​Paleisti žaliuzes

Prisimenu, kaip kartą ankstų rytą tyliai meldžiausi svetainėje, kol mano mažieji dar miegojo. Tai buvo prieš mano tėčio mirtį nuo vėžio, kai mes abi su sese, kad ir būdamos toli viena nuo kitos, sutartu laiku kartu melsdavomės.

Sėdėjau sukryžiavusi kojas vidury kambario, saulės šviesa po truputį ėmė skverbtis pro pusiau nuleistas žaliuzes priešais. Už nugaros L forma sustatytos rudos velvetinės sofos įrėmino mano maldos vietą, tarsi kviesčiau nematomų liudytojų debesį sėstis ir melstis kartu su manimi.

Po daugelio metų tas vaizdas vis dar ryškiai iškyla vaizduotėje. Sėdėdama atvertais delnais ant kelių, įsivaizdavau, kaip abiem rankom traukiu žaliuzių, kurios nejuda iš vietos, virvutes. Prisiminiau, kaip neseniai mano dukra bandė pakelti žaliuzes, bet tam jai trūko jėgos. O, kaip ji norėjo tai atlikti pati! Mano rankos laikė virvutes žemiau jos rankučių, tiesiog laukiau. Negalėjau nieko padaryti, nes ji buvo tvirtai įsitvėrusi ir mano švelnios pastangos nekeitė situacijos.

„Dieve, kodėl aš tai prisimenu?“– klausiau maldoje.

Stebėtina, bet suvokiau, kad Dievo rankos ant virvučių yra prie manųjų, man bandant pakelti žmonos, mamos ir Dievo vaiko pašaukimus. „Leisk man pakelti žaliuzes“, – sakė Dievas. „Leisk man pakelti sunkią naštą. Suprantu, kad nori man padėti, bet negali to padaryti viena. Tavo pastangos dar labiau apsunkina. Tiesiog leisk veikti man. Paleisk. Leisk man.“

Ši pamoka iki šiol reikalinga: paleisti, nekontroliuoti, kad Dievas pats užbaigtų savo iniciatyvą. Tai iškyla mano atminty, lyg būtų buvę vakar.

Pasak šv. Ignaco, vienas iš būdų, padedančių suprasti, jog kas nors kyla iš Dievo, – tai, kad efektas yra ilgalaikis. Ši maldos patirtis tai patvirtina. Mąstydama apie savo menkas pastangas apsaugoti save ir aplinkinius, suprantu, koks reikalingas šis priminimas pasitraukti Dievui iš kelio, leisti veikti Jam.

Aš bandau skubinti „Dievo valią“ vilkdama, stumdama ir nevaisingai sukdama „žaliuzes“, kurios yra sunkios ir man nepasiduoda. Net ir po tiek metų, kai tikiu Jėzumi, vis dar pamirštu pirmiausia melstis, prašyti Viešpaties, kad patvirtintų mano pasirinkimą, ir tik tada pereiti prie veiksmų. Dievas nori, kad dalyvaučiau Jo karalystės kūrime, o ne kad pats būčiau viešpats ar gelbėtoja pagal savo planą.

Viešpats gali lengvai pakelti žaliuzes ir įleisti šviesos į mano širdį, tik Jam reikia tai leisti. Meldžiu šios malonės.

Kokiu būdu bandau ką nors kontroliuoti, manydamas (-a), kad turiu gebėjimų, jėgos ar išminties pakelti žaliuzes pats (-i)?

Ar kliudau Dievui veikti, siekdamas ( -a) kontrolės, nes neva žinau geriau?


Loretta Pehanich

www.ignatianspirituality.com

Iš anglų kalbos išvertė Monika Smalinskaitė


Apie autorę

Loretta Pehanich yra dvasios palydėtoja ir knygos Fleeting Moments: Praying When You Are Too Busy autorė. Dalyvauja ignaciškojo dvasingumo centro Sakramente (JAV) veikloje, daugiau kaip 20 vadovauja dvasinėms pratyboms ir kitoms rekolekcijoms. Šiuo metu dirba konsultante ir rašo katalikiškomis temomis keliose nacionalinėse Amerikos visuomenės informavimo priemonėse. Su vyru turi išaugino keturis vaikus, turi devynis anūkus.