čia būta upės. Kalbantis su vietiniais žmonėmis, dažnas pamini, kad jau seniai nelijo. O gyvenimo kokybė Afrikoje itin priklauso nuo gamtos sąlygų – kiek tais metais lijo, kaip gyvuliai išsilaikė.

Pažįstu ir Aleksą, kuris beveik kiekvieną rytą skuba Bostono (JAV) gatvėmis į darbą. Pakeliui nuveža ir du savo vaikus į mokyklą. Netoli, kaip sako pats Aleksas, – tik valanda ir dešimt minučių iki mokyklos, o nuo ten – dar penkiolika minučių iki darbo. Didžiausias rūpestis jam yra laiko trūkumas. Jei nereikėtų skaičiuoti laiko, visa kita būtų pakeliama: vaikai sveiki, turi darbo, pinigų pakanka.

Kodėl užsiminiau apie šiuos du skirtinguose žemynuose gyvenančius žmones? Ir vieną, ir kitą sutikau savo gyvenime ir tai leido bent trumpam pajusti šių žmonių kasdienybę. Dažnai stebiuosi, kokie skirtingi ir nuostabūs yra žmonės, kokius rūpesčius jie turi kasdien įveikti ir nebelieka laiko pagalvoti apie kitus dalykus. Ypač apie tai, kas dabar taip aktualu – apie ekologiją.

Kiek daug informacijos apie klimato kaitą, nuolat kylančią temperatūrą, degančius miškus, tirpstančius ledynus, plastiko upes ir žūstančius žmones bei gyvūnus! Tai rodo, kad mes, žmonės, kažką darome ne taip. Ieškodami patogesnio gyvenimo, sau leidžiame daug ir daugeliu atvejų išeikvojame ne tik savo sveikatą bet ir kūriniją.

Iš tiesų mes turime daug ir įvairių galimybių padėti Žemei, bet esu tvirtai įsitikinęs, kad tai labiau susiję su žmogaus dvasine pusiausvyra nei su techniniais klausimais, kiek ir kur sumažinti anglies dvideginio išmetimą pasaulyje. Tad kviečiu atsižvelgti į keletą dalykų, kurių galime imtis tuoj pat.

Dievo meilė ir mano atsakas

Pirmiausia atsakymą galėtume rasti šv. Ignaco Dvasinėse pratybose, kuriuose pasaulio, kaip Dievo kūrinio, samprata labai akivaizdi. Ignacas pabrėžia, kad visa kūrinija liudija Dievo buvimą ir visa, kas sukurta, skirta jo didybei suvokti ir patirti. Nepatirdami Dievo kūrinijoje, mes nepatiriame to santykio, kurį Ignacas kviečia atrasti ir kurį pats užmezgė per savo patirtį. Po dvasinės patirties ir įžvalgų jis suprato, kad Dievas apsireiškia per gamtą ir kiekvieną kviečia į artimesnį santykį, atveriantį tarnystei ir meilei. Tiesiog esame pakviesti teofaniškam žvilgsniui į Dievo apsireiškimą pasaulyje. Kadangi šįkart kalbame apie sužeistą pasaulį ir daugybės žmonių skausmą, turime keisti pirmiausia mūsų gyvenimo įpročius. Tad kiekvienas atsakykime į klausimą: ar iš tiesų naudoju, kad kurčiau, turiu, kad mylėčiau, dalinuosi, kad padėčiau?

Dievas taip myli pasaulį, kad atiduoda save tam, kad žmonės labiau patirtų jo rūpestį ir meilę. Nemylėdami kūrinijos, nemylime Dievo. Tai jau nėra pasirinkimas daryti ar nedaryti, bet privaloma sąlyga, norint susieti savo rūpestį gamta ir santykį su Dievu. Begalinė Dievo meilė žmogui perkeičia kiekvieną, kaip pakeitė Ignacą. Nors siekė atsiskirti nuo visų ir tapti visišku vargeta, jis tapo tuo, kuris eina į visą pasaulį ir kalba žmonėms apie Dievo meilę ir gailestingumą. Ryžkimės tam ir mes, nes jei nepakeisime savo nuostatos gamtos atžvilgiu dabar, negalėsime užmegzti tinkamo santykio su Dievu. Kasdien esame kviečiami atnaujinti žemės veidą. Esame Dievo bendradarbiai, tad žvilgsnis ir krypsta į mus.

Konkretūs darbai

Krikščioniškame, ypač ignaciškame, kontekste, mūsų rūpestis kūrinija turi prasidėti nuo veiksmų. Juk meilė rodoma darbais, o ne žodžiais. Tad siūlau keletą dalykų, kurie mus padarys geresniais žmonėmis, besirūpinančiais savimi ir pasauliu:

  • į maldos intenciją įtraukime ir rūpestį gamta;
  • laikykimės pasninko – tai padės ne tik mūsų sveikatai, bet ir piniginei, be to, labai patiks gamtai;
  • siekime turėti mažiau daiktų, ugdykime valią ir praktikuokime asketizmą;
  • rinkimės skristi ir važiuoti kuo mažiau;
  • palaikykime iniciatyvas, skatinančias atliekų perdirbimą;
  • nenaudokime plastikinių maišelių;
  • tvarkykime aplinką;
  • sodinkime medžius;
  • mažiau naudokimės mobiliaisiais telefonais, kompiuteriais;
  • buitinę chemiją dažniau pakeiskime natūraliomis priemonėmis;
  • kurkime atsakingą ir kūriniją tausojančią visuomenę.


Teksto ir nuotraukų autorius t. Eugenijus Markovas, SJ

Dalintis