Nebijok, irkis į gilumą

Šiandien Bažnyčiai – ne „laimės dienos“. Finansiniai ir seksualinio išnaudojimo skandalai bei pilietiniam karui būdingos reakcijos hierarchijos viduje – tokie ir panašūs dalykai yra apėmę Bažnyčią. Popiežius Pranciškus yra pačiame jų sūkuryje. Daugelis Bažnyčioje suglumę ir ne be pagrindo. Galbūt jie neatpažįsta joje prasidėjusių esminių pokyčių, nes popiežius Pranciškus ėmėsi didžiulio darbo – klerikalizmo reformos.

Kunigas iš Brazilijos t. Antoine‘ as Teixeria kalbėjo: „Popiežiau Pranciškau, jūs esate kaltas, kad esate žmogus, o ne angelas! Jūs esate kaltas, nes turite nuolankumo pripažinti, kad klystate ir prašote atleidimo... Jūs esate kaltas, nes norite ne privilegijuotos, turtingos ir liaupsinamos Bažnyčios, bet mokote mus tarnavimo tvirtybės ir paprastumo didybės.“

Galbūt kvietimą: „Irkis į gilumą“, adresuotą apaštalui Petrui ir jo draugams (žr. Lk 5), popiežius Pranciškus išgirdo kaip kreipimąsi į jį ir į mus šiandien. Mes – pavargę, išsigandę, sutrikę, pripratę prie savo apeigų ir įstatymų, pripratę prie korektiškumo pagal Bažnyčios Kanonų teisę, – mes esame klusni jos liaudis. Kodėl turėtume leistis į gilumą? Mes visą gyvenimą buvome ir esame su Bažnyčia ir Bažnyčioje, o kas esi tu, kad skatintum mus paprastumui, kviestum į gelmę? Kas esi tu, kad neteistum ir eitum su mumis, paprastais žmonėmis, su tais, kuriems atleista?

Šiandien ne laikas nusivilti, suglumti ir pasiduoti. Šiandien laikas su apaštalu Petru užmesti tinklus į gilumą, į gailestingumo gelmę, užuot saugiai likus steriliuose nuožmių įstatymų ir moralų laiveliuose, kurie yra privilegijuota erdvė dvasininkams! Nebijok palikti klerikalinės galios ir statuso laivelių, mūsų klerikalinės naudos bei garbės tinklų ir sekti paskui Jį į nežinią, link nepažįstamų krantų. Nebijok išeiti į viešumą ir šaukti #METOO! Nebijok, jei teks būti laikomam vienu iš nusidėjėlių, kaip prie Jordano upės. Tai įvyksta, kai staiga į mus įsiveržia atleidžianti Meilė!

Kai klestėjo prekyba vergais, mes iš to pelnėmės; kai kolonistai žygiavo per „pagonių“ kraštus, mes ėjome su jais; kai kryžiuočiai metėsi į kovą, mūsų „šventieji“ juos laimino; kai vaikai ir pažeidžiami suaugusieji buvo dvasininkų išnaudojami, mes tai slėpėme prisidengdami „bažnytine teise“ ir tukome! Tik tada nebuvome iki galo krikščionys, kad prašytume atleidimo! Šiandien mes turime tą, kuris drąsiai sako: tegul jūsų bažnyčių durys būna atdaros, kad Jėzus galėtų išeiti į gatves ir būti iš naujo atrastas!

George Pattery, SJ

JIVAN, 2018 lapkritis

Iš anglų kalbos išvertė t. Vidmantas Šimkūnas, SJ

Nuotrauka, Gettyimages.

Dalintis