Penkios popiežiaus Pranciškaus pamokos: labiau veiksmais nei žodžiais

Kovo 13-oji ženklina septintąsias popiežiaus Pranciškaus išrinkimo metines. Siekdamas įkvėpti Bažnyčią, per septynerius savo pontifikato metus popiežius Pranciškus pateikė ne vieną įsimintiną posakį. Jo kvietimas „švelnumo revoliucijai“ mums primena, kad Dievas, kuris ir yra Gailestingumas, nori gailestingumo savo žmonėms ir iš jų (Evangelii Gaudium, Nr. 88). Pranciškaus kvietimas visiems geros valios žmonėms kurti „susitikimo kultūrą“ (Nr. 220) kaip priešpriešą moderniai „išmetimo“ kultūrai (Laudato Si, Nr. 22) iškelia žmogaus orumą ir skatina kurti globalų bendrą gėrį.

Tačiau labiau nei visi turiningi Pranciškaus posakiai, jo popiežystę charakterizuoja išraiškingi gestai ir veiksmai, atskleidžiantys jo gailestingumo pedagogiką. Atkreipdamas dėmesį į tai, kaip Jėzus tarnauja gydydamas ir mokydamas, Pranciškus mus moko daugeliu ryškių simbolinių sielovados veiksmų. Čia pateikiami penki pavyzdžiai mūsų apmąstymui.

Nuolankumas

Popiežiaus pasirinktas vardas rodo jo nuolankumą ir paprastumą bei ypatingą rūpestį neturtingaisiais ir mūsų planeta. Jorge Mario Bergoglio nusprendė pasirinkti Pranciškaus vardą vos išrinktas popiežiumi ir apkabintas savo draugo, Brazilijos kardinolo Claudio Hummeso, paraginusio jį: „Nepamiršk vargšų.“ Prisistatydamas Šv. Petro aikštėje, Pranciškus nesilaikė tradicijos ir, dar prieš suteikdamas popiežiškąjį palaiminimą, ten susirinkusių 150 tūkst. žmonių prašė melstis už jį.

Kai Pranciškų pristatė broliams kardinolams, jis atsisakė stovėti ant pakylos, idant nebūtų aukščiau už juos. Užuot apsigyvenęs apaštaliniuose (popiežių) rūmuose, Pranciškus pasirinko nedidelius apartamentus Vatikano svečių namuose. Jis važinėja paprastu Ford Focus automobiliu, taip dažnai naudojasi Fiatu vietoj ekstravagantiško limuzino ar benziną ryjančio visureigio.

Pirmąjį savo, kaip popiežiaus, Didįjį ketvirtadienį Pranciškus nuplovė kojas dvylikai nuteistųjų. Tarp jų buvo dvi moterys ir vienas musulmonas. Šis nuolankus gestas galbūt labiau įgyvendino Jono evangelijos 13 skyrių nei bet kuri homilija ar pastoracinis laiškas. Šiais švelniais veiksmais Pranciškus mums parodo, ką reiškia laikytis Jėzaus įsakymo vienam kitą mylėti taip, kaip Jis mus mylėjo (plg. Jn 13, 34).

Siekis įtraukti kitus

Pagrindinė Pranciškaus nuostata yra įtraukti kitus ir juos padrąsinti, užuot atskyrus ir smerkus. Savo kassavaitiniuose priėmimuose jis skiria laiko susitikti su vyskupais, viešai kritikavusiais jo vadovavimą, ne tam, kad jiems priekaištautų, o kad pasikalbėtų. Pranciškus ir toliau susitikinėja su žmonėmis, nukentėjusiais nuo dvasininkų seksualinio išnaudojimo, bei su jų artimaisiais, šitaip asmeniškai apgailėdamas ir sielodamasis dėl Bažnyčios negebėjimo apsaugoti vaikus ir pažeidžiamus suaugusiuosius.

Šių metų pradžioje popiežius išreiškė ketinimą įtraukti daugiau moterų į sprendimus priimančias grupes ir į Vatikano valstybės sekretoriatą. Norą bendrauti su visais žmonėmis Pranciškus rodo šiltai apkabindamas ligų iškankintus asmenis, žmones, turinčius specialiųjų poreikių, vaikus. Į jo gimtadienių šventes kviečiami ligoniai ir benamiai. 2015 metais lankydamasis Jungtinėse Amerikos Valstijose, paskutinę dieną jis praleido su šimtu žmonių Filadelfijos sulaikymo centre, visus piliečius kviesdamas įkalintiesiems pagerinti reabilitacijos ir grįžimo į visuomenę galimybes.

Jėzaus amžininkams nepatikdavo tai, kad jis valgė su nusidėjėliais ir atstumtaisiais. Kai Jėzus pasisiūlo užeiti į Zachiejaus namus, nepatenkinta minia irgi ima nepritariamai niurnėti (plg. Lk 19, 2–10). Savo elgesiu Jėzus parodė savo prielankumą tiems, kurie buvo laikomi nereikšmingais ir to nevertais. Pranciškus išplečia Dievo svetingumą visiems.

Klausymasis

Tvirta popiežiaus Pranciškaus nuostata turbūt daro įtaką ir daugeliui sinodų, kurie sudarė sąlygas Bažnyčiai tapti labiau įsiklausančia (Christus Vivit, Nr. 41). Pranciškus parodo, kad kitų žmonių įtraukimas į sinodinių susirinkimų diskusijas apie santuoką ir šeimos gyvenimą (2015 ir 2016 metais), į sinodą „Jaunimas ir pašaukimas“ (2018) bei sinodą, skirtą Amazonijos regionui (2019), jau nėra vien dėl akių vykdoma priemonė, o kelias „vilties atgaivinimui“, drąsių veiksmų imantis per dialogą, dvasinę įžvalgą ir bendradarbiavimą (Querida Amazonia, Nr. 38). Sinodas reiškia keliavimą kartu, pasiryžimą palydėti, patarti ir vienam kitą įgalinti sąmoningai ir aktyviai būti drauge Bažnyčioje ir su ja. Pranciškus teigia, kad mes turime išdrįsti atpažinti dvasias. Jo siekis išgirsti kitus pasipriešina hegemoniškoms nuostatoms ir struktūroms, palaikančioms klerikalizmą ir hierachizmą.

Pranciškus, kaip ir Jėzus, mums parodo, kad kitų išklausymas, o ypač tų, kurie laikomi „kitokiais“, gali padėti mums tapti dėmesingesniems ir jautresniems Dievo buvimui bei veikimui žmonėse ir ten, kur visai nesitikime.

Atleidimas

Paklaustas, „kas yra Jorge Mario Bergoglio“, Pranciškus atsakė: „Aš esu nusidėjėlis. Tai – tikriausias apibūdinimas.“ Anot jo, toks pasakymas – anaiptol ne kalbos stilistinė priemonė. „Aš esu nusidėjėlis,“ – pabrėžia jis. Taip Pranciškus rodo į gailestingąjį Dievą. Dažnai matome fotografijas, kuriose užfiksuota, kaip jis priima Susitaikinimo sakramentą. Pranciškaus nusiteikimas atlikti išpažintį kas dvi savaites patvirtina jo žodžius, kad „Dievas visada nori mums atleisti“.

Popiežiui keliaujant po pasaulį nuolat girdimas jo emocingas kvietimas atleisti už praeities ir dabarties aplaidumus, piktnaudžiavimus Bažnyčioje. Tą jis darė Meksikoje 2016, Bangladeše 2017, Airijoje 2018 ir Rumunijoje 2019 metais.

Pranciškus nevengia prašyti atleidimo už savo trūkumus. Įsimintinas įvykis, kai Naujųjų metų išvakarėse Šv. Petro bazilikoje moteris pačiupo jo ranką ir patraukė prie savęs. Popiežius plekštelėjo jai per ranką, o kitą dieną išspausdino asmenišką atsiprašymą, kad netekęs kantrybės parodė netinkamą pavyzdį.

Pranciškaus gailėjimasis rodo, kad Bažnyčia turi prisiminti Tomo Mertono pasakytus žodžius, jog ji yra „kūnas su sulaužytais kaulais“. Pirmieji žingsniai vilties ir išgydymo link reikalauja gailėjimosi ir atgailos. Savo žodžiais ir darbais Pranciškus tarsi aidu atkartoja tai, ko mokė Jėzus: „Neteiskite, kad nebūtumėte teisiami. [...] Kokiu saiku seikite, tokiu ir jums bus atseikėta“ (Mt 7,1–2).

Būti kartu

Pirmasis popiežiaus Pranciškaus apsilankymas už Romos ribų buvo Lampedūzos sala 2013 metų liepą. Viduržemio jūrai tapus „didžiulėmis kapinėmis“, jis norėjo atkreipti dėmesį į sunkią migrantų ir pabėgėlių padėtį. Praėjus vos kelioms savaitėms po šio apsilankymo, popiežius išvyko į Braziliją dalyvauti Pasaulio jaunimo dienose Rio de Žaneire. Dalį laiko ten jis praleido bendraudamas ir melsdamasis su lūšnynų gyventojais.

Kaip žmogus, nuolatos susiduriantis su senatvės skausmais ir negalavimais, Pranciškus nėra nusiteikęs daug keliauti. Tačiau sąžinė jį ragina būti kartu su žmonėmis, nustumtais į statuso, privilegijų ir galios paribius. „Mažėjant jo mobilumui“, kaip tai įvardijo tėvas Deanas Brackley, SJ, Pranciškus mus kviečia sudaužyti saugumo, statuso ir patogumo stabus.

Popiežius Pranciškus žodžiais ir veiksmais mus moko, kad Dievo ir artimo meilė turi sietis su nuolankumu, atvirumu, įsiklausymu, atleidimu ir buvimu su kitais.

Gailestingumas (lot. misericordia) – tai širdis, atvira vargstantiems ir kenčiantiems. Pranciškus mums parodo, kad, norėdami būti gailestingi, turime eiti prie tų, kurie kenčia, įsižiūrėti į jų veidus ir užmegzti santykį su jais, kaip su realiais žmonėmis, o ne kaip su bendromis kategorijomis žmonių, kuriuos vadiname „neturtingais“, „alkanais“, „svetimšaliais“ ar „ligoniais“. Dėl tokios daugybės mūsų brolių ir seserų, susiduriančių su nusivylimu ir neteisybe, Lampedūzos saloje Pranciškus pasmerkė „abejingumo globalizaciją“. Jis primygtinai sakė, kad mes turime „daryti tą patį“ kaip samarietis, kuris eina į pakelės griovį ir pasirūpina ten numirti paliktu žmogumi.

Atsisakyti mums įprasto veikimo būdo ir mėginti pažvelgti iš pažeidžiamųjų ir marginalizuotųjų perspektyvos – tai svarbiausias būdas, padedantis įveikti nepasitikėjimą ir susiskaldymą. Tai ir reiškia būti „susitikimo kultūros“ ambasadoriumi. Tokio susitikimo pavyzdį popiežius pateikė 2016 metų vasarį, aukodamas Mišias prie JAV – Meksikos sienos. Šios liturgijos metu Pranciškus mums parodė, kad Dievo žmonės negali būti padalinti į Ciudad Juarez ir El Paso rezidentus. Mes esame vienas Kristaus kūnas. Jėzus įspėja, kad tautos bus teisiamos pagal tai, ką padarė mažiausiajam iš mūsų (plg. Mt 25,40). Pranciškus sako, kad negalėsime padėti stokojantiems tol, kol neprieisime prie jų, kol nesidalinsime su jais savo gyvenimu ir nepadėsime jiems tapti savo pačių ateities šeimininkais.

Žodžiais ir veiksmais popiežius mus moko, kad Dievo ir artimo meilė turi sietis su nuolankumu, atvirumu, įsiklausymu, atleidimu ir buvimu su kitais, ypač su tais, kurie išgyvena abejones, ar jie kam nors rūpi, ar kam nors priklauso. Dabar, kai turime daugybę priežasčių nusiminti ir nerimauti, Pranciškus parodo, kad mūsų fizinis buvimas kartu su kitais yra svarbus, nes Dievo meilę pasaulyje mes įkūnijame per tai, kas esame ir kur esame. Šv. Ignacas teigė ir popiežius Pranciškus akivaizdžiai patvirtina, kad meilė labiau parodoma darbais nei žodžiais.

Marcus Mescher

https://www.americamagazine.org, 2020 m. kovo 12 d.

Iš anglų kalbos išvertė t. Vidmantas Šimkūnas, SJ


Dalintis