Privatus pokalbis su Baltijos jėzuitais: „Aš tikiu, kad Viešpats nori pokyčio Bažnyčioje“

Popiežius įeina į nunciatūrą ir, pradėdamas nuo provincijolo t. Vidmanto Šimkūno, pasveikina kiekvieną jėzuitą. Iš viso dalyvauja 28 jėzuitai: dvidešimt du iš Lietuvos ir Latvijos provincijos, du iš JAV, abu turintys glaudžių ryšių su Lietuva, ir keturi jėzuitai vyskupai: Kauno arkivyskupas Lionginas Virbalas, jo pirmtakas Sigitas Tamkevičius, kuris buvo KGB įkalintas, Telšių vyskupas emeritas Jonas Boruta, Novosibirsko (Rusija) arkivyskupas Joseph Werth, kuris savo naujokyną atliko Lietuvoje. Popiežius kalba itališkai, jo žodžius į lietuvių kalbą verčia arkivyskupas L. Virbalas.

(Tekstą parengė Antonio Spadaro, SJ.)


Dėkoju jums už aplankymą! Prisiminiau posakį: Si cum Iesuitis itis, non cum Iesu itis... (jeigu eini su jėzuitais, neini su Jėzumi...) (visi nusijuokia). Ačiū! Ši diena buvo kaupina, bet, manau, ji buvo Bažnyčios gėriui. O mūsų susitikime, manau, būtų geriausia, jeigu jūs užduotumėte klausimus, ir aš atsakyčiau. Gerai?

Arkivyskupas L. Virbalas pasiūlo: „Jeigu norėtumėte, keletą žodžių pradžioje galėtų pasakyti provincijolas.“ Popiežius atsako: „Taip, žinoma. Elkimės labiau herarchiškai!“ Po šios pastabos vėl pratrūksta juokas. Provincijolas atsistoja ir pristato Jėzaus Draugijos padėtį Lietuvoje ir Latvijoje. „Mes labai džiaugiamės jūsų apsilankymu. Labai branginame tai, ką pasakėte kunigams ir vienuoliams. Mus, jėzuitus, tai įkvepia. Esame maža provincija. Aš turiu vieną ypatingą rūpestį: kad jėzuitai „neperdegtų“, nes kiekvienas iš mūsų turi po tris ar keturis skirtingus darbus ir tikrai nesame tinginiai. Norėčiau jums padėkoti už tai, kad atnešėte mums džiaugsmo ir sustiprinote. Prieš uždraudžiant Draugiją, Lietuvos provincija turėjo daugiau kaip tūkstantį narių. Dabar esame 34 ir netrukus su Austrija, Vokietija, Šveicarija ir Vengrija jungsimės į vieną provinciją. Lietuvoje turime tris mokyklas ir keturias bažnyčias. Neseniai atidarėme namus Rygoje, mieste, kurį aplankysite rytoj. Čia mes dirbame skleisdami ignaciškąjį dvasingumą. Šiame darbe turime gerą patirtį su liuteronais. Turiu pasakyti, kad esu ypač dėkingas vyresnio amžiaus mūsų provincijos jėzuitams. Sovietmečiu jie išlaikė naujokyną, taip pat kunigų seminariją. Suprantama, kad tiek viena, tiek kita vyko pogrindyje. Dalis Lietuvos jėzuitų gyveno už provincijos ribų, JAV. Ten buvo įsteigta viceprovincija. Lietuvai atgavus laisvę, kai kurie JAV buvę jėzuitai sugrįžo ir padėjo mums gyventi Vatikano II susirinkimo dvasia. Mes mokėjome gyventi sąlygomis, kai trūko laisvės, tačiau dabar turėjome išmokti gyventi laisvėje. Prašome jus palaiminti mus ir mūsų misiją. Labai dėkojame. Labai, labai dėkojame.“

Nemanau, kad jėzuitui sunku dirbti pogrindyje. Tėvas Hugo Raneris, SJ, sakė, kad jėzuitas turi būti įžvalgus tiek Dievo, tiek ir velnio lauke. Manau, kad dvasių atpažinimas (discernement) mums suteikia tą gebėjimą ir antgamtiškumo pojūtį: to, kas dieviška, o kartais ir to, kas šėtoniška, pojūtį žmogaus gyvenimo ir istorijos momentais. Mes turime prašyti pažinti abi – tiek Viešpaties, tiek ir žmogiškosios prigimties priešo – intencijas bei suktybes. Jėzuitai turi žinoti, kaip eiti į priekį net ir sunkiausiais momentais. Kitas dalykas, ką provincijolas sakė ir kas man patiko, tai susirūpinimas, kad jėzuitai turi tris ar keturis darbus. Čia yra pavojus „perdegti“. Tad reikia atpažinti dvasias. Piktoji dvasia mus stumia į tam tikrą „kompleksą“, kad „dirbama nepakankamai“. Kartais mes jaučiamės kalti vien dėl to, kad išmintingai truputį pasirūpiname savo pačių sveikata! Tai pagunda. Jėzuitai turi dirbti neprarasdami ramybės, neprarasdami susitikimo su Viešpačiu ir neprarasdami poilsio. Tai svarbu. Pirmasis įstatymas jėzuitui dėl darbo – visų pirma daryti tai, ko kiti nedaro ar negali daryti. Antrasis: kad darbas neatitrauktų nuo artimo ryšio su Viešpačiu. Trečiasis: kad darbas neatimtų ramybės. Ketvirtasis: nedaryti to, ką galima deleguoti kitiems. Tokios mintys man ateina į galvą atsakant į jūsų susirūpinimą. Tačiau gerai darote, kad tuo rūpinatės.

Antrasis kalba arkivyskupas S. Tamkevičius: „Jei prieš 35 metus, kai buvau įkalintas KGB kalėjime, kurį jūs ką tik aplankėte, būčiau galėjęs įsivaizduoti, kad vieną dieną tas kameras aplankys popiežius, būtų buvę daug lengviau iškęsti visas kančias. Ačiū jums, Šventasis Tėve! Man tai kaip sapnas. Jūs aplankėte lietuviškąją Golgotą!

Štai ką noriu jums pasakyti: sakome, kad Jėzus nužengė į pragarus. Aš jums patariu nebijoti nužengti į žmonių pragarus. Kartais tai reiškia įžengti į velnio sritį. Tačiau žmonių kentėjimai – ar jie būtų socialiniai, ar sąžinės... – mes turime nužengti į pragarus, mes turime būti ten. Paliesti žaizdas. Nes, paliesdami žmonių žaizdas, jūs paliečiate Kristaus žaizdas. Jėzuitas niekada neturėtų to bijoti. Tai malonė, kurią gauname iš Viešpaties rankų. Šios žaizdos buvo atvertos ne tik Vilniuje ir ne tik praeityje. Tas pats vyksta šiandien daugeliu sociopolitinių aplinkybių visame pasaulyje. Aš galvoju apie video filmą, liudijantį apie padėtį kai kuriuose Šiaurės Afrikos kalėjimuose, pastatytuose prekiautojų žmonėmis. Kai tuos, kuriems pavyko rasti prieglobstį, vyriausybės parsiunčia atgal, prekiautojai žmonėmis juos įkalina ten, kur vyksta baisiausi kankinimai. Todėl yra svarbu, kad jūs kalbate apie jūsų patirtį kalėjime. Žmonės turi žinoti, ką tai reiškia. Gerai, kad apie tai kalbama. Šiandien mes persiplėšiame drabužius dėl to, ką padarė komunistai, naciai ir fašistai... Bet –šiandien? Ar tas pats nevyksta šiandien? Žinoma! Ir tai daroma baltomis šilkinėmis pirštinėmis! Kai Ignacas mums siūlo trečiąją [Pratybų] savaitę, ten randame tai, kas gali atrodyti per daug voliuntaristiška, tačiau taip nėra: tai labai žmogiška. Jūs žinote, šv. Ignacas mus kviečia pabandyti pajusti kančią, verkti dėl kenčiančio Kristaus. Tai nėra pelagianizmas, ne. Ignacas žinojo, kad mūsų širdis priešinasi, kai reikia priimti kitų kančią. Ir todėl jis kviečia pabandyti. Todėl Jėzaus kančios meditacija yra svarbi. Noriu su jumis kai kuo pasidalinti. Visada su savimi kišenėje nešiojuosi šį Kryžiaus kelią, kad prisiminčiau Viešpaties kančią [ištraukia jį iš kišenės]. Tai kančia tokios daugybės žmonių šiandien, kurie yra įkalinti, kankinami. Man gera medituoti Kryžiaus kelią. Ačiū jums, tėve! Ačiū už jūsų liudijimą!

Arkivyskupas S. Tamkevičius priduria: „1994-aisiais aš dalyvavau sinode, skirtame vienuoliniam gyvenimui, ir ten buvo jaunas vyskupas jėzuitas iš Argentinos. Ar tai buvote jūs?“

Taip, jau dvejus metus buvau vyskupas. Jie mane išrinko, nes du kiti, kuriuos išrinko, buvo dieceziniai vyskupai, o šiam sinodui jie norėjo vienuolio. Ir išrinko mane. 1994-aisiais mes buvome kartu!

Kitas jėzuitas užduoda dar vieną klausimą: „Aš noriu paprašyti jus paslaugos naujai jėzuitų rezidencijai Rygoje. Tai dvasinių pratybų namai, jų globėjas yra šv. Pertas Favras. Brolis jėzuitas iš Varšuvos nutapė jo portretą. Norėčiau paprašyti jį palaiminti ir palaiminti mūsų darbą, kuris yra svarbus taip pat ir ekumeniniu požiūriu. Iš tikrųjų, kaip sakė provincijolas, liuteronai Latvijoje domisi pratybomis. Rygos liuteronų arkivyskupas baigė visą ignaciškąjį mėnesį Anglijoje ir dar kartą atliko pratybas Ispanijoje, Manrezoje. Jam pratybos labai svarbios. Ir tai yra geras ekumeninis ženklas tokiu sekuliariu metu, kaip mūsų.

Taip, aš irgi pažįstu jėzuitą, kuris veda dvasines pratybas su liuteronais. Gerai, kad Favras yra namų globėjas. Jam būdingas dialogas, klausymasis, artumas, jis yra bendrakeleivis. Jis kitoks nei Kanizijus. Jis nėra opozicijos, ginčų žmogus. Jis turėjo to dvasinio švelnumo, kurį gerai suvokiame skaitydami jo Dienoraštį. Ir jis dirbo padedamas angelų. Jis meldėsi savo angelui, kad pasikalbėtų su angelais tų žmonių, su kuriais turėjo susitikti. Graži angelų „mafija“! Stokholmo kardinolas Arborelius veda rekolekcijas liuteronų pastoriams. Prisiminkime: dialogas prideda, o ne atima. Viliuosi, kad jūs ir toliau sėkmingai plėtosite pratybas. Jauni žmonės, trokštantys atlikti dvasines pratybas, įgyja labai gražią patirtį. Taigi, pirmyn!

Dar vienas jėzuitas atsistoja ir sako: „Matau, kad jūs ypač mylite jaunimą ir mėgstate apaštalauti tarp jaunimo. Jūs skiriate daug dėmesio tiems, kurie atrodo nereikšmingi, pasimetę, apleisti...“

Man patinka, kad vyresnio amžiaus jėzuitas taip maloniai kalba apie jaunimą. Susitikimas tarp jaunų ir pagyvenusių labai svarbus. Nes būtent seneliai anūkams perduoda prisiminimus apie žmones, savo patirtį ir tikėjimą. Tėvai šiuo atveju yra pusiaukelėje, jie kai ką duoda, bet šaknys glūdi vyresniuose. Jauni žmonės turi stengtis klausytis vyresniųjų, kaip ir jūs stengiatės išgirsti jaunuosius. Ačiū!

Dar vienas jėzuitas sako: „Šventasis Tėve, mane labai palietė, kai šią popietę, mums būnant katedroje, jūs pabrėžėte artumą. Manau, kaip tik šito trūksta mūsų šalyse. Kartais mes kuriame atstumus bijodami sutikti žmones. Aš manau, kad tai, ką jūs pasakėte apie išpažintį, buvo ypač stipru. Klausykla yra vieta, kur gyvuoja gailestingumo tarnystė. Dar tebesu diakonas ir kol kas neturiu šios patirties. Tačiau tai, ką jūs pasakėte, man buvo labai stipru. Ir taip pat, kai sakėte, kad ir negalint suteikti išrišimo reikia maloniai priimti.

Artumas yra seniausia Dievo laikysena. Jis pats pas mus ateina šiuo būdu – savo artumu. Pakartoto Įstatymo knygoje Dievas sako: „Kokia kita didi tauta turi dievybę taip arti savęs, kaip Viešpats, mūsų Dievas, yra arti mūsų kiekvieną kartą, kai tik jo šaukiamės?“ Jis prisistato kaip Dievas, kuris yra arti. Ir tada prieina dar arčiau –tampa vienu iš mūsų. Synkatabasis: Dievas yra maloningas, artimas kūnu. Jokia sielovadinė veikla, kuri tai pamiršta, nepasiseks. Jėzus tapo artimas atstumtiesiems, mirusiesiems – juos prikeldamas – ir nusidėjėliams, muitininkams, prostitutėms... Religiniai „profesionalai“ buvo papiktinti. Jeigu kunigas nemandagiai pavaro šalin penitentą, vyskupas turi savęs klausti, ar neturėtų atimti tam kunigui leidimo klausyti išpažinčių, nes nuodėmklausys turi būti tėviškas. Nuodėmklausys yra tam, kad apkabintų paklydėlį sūnų, prarastą vaiką. Ir visada, visada, visada, jei esi tėvas, visada rasi būdą atleisti. Vienas kurijos kardinolas, reguliariai klausantis išpažinčių vienoje Romos bažnyčioje, kartą man sakė: „Nesuprantu, kaip kai kurie nuodėmklausiai pavaro žmones. Aš visuomet stengiuosi, kad penitentas gerai jaustųsi ir galėtų kalbėti laisvai; niekada neklausiu keistų dalykų. Ir jei kuriam negaliu suteikti išrišimo, penitentas maldauja atleidimo, sakydamas: koks tėvas neatleidžia vaikui?“ Jo liudijimas mane palietė. Aišku, nesakau, kad turime pataikauti. Vienas dalykas yra gailestingumas, o kitas pataikavimas. Mes turime būti tėvai, gailestingi tėvai. Buenos Airėse yra žymus nuodėmklausys kapucinas. Visada prie jo klausyklos nusidriekusios ilgos eilės. Pas jį išpažinties eina įvairūs žmonės: pasauliečiai, kunigai, seserys vienuolės, turtingi, vargšai... Jis yra didis atleidėjas. Kad būtum geras nuodėmklausys, turi būti didis atleidėjas... arba būti kurčias! Kartais šis nuodėmklausys jaučia skrupulus, kad yra per daug tėviškas, per daug atleidžia. Tada jis eina prie tabernakulio ir sako: „Viešpatie, atsiprašau, atleisk man. Aš per daug atleidau. Tačiau Tu man davei blogą pavyzdį!“ Šis nuodėmklausys nėra pataikūnas, jis yra tikras tėvas.

Jaunas lietuvis jėzuitas, baigęs teologijos studijas Afrikoje, klausia: „Tuo metu, kai jūs buvote išrinktas popiežiumi, aš studijavau teologiją. Prieš trejus metus, kai buvau įšventintas kunigu, jūs tapote įkvėpimo šaltiniu mano, kaip kunigo jėzuito, gyvenime. Jūs tiek daug davėte Bažnyčiai. Noriu paklausti, kaip mes galime jums padėti.“

Ačiū! Nežinau, ko išskirtinai jūsų prašyti. Tačiau, ką reikia daryti šiandien, tai lydėti Bažnyčią į gilų dvasinį atsinaujinimą. Aš tikiu, kad Viešpats Bažnyčioje prašo pokyčio. Daugelį kartų sakiau, kad klerikalizmas šiandien yra Bažnyčios iškrypimas . Juk prieš 50 metų Vatikano II susirinkimas aiškiai išsakė: Bažnyčia yra Dievo tauta. Skaitykite 12-ą Lumen Gentium skyrių. Aš žinau, kad Viešpats nori, jog Susirinkimas prasiskintų kelią Bažnyčioje. Istorikai mums sako, kad reikia 100 metų, kol Susirinkimas įgyvendinamas. Mes esame pusiaukelėje. Taigi, jeigu jūs norite man padėti, darykite viską, kas pasitarnautų Susirinkimo nutarimų įgyvendinimui Bažnyčioje. Ir padėkite man savo malda. Man reikia labai daug maldų.

Kitas jėzuitas klausia: „Švietimas yra mūsų provincijos pirmenybė. Mes turime dvi mokyklas su 220 mokytojų, 1500 moksleivių. Kokią žinią jūs perduotumėte mūsų mokytojams ir moksleiviams?“

Norėčiau pasakyti kai ką apie ugdymą, kas galėtų padėti mokytojams ir jėzuitams, dirbantiems ugdymo srityje. Mes turime palikti neigiamą švietėjišką paveldą, kai ugdymas suvokiamas kaip pastanga galvas prikimšti idėjų. Šiandien yra mokyklų ir universitetų, turinčių vienintelį tikslą – parengti studentus vadinamajai „sėkmei“. Ir tai daro kimšdami į juos žinias. Ugdymas apima visą asmenį, ne tik galvą. Aš tai sakiau daugelį kartų ir vėl kartoju. Yra galvos kalba, tačiau yra ir širdies, jausmų kalba. Mes turime ugdyti širdį. Reikia ugdyti jausmus. Ir dar yra rankų kalba. Tai trys kalbos, kurias reikia išlaikyti drauge. Jauni žmonės yra kviečiami mąstyti apie tai, ką jaučia ir daro, jausti, ką galvoja ir daro, ir daryti tai, ką jaučia ir galvoja. Mums būdinga žmogiška vienovė, apimanti viską – ir rūpinimąsi kitais, ir įsipareigojimą. Nepamirškime to, nepamirškime jausmų. Ignacas buvo didis jausmų ugdytojas. Ir tai turi būti ugdymo kelias. Aišku, mokyklose dirbančių jėzuitų užduotis taip pat yra parengti tinkamus ugdytojus. Jie turi sudaryti ugdymo bendruomenę, gebančią atpažinti įvairias situacijas ir išmokti ugdymą perteikti šiomis trimis kalbomis – širdies, galvos ir rankų. Prašau, tegul jėzuitai neapleidžia ugdymo! Draugija niekada neturi apleisti šios misijos, nes tai yra tvirtas kelias.

Vyresnio amžiaus jėzuitas klausia: „Ar prie Marijos litanijos galime pridėti maldavimą „Regina Lithuaniae, ora pro nobis“?“

Žinoma! Tai jūs galite daryti tarpusavyje, lygiai kaip mes, jėzuitai, sakome: „Regina Societatis Jesu, ora pro nobis“. Darykite tai!

Popiežius sako, kad turime laiko dar vienam klausimui. Atsistoja jaunas jėzuitas ir klausia: „Šventasis Tėve, jūs sakėte, kad mes turime išeiti į gatvę, ten, kur yra žmonės. Sakėte, kad Bažnyčia yra karo lauko ligoninė. Sakėte, kad mes neturėtume bijoti chaoso. Tačiau panašu, kad pasaulis yra chaose. Kaip mes galime tai sutikti be baimės?

Klausyk, jei į chaosą eini vienas pats, iš tikrųjų verčiau bijoti, nes blogai baigsi. Tačiau, jeigu į jį eini lydimas malonės, gautos per dvasinį pokalbį su savo provincijolu ir su bendruomene, jei tai vykdysi kaip misiją ir su Viešpačiu, tada toji baimė kyla iš piktosios dvasios. Esi teisus, šiandien yra chaoso. Tai ugnies ir dūmų sostas, apie kurį Ignacas kalba meditacijoje apie dvi vėliavas. Bet būnant su Viešpačiu nereikia bijoti. Su Viešpačiu, ne su savo užgaidomis! Dievas yra stiprus, Dievas – stipriausias! Tai anksčiau sakiau prisimindamas Hugo Ranerį: jūs turite gebėti įeiti į du laukus, taip pat ir į žmonijos priešo, į chaosą. Naudodamasis proga pasakysiu tai, ką norėjau šiandien su jumis aptarti. Aš sakiau: įžengti į chaosą ir į sunkias situacijas. Tačiau ne vienam, o su Viešpačiu ir palaikant dialogą su savo vyresniuoju ir bendruomene. Ir čia iškyla „sąžinės apyskaitos“ tema. Nebijokite! Provincijolas yra brolis. Galbūt rytoj bus jo eilė duoti sąžinės ataskaitą tau. Šio pokalbio malonė, kuria dalijasi abu broliai – vyresnysis ir jo valdinys, yra geriau tarnauti Viešpačiui. Tai nėra klausimų – atsakymų serija. Provincijolas turi įeiti į gyvenimą to, kurio klausosi. Ir jėzuitas, atveriantis savo širdį, turi įsitraukti į savo vyresniojo gyvenimą. Tai interaktyvus dialogas, kur visi konfliktai su vyresniaisiais ištirpsta. Ir Draugija tampa kūnu, atremiančiu chaosą. Visada eikite pirmyn broliškai ir kaip bendruomenė..

Baigdamas popiežius sako:

Ačiū! Ačiū, kad atėjote mane aplankyti ir ačiū už tai, ką darote dėl Bažnyčios! Melskitės! Aš patariu jums skaityti du dalykus, kaip dažnai sakau jėzuitams. Skaitykite popiežiaus Pauliaus VI kalbą, pasakytą 1974 gruodžio 3 d. tėvams, susirinkusiems į 32-ąjąGeneralinę kongregaciją. Mano manymu, tai geriausias dalykas, kurį popiežius kada nors pasakė jėzuitams. Tai lobis. Paimkite jį, apmąstykite. Ir patariu jums taip pat perskaityti paskutinę kalbą, kurią pasakė t. Arrupe – jo kalbą jėzuitams, dirbantiems pabėgėlių stovykloje Tailande. Tai buvo jo „gulbės giesmė“. Vėliau, skrendant atgal į Romą, jį ištiko insultas. Jėzuitams, dirbantiems su pabėgėliais, jis sakė: „Neapleiskite savo maldos gyvenimo!“ Skaitykite šiuos du dokumentus. Jie yra kur kas gilesni ir labiau praturtinantys, nei dalykai, kuriuos aš galiu pasakyti. Melskitės už mane! Ačiū. Dabar kartu melskimės Marijai, Jėzaus Draugijos Karalienei...

Kiek ilgiau nei valandą trukęs susitikimas baigėsi malda ir asmeniniais sveikinimais.

Iš anglų kalbos išvertė t. Vidmantas Šimkūnas, SJ