Kaip mes galime būti Kristaus kūnu, kai koronavirusas uždaro mūsų bažnyčias?

Šį sekmadienį neisiu į Mišias. Esu dėkingas, kad mano parapija ir vyskupija, atsiliepdama į koronaviruso protrūkį, atšaukė viešas pamaldas ir Mišias. Tikėtina, kad ši priemonė sulėtins jo plitimą ir pasitarnaus dėl visos bendruomenės, o ypač – dėl tų, kuriuos labiausiai gali pažeisti Covid-19, gėrio.

Tačiau meluočiau, jei sakyčiau, kad dėl to nejaučiu stygiaus, kad stebėti Eucharistijos šventimą internetu yra lygiai tas pats, kaip ir priimti Komuniją tiesiogiai. Nepaisant mano patirtų tikėjimo sunkumų, abiejų rankų pirštų užtektų norint suskaičiuoti, kiek kartų, jau būdamas suaugęs, nedalyvavau Mišiose sekmadienį. Dėl to nesijaučiu esąs geresnis žmogus, tačiau manau, kad realiai suvokiu savo poreikį. Man reikia Kristaus Kūno kaip rytinės kavos, kaip kasdienių vaistų, kasdienės duonos, kaip vandens.

Koronavirusas, kaip ir visi guvūs virusai, sparčiai plinta naudodamasis mūsų gerosiomis savybėmis. Šį kartą sąlygas jam plisti sudaro mūsų socialinė prigimtis. Kaip ŽIV/AIDS užvaldo mūsų lytinio intymumo gėrį, taip Covid-19 užvaldė artumo ir bendrystės gėrį. Jei šiomis dieniomis susitikę jūs neapsikabinate ir nespaudžiate rankos, pastebėjote, kaip nenatūralu yra susilaikyti nuo kūniškos mūsų santykių išraiškos.

Vienas erzinantis dalykas dėl šio viruso ir daugelio kitų susirgimų yra tas, kad atrodo, lyg mūsų kūnas mus išduotų. Ir ne tik fizinis kūnas – ši situacija paliečia ir socialinį bei Bažnyčios kūną. Susirinkimas švęsti Eucharistijos, kuomet mes tampame Kristaus kūnu, dabar kelia riziką mūsų mylimiems žmonėmis, mums patiems ir aplinkiniams. Kristaus Kūno priėmimas duonos ir vyno pavidalais šiuo metu yra potencialiai pavojingas.

Taigi, kaip mes galime toliau būti Kristaus kūnu šios krizės akivaizdoje? Kaip jį priims tie, kuriems Eucharistijos reikia taip, kaip reikia duonos ir vandens?

Du dalykai man teikia viltį. Pirmas. Nors Eucharistija galbūt yra viena aiškiausių susitikimo su Kristumi vietų ir jo Kūno priėmimo būdų, ji – ne vienintelė. Kristaus buvimą su mumis galime patirti per Šventraštį. Daugelis katalikiškų leidinių, tokių kaip Give us This Day ar Magnificat, puikiausiai padeda pasinaudoti savo pateikiama medžiaga šios krizės metu. Antra. Daugelis bažnyčių ir kunigų Mišias transliuoja internetu ir per televiziją. Tad mes galime švęsti prie Dievo žodžio stalo, net jeigu ir negalime priimti Kristaus Kūno Eucharistijoje.

Pagerbti Kristaus Kūną bendruomenėje yra daugybė būdų. Vienas iš paradoksalių –apsaugoti Kristaus kūną, pasninkaujant nuo Eucharistijos ir vengiant fizinio kontakto su kitais.

Esama daugelio kitų būdų priimti Kristaus Kūną šiomis nesaugiomis savaitėmis, netgi per tinkamą atstumą. Jėzus mus moko: „Juk aš buvau išalkęs ir jūs manęs nepavalgydinote, buvau ištroškęs, ir manęs nepagirdėte, buvau keleivis ir manęs nepriglaudėte, nuogas – neaprengėte, ligonis ir kalinys ir jūs manęs nepalankėte“ (Mt 25, 42–43). Aš privilegijuotas, kad esu sveikas ir priklausau mažos rizikos grupei dėl galimų viruso komplikacijų. Kaip aš galiu panaudoti savo laiką, padėdamas labiau pažeidžiamiems? Aš turiu privilegiją gauti atlyginimą, nes dirbu mokytoju iš namų. Kaip galiu panaudoti savo išteklius, kad paremčiau ekonomiškai pažeidžiamus savo bendruomenės narius? Aš turiu privilegiją, kad nesu įkalintas, nesu be dokumentų (kaip daugelis imigrantų), nesu pabėgėlis ar prieglobsčio prašytojas. Kaip galiu išradingais būdais aplankyti Kristų kalėjime? Kaip galiu svetingai priimti keleivį ir paremti tvarką, kuri sulaikymo centrų ir kalėjimų nepaverstų mirties spąstais Kristaus Kūnui tarp mūsų?

Šv. Jonas Chrizostomas, komentuodamas Evangelijos pagal Matą 25-tą skyrių, mokė garbinti Kristaus Kūną ne tik Eucharistijoje, bet ir gatvėse.

Ar iš tiesų ten pagarbintum Kristaus Kūną?.. Neapleisk jo, kenčiančio šaltį ir nuogumą lauke, o ne vien laukiančio tavęs šilkiniuose apdaruose bažnyčioje. Neapleisk jo, nes kokia nauda, jei Jo stalas nukrautas auksinėmis taurėmis, o Jis kenčia alkį?

Šiuo metu, kai negalime Kristaus sutikti bendruomenėje ar Eucharistijoje, visada turime galimybę jį sutikti pažeidžiamuosiuose, puikiausiai apsaugodami save ir kitus nuo rizikos. Tai gali būti maisto produktai, paliekami prie slenksčio, parama netekusiems darbo restoranų darbuotojams, pasiteiravimas, kaip sekasi vyresnio amžiaus žmogui arba draugui, staiga tapusiam namuose mokančiu mama ar tėčiu. Šiuo metu visi galime ką nors daryti, kam nors padėti.

Pasninkauti nuo Kristaus Kūno... Aš turiu viltį – juk gavėnia yra ne tik atgailos, bet ir vilties laikas. Bažnyčioje visada buvo šventiniai ir pasninko laikotarpiai. Gavėnia skirta susilaikymui, kad mums padėtų paleisti tai, kas atitraukia nuo Kristaus, kad susitelktume į tai, kas svarbiausia.

Šią gavėnią esame priversti laikytis keisto pasninko nuo Kristaus Kūno bendruomenėse ir švęsdami Eucharistiją. Galbūt pastebėjome sparčiai didėjantį Kristaus Kūno alkį ir stygių, kad jį dar labiau brangintume, kai džiaugdamiesi Velykomis vėl galėsime priimti įprastu būdu. O kol kas kaip katechumenai, besirengiantys krikštui, visi esame išsiunčiami iš bažnyčių prieš Eucharistijos liturgiją, kad dar giliau apmąstytume Kristaus žodį. Pasninkas, kurio laikomės dabar, galbūt mums padės labiau branginti Kristaus buvimą Eucharistijoje ir ją švenčiančioje bendruomenėje vėliau, kai apribojimų laikas bus praėjęs. Galbūt tai dar neįvyks per šias Velykas, tačiau Bažnyčios liturginių laikotarpių ritmas moko, kad Velykų džiaugsmas ir šventė ateina po gavėnios aukos ir pasninko kaip brėkštanti aušra po nakties tamsybių.

Tegul Dievas laiko mus visus sveikus šiuo sunkiu metu. Būkime Kristaus kūnas vienas kitam ir labiausiai pažeidžiamiems žmonėms aplink mus! Taip darydami mes su didesniu dėkingumu priimsime Kristaus Kūną, kada jis mus besutiktų.


Nes Kristus tūkstančiuose vietų aidi,

grakščios figūros ir akių gražių.

Ne savo – Tėvui regis tavo veidu.

Gerard Manley Hopkins, „As Kingfishers Catch Fire“


Brian P. Flanagan

https://www.americamagazine.org

Iš anglų kalbos išvertė t. Vidmantas Šimkūnas, SJ

Nuotraukos šaltinis - Vatican News



Dalintis