Keturi faktai apie Ignacą, galintys įkvėpti viltį mums

Natūralu savo šventuosius laikyti herojais, nes jie pranoko kitus ir tapo didžiais žmonėmis. Tačiau taip žvelgdami į šventuosius pamirštame, kokie žmogiški jie buvo ir koks sudėtingas buvo jų gyvenimas. Pažvelkime į mūsų mylimą Ignacą Lojolą.

1. Jis buvo savo meto vaikas.

Kiekvienas turime savo pradžią – gimėme konkrečiu laiku ir konkrečioje vietoje. Tai turi ir teigiamų, ir neigiamų aspektų. Jaunasis Ignacas buvo savo meto ispanas (baskas – vert. past.), kurio elgesiui įtaką darė disfunkcinės valdžios struktūros, karas ir godumas. Būdamas turtingas ir aukštos kilmės, jis buvo pranašesnis. Tokie savimi patenkinti didžiūnai visai nepaisė kitų tiek kariuomenėje, tiek ir Bažnyčioje. Kadangi mūsų elgsenai įtaką daro ir kultūra, Ignacas turėjo daug ką įveikti, kai savo ištikimybę ir meilę nukreipė į Dievą, atsisakydamas savo padėties visuomenėje ir domėjimosi vien savimi. Jis yra karys, padėjęs savo kalaviją, ir žmogus, pripažinęs savo klaidas bei silpnybes ir leidęs malonei ir atleidimui jį pakeisti. Jeigu Ignacas galėjo iš tiesų pasikeisti, galime ir mes.

2. Jo dvasinio gyvenimo vystymuisi trukdė nebrandumas.

Prisiminkime, kad Ignacas atsivertė ilgai sveikdamas, kai negalėjo nieko daugiau veikti, kaip tik galvoti apie savo gyvenimą. Mažai tikėtina, kad iki tol jis būtų ieškojęs gilesnio santykio su Dievu. Po atsivertimo jo motyvai tapo kur kas grynesni. Jis siekė šlovingo kario gyvenimo ir šlovingo šventumo gyvenimo, nes vis dar buvo vedamas labiau savojo ego nei Dvasios. Ištisus mėnesius Ignacas praleido įkyriai mąstydamas apie savo nuodėmes – net iki psichikos sutrikimo. Ačiū Dievui, kad aplinkiniai padėjo jam rasti išeitį ir išgirsti gydantį, o ne smerkiantį Dievo balsą.

Taigi, Ignacas paklausė žmonių ir išmoko išgirsti Dievą. Nuolatinėje emocijų, motyvų, troškimų ir dvasinės išminties sumaištyje jis pradėjo suvokti, kas iš tikrųjų dedasi jo viduje. Atpažino skirtumą tarp savo paties valios ir Dievo troškimo jam, o galiausiai suprato, kad giliausi mūsų troškimai yra taip pat ir Dievo troškimai mums. Ignacas brendo ir pamažu tapo tvirtu Jėzaus mokiniu. Kiekvienas iš mūsų galime daryti tą patį.

3. Jo gyvenimas nėjo tiesia linija.

Ironiška, kad žmogus, kurio išmintis tokią daugybę žmonių išugdė atpažinti dvasias, pats ne kartą ko nors imdavosi netinkamai.

• Ignacas ilgai galvojo, kad jo kelias yra tapti neturtingu piligrimu Šventojoje Žemėje. Galiausiai jis tai pabandė Jeruzalėje, tačiau pranciškonai, atsakingi už šventuosius krikščionių miestus, liepė jam išvykti, nes tuo metu krikščionių piligrimams ten buvo per daug pavojinga.

• Grįžęs į Ispaniją, Ignacas mokė tikybos vaikus ir rūpinosi ligoniais. Tačiau Bažnyčios hierarchija įspėjo, kad jis neturi reikiamo išsilavinimo ką nors mokyti. Tad Ignacas nusprendė įgyti išsilavinimą, o tai reiškė lankyti lotynų kalbos pamokas kartu su vaikais, idant užpildytų savo išsilavinimo skyles.

• Kai Ignaco Dvasinės pratybos tapo žinomos ir plačiai naudojamos, tai patraukė inkvizicijos dėmesį. Manyta, kad Ignacas priklausė Bažnyčios hierarchijai priešiškų žmonių grupei, nes išdrįso mokyti, kad kiekvienas žmogus gali melstis Dievui tiesiogiai ir tapti Jėzaus draugu. Ignacas niekada nebuvo prieš Bažnyčią, tačiau Bažnyčia kurį laiką nebuvo dėl jo visiškai tikra.

• Ignacas troško skelbti Evangeliją kitiems kraštams ir svajojo ten keliauti su savo draugais. Tačiau jie išrinko jį vienuolijos vadovu, o tai reiškė, kad likusį savo gyvenimą Ignacas turėjo dirbti savo biure Romoje, kitų darbus remdamas tūkstančiais laiškų ir maldomis.

• Jėzaus Draugija troško mokyti tikėjimo ir padėti žmonėms dvasiškai augti, taip pat teikti pagalbą vargšams bei ligoniams. Jėzuitai pradėjo labiau lavinti jaunus vyrus, norėjusius stoti į vienuoliją, kad jie būtų geriau pasirengę tarnystei. Jų ugdymas buvo toks efektyvus, kad jo siekė daugelis žmonių. Todėl galiausiai jėzuitai pradėjo steigti ugdymo institucijas visame pasaulyje. Pirminiame jų užmojyje to niekada nebuvo.

Kai kitą kartą tavo planams neišsipildžius kils abejonės ar netikrumas, prisimink, kad Dievas vedė Ignacą ten, kur manė, kad reikia, bet retai tai būdavo kelias, kurį įsivaizdavo pats Ignacas.

4. Jis neturėjo pagrindo manyti, kad Dievas jį apdovanos tokiomis įžvalgomis, kurios šimtmečiais padės žmonėms dvasiniame gyvenime.

Ignacas tiesiog meldėsi, stengėsi klausytis, mokėsi atkreipti dėmesį ir siekė ištikimai vadovautis tuo, ką pats suprato ir kaip suprato. Tuo metu stipriai veikiamas Šventosios Dvasios, jis tapo toks kuklus, kad priimtų gyvenimą, kokį Dievas jam duoda, – tiesiog manė galįs būti neturtingas ir neužimti padėties visuomenėje. Tol, kol eina su Jėzumi, atpažindamas Dievo valią, visa kita jam buvo nebesvarbu.

Ignacas tikrai nežinojo, kad jo įžvalgos apie dvasinį augimą ir dvasių atpažinimą bus pranašiškos psichologijos studijose apie žmogaus asmenybę po kelių šimtmečių. Ar kad milijonai žmonių atliks dvasines pratybas, kurias jis surašė savo aplinkos žmonėms, idant jie artimiau susidraugautų su Dievu.

Tu ir aš nežinome, ką Dievas su mumis nuveiks tiesiog eilinę mūsų gyvenimo dieną – tuomet, kai stengsimės geriau įsiklausyti, su didesne laisve melstis, drąsiau veikti, labiau mylėti. Iš tiesų mums ir nereikia to žinoti. Tačiau Iganco atvejis teikia viltį, kad Dievas per mus, mumyse ir už mus darys tai, ką darytų šventa meilė.


Vinita Hampton Wright

https://www.ignatianspirituality.com/four-facts-about-ignatius-that-can-...

Iš anglų kalbos išvertė t. Vidmantas Šimkūnas, SJ

Dalintis