Apie dvejopą prisikėlimo pasakojimo interpretavimą

Velykų pasakojimą galima skaityti dviem gana skirtingais būdais. Arba kaip dviejų veiksmų dramą, kai pirmajame veiksme teisingas ir nekaltas žmogus pasmerkiamas mirti ir mirties nuosprendis įvykdomas, o vėliau, antrajame veiksme, jis Dievo prikeliamas ir priimamas. Arba kaip vieno veiksmo dramą, kurioje abi pasakojimo versijos vyksta tuo pat metu.

Pirmosios interpretacijos atveju prisikėlimas yra laiminga pabaiga, o visas pasakojimas – tipiškas mitas ar optimistinė pasaka. Aš galiu klausytis panašių istorijų ir pats sau galvoti, kad taip ar panašiai galėjo nutikti (tai žmonės painioja su tikėjimu). Arba galiu prieiti prie išvados, kad viskas nevyko taip arba nevyko apskritai (tai žmonės painioja su tikėjimo stoka).

Vis dėlto yra antroji interpretacija – paralelinė. Tai skaitymas tikėjimo akimis. Tikėjimas čia reiškia du dalykus: pirma, suvokimą, kad pasakojimas yra paradoksiškas (kad antrasis pasakojimo aspektas – prisikėlimas – yra pirmojo reinterpretavimas, o ne jo tąsa su laiminga pabaiga). Antra, noras šį pasakojimą susieti su savo gyvenimu. Tai reiškia „įeiti į šį pasakojimą“ ir jo kontekste suvokti savo gyvenimą, jį gyventi naujai, tapti pajėgiam priimti jo paradoksišką pobūdį – nebijoti jo pateikiamų paradoksų.

Antroji Velykų pasakojimo interpretacija neturi optimizmo (manymo, kad viskas vis tiek baigsis gerai), bet turi viltį – gebėjimą „reinterpretuoti“ net ir tokius dalykus, kurie „nesibaigia gerai“ (galiausiai, pats gyvenimas gali būti laikomas nepagydoma liga, kuri būtinai baigsis mirtimi), kad mes priimtume tikrovę ir jos naštą, ištvertume, atlaikytume išmėginimus ir, kur įmanoma, būtume naudingi kitiems.

Prisikėlimo slėpinys nesiūlo geros nuotaikos dėl laimingos pabaigos, jis neatšaukia ir nepanaikina kryžiaus slėpinio. Vienas didžių XX a. teologų J. B. Metzas sako: „Kai mes skelbiame prisikėlimo žinią, neturime užčiaupti nukryžiuotojo šauksmo“, nes tada vietoje krikščioniškos prisikėlimo teologijos pasiūlysime lėkštą pergalės mitą.

Tikėjimas prisikėlimu nėra skirtas tragiškus žmogaus gyvenimo aspektus paversti lengvais ir mums padėti išvengti slėpinio naštos (įskaitant kančios ir mirties slėpinį). Jis yra ne tam, kad nekreiptume dėmesio į žmones, kurie iš visų jėgų grumiasi dėl vilties, kurie neša mūsų pasaulio vidinių ir išorinių dykumų dienos ir kaitros naštą. Tikėjimas prisikėlimu neperša kokios nors „religinės ideologijos“ ir nesiūlo paviršutiniško tikėjimo, užuot sekus nukryžiuotuoju Kristumi.

Tomáš Halík

Iš: Thomas Halik's essay at Religion and Ethics – apie du būdus suprasti santykį tarp nukryžiavimo ir prisikėlimo. Ištrauka iš jo naujos knygos The Night of the Confessor.

http://experimentaltheology.blogspot.com/2013/04/thomas-halik-on-two-rea...

Iš anglų kalbos išvertė

Vidmantas Šimkūnas, SJ

Dalintis