Bauginanti Dievo tyla. Suprasti psalmininko sielvartą.

Nė viena hebrajiško Šventraščio knyga nėra tokia mėgstama kaip Psalmių knyga. Daugelis krikščionių nuolat nešiojasi knygą su keturiomis evangelijomis ir psalmėmis. Tačiau nė viena hebrajiškos Biblijos knyga nebūna įrišta atskirai, išskyrus Psalmių knygą. Psalmynas yra branginamas. Pamaldūs žydai dažnai nešiojasi Tehillim (psalmių) knygą arba ją laiko ant naktinio staliuko (šiandien Izraelyje knygą daugelis pakeitė elektronine laikmena). Kitos Biblijos knygos gali būti studijuojamos, o psalmės dar ir ypač pamaldžiai recituojamos. Galime manyti, kad knyga, įkvepianti tokį religinį pamaldumą, turi išreikšti gilų Dievo artumą ir rūpinimąsi žmogumi. Daugelyje psalmių būtent tai ir atsispindi, pvz.: „Ir keliaudamas slėniu tamsiausiu aš nebijosiu, nes tu drauge su manimi būsi.“ Tačiau yra ir kitų psalmių, atskleidžiančių visiškai priešingą perspektyvą – maudžiantį Dievo nutolimo ar netgi nebuvimo pojūtį, aptinkamą daugelyje psalmių:

„Viešpatie, kodėl taip nuošaliai laikaisi?

Kodėl slepiesi, kai kenčiu nelaimę?“ (Ps 10,1)

„Kodėl, Viešpatie, tu miegi?

Atsibuski! Kelkis, neatmesk mūsų amžiaus!

Kam gi slepi savo veidą?

Kodėl užmiršti mūsų priespaudą ir skurdą?

Juk mes kniūbsti dulkėse gulim

Ir nebegalim pakilti nuo žemės.

Kelkis, ateik mums padėti,

Dėl savo ištikimosios meilės mus atpirki!“ (Ps 44, 24–27)

„Sakau Dievui, savo uolai:

„Kodėl mane užmiršai?

Kodėl, priešų engiamas, turiu nusiminęs klajoti?“

Net kaulus man gelia,

Kai priešai tyčiojas, kasdien klausdami:

„Kurgi tavo Dievas?“ (Ps 42,10–11)

Iš tikrųjų, „kurgi yra tavo Dievas?“ Religinė šių senųjų tekstų atmosfera atrodo labai nutolusi nuo pagarbos ir klusnumo, kuriuos juose tikimės rasti. Čia vyraujantis fonas – ne Dievo artumas ir prieinamumas, bet jo nutolimas ir nebuvimas. Tai ne paguodžiantis ir saugantis Dievas, kurį sutinkame 23 psalmėje, bet Dievas, kuris iš veiksmo scenos virtualiai pasitraukė. Jeigu norėtume apibūdinti religinę ir emocinę psalmių autoriaus būseną, tokios ištarmės, kaip visiškas pasikliovimas Dievu, aiškumas ir pasitikėjimas, tam netiktų. Autoriaus dvasinę nuotaiką greičiau apibūdintume kaip nerimastingą, galbūt – atskleidžiančią didelį susirūpinimą.

Skausminga Dievo tyla

2007 m. miręs Ingmaras Bergmanas buvo plačiai gerbiamas kaip didelis kino meistras. (Jo biografas, kino kritikas ir istorikas Peteris Cowie, sakė: „Galbūt jis yra artimiausias kino išugdytas Šekspyro ar Rembranto atitikmuo.) Bergmanas – liuteronų pastoriaus sūnus. Nors kai kurie jo filmai – jumoristiniai ar lengvo turinio, stipriausi jo kūriniai – tai meditacijos apie gyvenimą ir mirtį, apie sunkumus kuriant tikrus žmogiškus santykius ir keliantys gilų teologinį klausimą apie Dievo tylą. Viena jo trilogija taip ir pavadinta: „Dievo tyla“.

Bergmanas atstovauja daugeliui žmonių, susiduriančių su tokia patirtimi, kurią aprašė psalmininkas, t. y. Dievo tyla, reiškiančia visišką Jo nebuvimą. Jie sakytų: „Mes nieko negirdime iš Dievo, nes jo nėra“. Susidūrus su šia bauginančia tyla, kaip neišvengiama išvada jiems kyla ateizmas.

Ar įmanoma, kad Psalmių knyga būtų ateistinis traktatas, slapta padėtas ant pamaldžiųjų naktinių staliukų ir bažnyčių suolų? Ar didelis jautrumas kurtinančiai Dievo tylai yra tiesus kelias jį atmesti? O gal tai yra kas kita – visiškai kitoks būdas suvokti tikrąjį jautrumą Dievo tylai?

Šis klausimas buvo pateiktas viešam svarstymui, publikavus Motinos Teresės knygą „Ateik, būk mano šviesa“ (leidykla Doubleday). Iš jos sužinome, kad Motina Teresė keletą dešimtmečių buvo apimta vienišumo jausmo. Dievas jai buvo ne artimas, o neapsakomai nutolęs, tylintis, „nesamas“. Galiausiai ji pajuto nebepajėgianti melstis ir savo nuodėmklausiui rašė: „Mano tyla ir tuštuma yra tokia didžiulė, kad žiūriu ir nematau, klausau ir negirdžiu. Meldžiantis liežuvis juda, bet nekalba... Aš noriu, jog tu už mane pasimelstum, kad Jis darytų, ką tinkamas.“

Daugelį šokiruoja, kad šitokia pamaldi moteris gali patirti tokį nutolimo nuo savojo Dievo pojūtį. Vieni ją kaltino veidmainyste, kad ji apsimeta tikėjimo moterimi, iš tiesų tokia nebūdama. Kiti Dievo tylą ir jos pačios atsakomąją tylą suvokdami taip, kaip Ingmaras Bergmanas, manė, kad Motina Teresė buvo ateistė.

Tačiau skirtumas tarp Motinos Teresės ir Ingmaro Bergmano yra didelis ir iškalbingas. Galime ir kitaip suvokti tylą, kurią „girdėjo“ Motina Teresė ir kurią girdi daugelis iš mūsų. Kelią mus atveria Psalmių knyga, kadangi net skausmingiausiose psalmėse neįsivaizduojama, kad Dievo „nėra“. Jose aprašomas sielvartas – tai agonijos apimta aistringo Dievo realumo išraiška, tačiau Dievo, esančio toli. Dievas, be abejo, „yra“, bet ne arti mūsų.

Pripažinus, kad tarp mūsų ir Dievo egzistuoja atotrūkis, gali kilti emocijos, panašios į meilės kančią, kurią pasaulietinėje aplinkoje patiria įsimylėję žmonės, būdami atskirti vienas nuo kito. Nors ir atskyrimo jausmo pažymėtas, tai anaiptol ne mylimo Dievo paneigimas, bet gilus jo ir santykio su juo patvirtinimas.

Meilės ryšys

Induistų tradicijoje meilės kančia trokštant Dievo yra viena iš septynių bbavas (meilės formų), per kurią žmonės gali susisieti su dievybe. Viskas kyla iš žmogiškos patirties, su kuria susiduriame savo žemiško gyvenimo kelionėje. Mes galime mylėti Dievą taip, kaip vaikas myli savo tėvus ar tėvai myli vaiką. Galime mylėti Dievą taip, kaip sutuoktiniai myli vienas kitą. Galime Dievą mylėti ir reikšdami tokias pat emocijas, kaip mylintis žmogus, trokštantis susitikti su toli esančiu savo mylimuoju.

Sielvartas, patiriamas atsiskyrus, ir tuo pat metu esminis nenutrūkstamo ryšio patvirtinimas išreiškiamas daugelyje psalmių. Pavyzdžiui, 13 psalmėje Dievas psalmininkui yra toli, bet jis nėra miręs. Dėl to psalmininkas rauda mylimam Dievui, kad atkreiptų jo dėmesį ir priartėtų, kadangi yra nutolęs. Tai gilus Dievo buvimo, gebėjimo atkreipti dėmesį ir pagelbėti pojūtis, suteikiantis šiai psalmei emocinės energijos. Iš tikrųjų sielvartas, išsakomas pirmoje eilutėje, yra tarsi stiprus tikėjimo į Dievą ir pamaldumo jam patvirtinimas.

Tokį patį patvirtinimą per sielvartą girdime ir vienoje iš geriausiai žinomų – 22 psalmėje. Gerai pažįstame deginančią kančią, išsakytą jos pradžioje: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“ Krikščionys atpažįsta šį šauksmą ir viename iš paskutinių septynių Jėzaus žodžių, užrašytų Mt 27, 46 ir Mk 15, 34. Galima lengvai įsivaizduoti to laiko mokytą žydą, cituojantį šios psalmės žodžius ir pažadinantį su jais susietas emocijas. Taip šie žodžiai tapo simboliškais, išreiškiančiais sielvartingą nutolimą nuo (galbūt nebesirūpinančio) Dievo.

Galima įsivaizduoti atsitiktinį skaitytoją (vaizduotės filme, besisukančiame mano mintyse, tas atsitiktinis skaitytojas yra Ingmaras Bergmanas), prieš kurį iškyla šie žodžiai ir kuriuos jis neteisingai išsiaiškina kaip patetišką dejonę to, kuris prarado tikėjimą. Tačiau likusi psalmės dalis tokią vingrią prielaidą daro neįmanomą. Užuot teigusi Dievo nebuvimą ar jo išnykimą, ji pagrindžia skausmą galingu tvirtinimu, kad Dievas yra pasaulyje ir gali būti arti žmogaus. Tad pradžios eilutės skausmas suprastinas kaip gilus pripažinimas, kad Dievas gali padėti, bet nepadėjo. Tai giliausias tikėjimas, nors ir skausmingas.

Toks sielvartas gali būti neteisingai išsiaiškinamas kaip tikėjimo priešingybė. Iš tiesų tai kankinanti gilaus tikėjimo išraiška. Galbūt ją XVI a. mistikas šv. Kryžiaus Jonas vadino „tamsiąja sielos naktimi“.

Ką tai reiškia?

Hasidų mokytojas Manachemas Mendle iš Kotzko, dar vadinamas Kotzko Rov (miręs 1859 m.), savo paskutiniuosius metus praleido laisvanoriškai pasirinktoje izoliacijoje. Vieni manė, kad jis atsitraukė norėdamas visą laiką praleisti su Dievu. Kiti teigė, kad jis atsiribojo nuo kontakto su žmonėmis, atsiliepdamas į tai, kaip jis pats išgyveno Dievo pasitraukimą. Jo sielvartas tapo jo tikėjimo gilumo išraiška. Jo ir Dievo tyla tapo skiriamuoju jo skausmingo pamaldumo ženklu. Martinas Buberis smulkiai atpasakoja epizodą, vykusį dar prieš Kotzkui Rovui atsiskiriant nuo pasaulio. Vienas mokinys atėjo pas jį ir pasiskundė:

– Rabi, aš vis mąstau, mąstau ir, atrodo, negaliu nustoti.

– Apie ką gi tu mąstai? – paklausė rabinas.

– Aš nuolat mąstau apie tai, ar iš tikrųjų yra teismas ir teisėjas.

– O kodėl tau tai rūpi?

– Rabi! Jei nėra teismo ir teisėjo, ką tuomet reiškia visa kūrinija!?

– O kodėl tau tai kelia susirūpinimą?

– Rabi! Jei nėra nei teismo, nei teisėjo, ką tuomet reiškia visi Toros žodžiai?

– O kodėl tau tai rūpi?

– Rabi! Kodėl man tai rūpi? O ką jūs pats manote? Kas dar man gali rūpėti?

Kotzko rabinas pasakė:

– Na, jei tau tai rūpi taip labai, kaip visa kita, vadinasi, nepaisant visko, esi geras žydas...

Jei tau tai rūpi taip labai, kaip visa kita, vadinasi, nepaisant visko, esi tikėjimo žmogus. Panašu, kad tai ir yra prasmė, kurią Psalmių knyga suteikia mūsų sielvartui, kylančiam dėl bauginančios Dievo tylos. Ji padeda mums suvokti kitų žmonių agoniją, net ir tokių, kaip Motina Teresė, turėjusių gilią Dievo patirtį dar iki ilgos Jo tylos ir nutolimo.

Jei tau tai rūpi taip labai, kaip visa kita, vadinasi, nepaisant visko, esi tikėjimo žmogus ir gali mėginti suvokti savo susidūrimą su Dievo tyla. Kai ji ištinka, mes galime grumtis su ja, grumtis, kad pereitume per ją ir suvoktume, kas iš tikrųjų yra mūsų sielvartas – tai, kad jis yra giliausio ryšio su Dievu ir meilės Dievui ženklas, net jeigu Jis ir tyli.


Daniel F. Polish. America, 2008 m. kovo 17 d.

Iš anglų kalbos išvertė t. Vidmantas Šimkūnas, SJ

Nuotrauka: kadras iš filmo "Tyla", rež. Martinas Scorsese.