Afrikoje

Prabėgo septyni mėnesiai nuo tos dienos, kai pirmą kartą mano kojos palietė saulėtosios Pietų Afrikos žemelę. Atvykau birželio 20-ąją. Tik vėliau, peržengęs savo kambario slenkstį ir pažvelgęs į ant sienos kabantį kalendorių, supratau, kad tai buvo simboliška diena. Atvykau į Afriką, kai pasaulis minėjo Pasaulinę pabėgėlių dieną. Galbūt tai buvo tik sutapimas, o gal ir ne. Kas žino. Tačiau šios kelionės į Afriką laukiau daugiau nei septyniolika metų. Atvykau čia vedamas ypatingo troškimo – pažinti Afriką, JRS, pabėgėlius ir, aišku, patį save. Vykdamas pas pabėgėlius žinojau, kad man jų labiau reikia nei jiems manęs. Ką galiu jiems duoti? Galbūt ne tiek ir daug, bet Afrika, JRS ir pabėgėliai man gali padovanoti daug įdomių ir nepakartojamų akimirkų. Skaitydamas apie Afriką supratau, kad tai, ką ji man gali atskleisti, pavadinčiau „išmintimi“. Todėl mano kelionė kažkuria prasme priminė Sabos karalienės apsilankymą pas karalių Saliamoną. Ji vyko ne tik karaliaus Saliamono pamatyti, bet ir iš jo pasisemti išminties.

Dirbdamas Jėzuitų tarnyboje pabėgėliams pamažu pradedi suprasti, kad gyvenimas per trumpas tam, kad pyktum, būtum suirzęs ar jaustumeisi nelaimingas, ir kad visą laimę, kurios taip dažnai ieškojai kažkur dangaus platybėse, staiga gali atrasti viename vandens laše. Aš neromantizuoju neturto. Neturtas nėra gėris, nes kyla iš gobšios žmogaus širdies ir nenoro dalytis gėrybėmis su kitais. Tačiau jei gali dalytis duonos kąsniu ir stikline vandens su kitu, tuomet alkio ir troškulio žemėje tampa mažiau. Tuo galėjau įsitikinti kaskart lankydamas vargstančiuosius. Nuostabu, kiek daug gali nuveikti turėdamas tik 50 euro centų, arba 7 randus (Pietų Afrikos valiuta) kišenėje. Už tiek gali nupirkti duonos kepalą sunkiai sergančiam, taip padarydamas jo dieną nepaprastu įvykiu. Daugelis turi reikiamų vaistų, bet neturi duonos, o be duonos net vaistai tampa „tyliu žudiku“. Kai kurie stipriai veikiantys vaistai gali labiau pakenkti negu padėti, jeigu nevartojami kartu su maistu.

Alkanų ir sunkiai sergančių pabėgėlių tikrovė man padeda suprasti, kaip dažnai leidau laiką ir pinigus niekams. Ji moko mane gyventi paprastai ir būti dėkingam už tai, ką turiu. Mes galime vieni kitus pamokyti mylėti, atleisti, pamatyti grožį paprastuose dalykuose ir būti dėkingi už tai, ką turime. Afrika, Jėzuitų tarnyba pabėgėliams ir patys pabėgėliai man padeda atrasti ne tik paprasto gyvenimo grožį, bet ir maldos galią. Kartą, kai vienas iš JRS darbuotojų išsitarė, kad negalėsime vykti aplankyti pabėgėlių, nes tuo metu nebuvo automobilio, jaučiausi prislėgtas ir bejėgis ką nors pakeisti, tačiau staiga atėjo mintis, kad jei negaliu jų aplankyti, galiu už tuos žmones melstis. Ir kai sutinku pabėgėlius, primenu, kad JRS už juos kas rytą meldžiasi.

Tarnyba pabėgėliams dažnai susiduria su įvairiausiais iššūkiais, sunkumais, čia daug ko trūksta, tačiau ko čia tikrai nestinga – tai troškimo būti kartu su tais, kuriems reikia pagalbos. Ir tai JRS daro didžia ir pagarbos verta organizacija. Kasdien susiduriame su situacijomis, kurios viršija mūsų galimybes, tačiau visi mūsų sunkumai, iššūkiai, trūkumai gali pavirsti palaiminimais, jei tik jie mus atveria dialogui su Dievu. Kai mūsų darbas tampa nepakeliamai sunkus, drąsiname vieni kitus, primindami, kad per mūsų darbą, mūsų palydėjimą, tarnystę, atjautą Dievas prisikelia iš kapo. Jis tampa gyvas. Kai mes atjaučiame kitus, mus palydi, mums patarnauja ir mus užtaria pats Jėzus.

Mūsų darbe, ypač lankant sunkius ligonius, Dievas moko, kad tarp mūsų visada yra ir bus nesuprantamų reiškinių, didesnių už bet kokius stebuklus. Kaskart sutikdamas žmones, prieš šešis mėnesius negalėjusius judėti ar kalbėti, o dabar vaikščiojančius ir kalbančius, suvokiu, kad Dievas tikrai prisikėlė iš kapo ir yra tarp mūsų.

Mano didžiausias iššūkis šiuo metu yra lankstumas darbe. Pietų Afrikos gyventojams punktualumas nėra aktualus. Kartą vietinis jėzuitas t. Michaelis Lewisas man paaiškino, kad čia yra trys skirtingos laiko sampratos. Esama zulų laiko, reiškiančio „kada nors“ ateityje. Kitos rūšies laikas vadinamas umlungu – tai „baltojo žmogaus“ laikas. Ši laiko samprata tikslesnė nei zulų laikas, tačiau gali iki 30 minučių vėluoti. Ir paskutinioji laiko rūšis – vadinamasis vokiečių laikas. Visi žino apie vokiečių punktualumą. Taigi, jei ką planuoji su zulu vyru, neužmiršk paminėti, apie kurį laiką kalbi – zulų, umlungu ar vokiečių.

Ką esu nuveikęs Jėzuitų tarnyboje pabėgėliams nuo 2017 m. birželio 20 d.? Nuo pat atvykimo kone kas rytą aukoju Mišias tarnybos darbuotojams. Nuo liepos iki rugsėjo po Mišių dažniausiai eidavau susitikti su pabėgėliais sielovadinių pokalbių. JRS centras visada atviras pabėgėliams. pirmadieniais sutinku pabėgėlius iš Somalio, antradienį – žmones iš Kongo, ketvirtadienį – etiopiečius. Žinoma, esama pabėgėlių iš kitų šalių: Burundžio, Zimbabvės, Ruandos, bet jų būrys nedidelis. Apytikriai mūsų centrus Johanesburge ir Pretorijoje aplankiusių pabėgėlių 2017 m. buvo per 1200.

Be sielovadinių pokalbių, lankau JRS raštinę Johanesburge ir du vadinamuosius JRS įgūdžių lavinimo centrus Pretorijoje ir Johanesburge, skirtus moterims. Šiuose centruose pabėgėlės gali išmokti siūti, anglų kalbos, gaminti valgį, dirbti grožio salone ar kirpykloje. Kursai trunka tris mėnesius, moterys gauna pažymėjimus, leidžiančius joms įsidarbinti ar pradėti savo verslą. Maždaug 400 pabėgėlių baigia šiuos kursus, tačiau to nepakanka. Klausydamasis jų pasakojimų įgūdžių lavinimo centruose supratau, kad svarbu palaikyti šių moterų pasitikėjimą savimi, baigus kursus jas palydėti, padrąsinti neprarasti vilties ir tobulinti įgyto amato įgūdžius, kai niekas nenori jų samdyti. Manau, ilgainiui JRS vertėtų organizuoti ir vadovavimo bei verslo vadybos kursus.

Rugsėjo mėnesį Jėzuitų tarnyba pabėgėliams pradėjo naują projektą, globojamą JAV Gyventojų, pabėgėlių ir migracijos skyriaus (PRM). Projektas skirtas sunkiomis ir mirštamomis ligomis sergantiems pabėgėliams. Jiems reikia ne tik medicininės ar finansinės paramos, daugeliui jų reikia ir dvasinio palaikymo. Ėjau ir tebeeinu kartu su slaugėmis lankyti sergančių pabėgėlių. Kai kurie kunigą prašo palaiminti, kai kurie norėtų priimti Šv. Komuniją ar Ligonių patepimą. Pagal PRM projektą JRS turi suteikti pagalbą 300 sunkiai sergančių ir mirštančių ligonių. Tai gana daug vienam kunigui ir aštuonioms slaugėms. Viliuosi, kad JRS kada nors turės daugiau savanorių, galinčių prisidėti prie mūsų šioje labai svarbioje misijoje.

Kas sekmadienį aplankau parapijas, turinčias labai daug pabėgėlių: Šv. Angelų Kensingtone, Švč. Trejybės Bramfonteine. Gruodį vykau į piligriminę kelionę drauge su 52 asmenims iš įvairių Johanesburgo parapijų. Mūsų grupėje taip pat buvo pabėgėlių. Po Mišių susitinku su pabėgėlių vaikais iš Gailestingumo namų, kartu žaidžiame futbolą ar krepšinį. Gailestingumo namai skirti jauniems pabėgėliams. Kai kurie jų – našlaičiai. Jaunieji gyventojai lanko mokyklą, kiti net baigia universitetus ir dabar gyvena visavertį gyvenimą.

Pernai lapkritį vykau į Malavį, norėdamas daugiau sužinoti apie JRS ir tenykštę pabėgėlių padėtį. Esu labai dėkingas Pietų Afrikos regiono JRS direktoriui Timui Smithui, suteikusiam man tokią galimybę. Aplankiau dvi JRS būstines Lilongvėje ir Mvanzoje, dvi pabėgėlių stovyklas Dzalėkoje ir Luvane ir galėjau palyginti pabėgėlių gyvenimą stovykloje su gyvenimu mieste. Išgyvenau nepamirštamą patirtį Dzalėkos stovykloje, švęsdamas Mišias su šimtais pabėgėlių. Prieš Mišias daug jų atėjo Susitaikinimo sakramento, nors mažai kas kalbėjo angliškai. Mišios su liturginiu šokiu užtruko tris valandas.

Po septynių mėnesių tebesu laimingas, būdamas JRS Pietų Afrikoje, dauguma mano lūkesčių pildosi. Turiu trejų metų vizą ir norėčiau savo misiją čia įvykdyti.

Laiškai bičiuliams 2018 1 (33)