Apie teologiją, kuria remiasi ignaciškasis dvasingumas

1. Apie Dievo patyrimą Šventajame Rašte ir teologijoje

Visas Šventasis Raštas – Senasis ir Naujasis Testamentai – tai Dievo patyrimo liudijimas žmonijos istorijoje. Senajame Testamente tai atsiskleidžia per konkrečius įvykius žmonių gyvenime ir Izraelio tautos istorijoje. Pvz., žydų tauta patyrė Dievo gerumą išlaisvinta iš Egipto nelaisvės. Mozei Dievas pasirodė degančiame krūme, Jobas bendravo su Juo kentėdamas ir kovodamas, ir t. t. Trumpai tariant, Dievas pasirodo konkrečiais istorijos įvykiais. Be to, žydų Įstatymas nurodo, kokiomis sąlygomis Dievo gerumas ir malonė bus žmonių patiriami; tai Dievo sandoros laikymasis, Dešimties įsakymų ir kitų nuostatų vykdymas. Iš įvairių ST vietų sužinome apie Dievo pasitraukimą, atitolimą nuo žmonių dėl jų nuodėmių ir neištikimybės Jo sandorai. Tačiau Dievo gerumas, artuma ir vėl pajuntama, Dievas nepalieka žmonių vienų nelaimėse, dvasiniame skurde. Izraelio pranašai žvelgė į ateitį ir tikėjo, kad ateis diena, kai Dievas visada bus arti žmonių, niekuomet nebeatsitrauks.

„Užtikrinu, kad aš tikrai žinau savo užmojį jums, – tai VIEŠPATIES žodis, – užmojį jūsų gerovei, o ne jūsų žalai! Noriu jums suteikti viltimi sklidiną ateitį. Kai jūs šauksitės manęs, kai ateisite ir kreipsitės į mane malda, aš jus išklausysiu. Kai manęs ieškosite, mane rasite“ (Jer 29, 11–13).

Belgų teologas Edwardas Schillebeeckxas yra pasakęs, kad „krikščionybė – tai ne žinia, kuria privalome tikėti, bet tikėjimo patirtis, kuri tampa žinia. Ji atveria naujas galimybes tiems, kurie ją girdi savo kasdienių patirčių fone.“ Naujasis Testamentas – tai pirmųjų krikščionių aprašytas naujas Dievo patyrimas. Evangelistai pasakoja, kad Jėzus patyrė Dievą kaip savo Tėvą (Abba). Šis intymus ir pranašiškas Tėvo šventumo ir garbės, jo gailestingumo ir dosnumo pajautimas buvo Jėzaus veiklos ir Gerosios Naujienos skelbimo pagrindas. Jėzus sakė, kad niekas nepažįsta Tėvo, tik Sūnus ir tas, kuriam Sūnus panorės jį apreikšti (plg. Mt 11, 27). Šis Tėvo išgyvenimas buvo Jėzaus jėgų ir džiaugsmo šaltinis. Tik intymus ryšys su Tėvu įgalino jį tęsti pradėtąją misiją iki mirties ant kryžiaus. Jėzaus kančia ir mirtis – nepakartojami išganymo įvykiai žmonijos istorijoje. Tačiau, turėdami galvoje jo gėdingą mirtį ant kryžiaus, nekalbėtume šiandien apie Jėzų kaip apie žmonijos gelbėtoją, jeigu apaštalams nebūtų apsireiškęs prisikėlęs Kristus. Evangelistas Jonas sako: „Kas buvo nuo pradžios, ką girdėjome ir savo akimis regėjome, ką patyrėme ir mūsų rankos lietė, – tai skelbiame apie gyvenimo Žodį. Gyvenimas pasirodė, ir mes regėjome ir liudijame, ir skelbiame jums amžinąjį gyvenimą, kuris buvo pas Tėvą ir pasirodė mums.“ Susidūrimas su gyvenimo Žodžiu buvo toks gyvas, kad paliko Jėzaus mokinių sielose amžiną žymę. Ši įsikūnijusio Žodžio, amžinojo gyvenimo patirtis tapo apaštalų ir krikščionių skelbiama Gerąja Naujiena.

Susitikimas su Kristumi pakeitė ir apaštalo Pauliaus gyvenimą. Asmeninis prisikėlusio Kristaus išgyvenimas pakeliui į Damaską ir dvasinis ryšys su Juo tapo Pauliaus gyvenimo aistra. Apaštalo patirtoji Dievo malonė ryškiausiai ženklino jo skelbtąją Evangeliją: ne tik Dievo gerumo ir gailestingumo supratimo malonė, bet suvokimas, kad Dievas nepelnytai ir laisvai jį išsirinko, dvasiškai praturtino, pakeitė jo gvenimą ir siuntė skelbti Evangeliją. Šventosios Dvasios patyrimas buvo labai realus. Jis rašė: „Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota” (Rom 5, 5). Dievo malonė įgalino netgi kenčiantį Paulių garbinti Dievą su meile ir džiaugsmu. Jis tikėjo, kad Dievo Dvasia vadovauja tikinčiųjų gyvenimui, jų pasirinkimams: „Jei gyvename Dvasia, tai ir elkimės pagal Davsią“ (Gal 5, 25). Netgi žmogiškus išgyvenimus – meilę, taiką, kantrybę, nuoširdumą, gerumą ir ištikimybę, romumą ir susivaldymą – Paulius priskyrė Dievo Dvasiai (plg. Gal 5, 22–24). Anot Pauliaus, tai Dievo buvimo ženklai mūsų gyvenime. Trumpai tariant, gyvenimo Kristuje ir Dvasioje patirtis – Pauliaus misijos ir jo skelbtos Evangelijos pagrindas.

Taigi Senasis ir Naujasis Testamentai moko, kad Dievas yra labai arti kiekvieno žmogaus. Dievas per Kristų veikia pasaulyje, tikinčiųjų širdyse. Mat Dievo Dvasia yra išlieta į žmonių širdis, ir ta Dvasia – tikėjimo, vilties ir meilės šaltinis. Ji tartum trykštanti, skaidri versmė veikia mūsų sielų gelmėse, švelniai moko ir vadovauja, prisitaikydama prie mūsų gyvenimo tikrovės...

Neoscholastinė teologija, pradėjusi formuotis XVI a., o vėliau tapusi oficialia Bažnyčios filosofija ir teologija (iki Vatikano II susirinkimo), Dievo malonę atitolina nuo žmogiškosios patirties. Anot neoscholastikų, malonė, išaukštinanti žmogiškąją prigimtį, jokiu būdu nėra sąmoningai patiriama. Teologo Rogerio Haighto žodžiais, neoscholastika moko, kad „malonė ir visa, kas priklauso antgamtinei sričiai, yra grynai ‘ontinės’ struktūros, būties komponentai, ir neįeina į žmogiškąją ar psichologinę patirties sritį“. Kitaip sakant, tarp Kristaus malonės ir žmogiškosios patirties yra tam tikras tarpas: į malonę ir patirtį yra žiūrima kaip į du tikrovės sluoksnius, kurie vienas su kitu nesąveikauja.

Baltimorės katekizmas (1829 m.) moko, kad „malonė – tai antgamtinė Dievo dovana, suteikta mums per Jėzaus Kristaus nuopelnus mūsų išganymui“. Skaitant šį ir panašius apibrėžimus, galima suprasti, kad Dievo malonė yra kažkokia tarpinė būtis tarp sielos ir Dievo, duodama tam tikrais kiekiais, atsižvelgiant į nuopelnus. Iš tikrųjų žodžiu „malonė“ visų pirma ( nors ir ne visada) buvo vadinama „sukurtoji malonė“– Dievo įkvėpta sielos kokybė. Kartu su šia pašvenčiamąja malone Dievas – „nesukurtoji malonė“ – apsigyvena žmogaus sieloje. Be to, neoscholastinė teologija teigia, kad egzistuoja natūralus gyvenimo tikslas, kurį žmogus gali pasiekti prigimtinėmis galiomis, ir antgamtinis tikslas, pasiekiamas veiksmais, kuriuos pašvenčiamoji malonė iškelia į antgamtinį lygį. Požiūris, kad Dievo malonė ir žmogiškoji prigimtis viena su kita nesąveikauja, kadangi Dievo malonė peržengia žmogiškosios prigimties ribas, perša išvadą, jog antgamtinė tikrovė arba Dievo bendravimas su žmogumi neturi praktinės reikšmės kasdieniame gyvenime. Paminėtina, kad pirmoje šio šimtmečio pusėje pastangos krikščioniškąjį mokslą susieti su religine patirtimi, religijos pažadus suvienyti su natūraliomis žmogaus aspiracijomis buvo laikomos modernistinėmis ir stengtasi jų išvengti.

Žmogiškoji patirtis katalikų teologijoje tik po Vatikano II susirinkimo vėl atsidūrė centre. Johannesas B. Lotzas pažymi, kad Vatikano II susirinkimas „stengėsi suvienyti krikščioniškąją ir žmogiškąją sritis“. Jis mano, kad tokios pozicijos laikosi pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią (Gaudium et spes), konstitucija apie šventąją liturgiją (Sacrosanctum concilium), dekretas apie ekumenizmą (Unitatis redintegratio), deklaracija apie religijos laisvę (Dignitatis humanae), deklaracija apie Bažnyčios santykį su nekrikščioniškomis religijomis (Nostra aetate). Be to, nurodo, kad „visuose dokumentuose matyti pastangos sutraukyti atsiskyrėliškos izoliacijos pančius ir atverti naujus kelius į krikščionybės suvienijimą su žmogiškumu“. Lotzo manymu, „neatidėliotina pareiga yra visomis jėgomis siekti išbalansuotų krikščioniškojo ir žmogiškojo elementų sintezės ir ypač stengtis apreiškimą pagrįsti religinėje patirtyje...“

Trys teologai – Henris de Lubacas, Karlas Rahneris ir Bernardas Lonerganas, – rašę prieš ir po Vatikano II susirinkimo, bandė suvienyti krikščioniškąjį ir žmogiškąjį elementus, pakeisti Bažnyčios nuomonę apie malonę. Lonerganas įrodė du dalykus: 1) seminarijų vadovėlių mokymas, kad žmogiškoji prigimtis turi natūralų , t .y. kitą tikslą nei antgamtinis Dievo regėjimas, neturi pagrindo nei patristinėje, nei viduramžių literatūroje; 2) šv. Tomo Akviniečio teologija būtų iškraipyta, jeigu paneigtume jo mokymą, jog žmogiškoji prigimtis natūraliai trokšta regėti Dievą. Šie Lonergano teiginiai skatino naujai pažvelgti į kai kurias krikščioniškojo tikėjimo tiesas.

Karlas Rahneris bandė išreikšti krikščioniškąją tradiciją naujai, taikydamas šiuolaikinės filosofijos kategorijas. Anot Rahnerio, krikščionybė – „ne kas kita, kaip giliausia transcendentinė patirtis, absoliuti ir atskleidžianti Dievo artumos išgyvenimą“. Malonė – tai laisvas, nepelnytas, atleidžiantis Dievo atsidavimas žmogui. Žmogus savo intelektu ir valia yra atviras transcendencijai, sąmoningai patiriantis begalybę. Nuo pat pradžių jis yra kreipiamas į transcendentinę paslaptį. Šią žmogaus padėtį Rahneris apibūdina kaip „antgamtinę egzistenciją“. Rahneris mano, kad svarbiausias Dievo malonės bruožas – Dievo buvimas ir veikimas žmogaus viduje. Iš tikrųjų Dievas sukūrė pasaulį taip, kad galėtų su savo kūriniais bendrauti malonėje, t. y. pradėti pokalbį su žmonėmis, siūlydamas jiems meilę ir prašydamas jų atsakyti tuo pačiu.Toks visų žmonių orientavimas į antgamtinę pabaigą negali būti tik įstatymas, liekantis žmogaus egzistencijos išorėje. Tarp Dievo visuotinio kvietimo į išganymą ir žmogaus prigimties turi būti tikras ryšys. Todėl Rahnerio „antgamtinė egzistencija“ parodo tikrą ir konkrečią žmonijos, pasaulio ir istorijos situaciją: pasaulis ir istorija yra Dievo malone išaugintos nuo pat pradžios iki antgamtinio lygio, žmogaus dvasia yra transcendentiška ir egzistuoja absoliučioje būtyje. Tik esant tokiai būsenai gali būti sutinkamas Dievas. Be to, atvirumas Dievui tai ne tik pasyvus gebėjimas priimti jo bendravimą, bet kartu labai aktyvus troškimas ir siekimas. Šis troškimas, kylantis iš žmogiškosios prigimties, pats savaime yra antgamtinė malonė, nors ir ne „išganymo malonė“. Todėl Rahnerio žodžiais tariant, nėra jokios „grynos prigimties“. Teolgine prasme žmogus yra daugiau nei „prigimtis“. Jo viduje vyksta nuolatinis judėjimas, orientacija į Dievą. Kitaip sakant, šis sielos judėjimas Dievo link yra žmogiškosios egzistencijos dalis ir pats savaime yra malonės veikimas.

Taigi Dievo patirtis, – tai krikščioniško gyvenimo centras ir širdis, nes prigimtinė ir antgamtinė tvarka, nors ir savarankiškos, iš esmės yra griežtai vieningos: natūrali tvarka egzistuoja antgamtinėje plotmėje, Dievo veikimas negali būti atskirtas nuo žmogaus asmenybės ir prigimties dinamizmo. Žmonės patiria malonę konkrečiose kasdienio gyvenimo situacijose – ištikimybėje, atsakomybėje, meilėje, užuojautoje, skausme ir t. t. Šventasis Raštas priskiria panašius išgyvenimus Šventajai Dvasiai. Taigi Dvasios patyrimas egzistuoja kasdieniame gyvenime nuo pat pradžios ir yra visur, nes Dievas nori visus išgelbėti.


2. Žmogiškoji ir religinė patirtis


Žmogiškai patirčiai nusakyti reikia subjekto, tikrovės ir tarpusavio sąveikos. Subjektas – tai asmuo, galintis matyti, jausti, galvoti, atskirti... Jausmai labai svarbūs subjekto gyvenime. Omenyje turima tikrovė apima pasaulį, susidedantį iš medžiagos ir dvasios, kuriame subjektas gyvena. Subjektas ir tikrovė visada sąveikauja per patirtį. Subjekto ir pasaulio sąveika rodo, kad patirtis nepriklauso nuo subjekto. Kitaip sakant, subjektas susiduria su tikrove, kuri nepriklauso nuo jo, bet yra tarsi jam skirta. Šis susidūrimas yra patirties pradžia...

Taigi patirtis niekada nėra grynai subjektyvi ar objektyvi. Nors egzistuoja objektyvi tikrovė, tačiau patirtį nuspalvina jutimas, mintis, interpretacija. Asmuo patiria visa savo būtimi, todėl niekada negalima tiksliai nusakyti objektyvios ir subjektyvios patirties pusės.

Paprasčiausia patirtis – kasdieniai subjekto – objekto susidūrimai. Paliečiamas žmogaus išorinis gyvenimas, bet ne vidinė gelmė. Tačiau, kai peržengiame kasdienybę kartu su šiuo išorišku pasaulio pajutimu išgyvename ypatingas akimirkas atrasdami gilesnę gyvenimo ir patirties sritį. Tuomet atsiveria gyvenimo „gelmė“: mes kalbame apie tiesą, prasmę, vertybę, grožį ir t. t. Ir visa tai atrandame tik per kasdienius išgyvenimus.

Tik pažinę vidinės gyvenimo srities atvertą pasaulį, galime pradėti mąstyti apie religinę patirtį, bandyti ją suprasti. Religinė patirtis egzistuoja ne šalia, bet kartu su visais kitais žmogiškais išgyvenimais. Ji pasižymi tuo, kad asmuo jaučiasi traukiamas į naują ryšį su transcendencija, kuri atsiskleidžia per kasdienę patirtį. Ji (transcendencija) yra tapati religinei sričiai. Kiekviena religinė patirtis – tai gelmės patirtis, nors ne kiekviena gelmės patirtis yra religinis išgyvenimas. Tikinčiajam bet kuri žmogiškoji patirtis gali turėti religinę dimensiją; mat Dievas yra ne tik transcendentiškas, bet ir esantis savo sukurtoje visatoje. Taigi pagal krikščioniškąją tradiciją Dievas tvarko pasaulį ir žmonių gyvenimus per Kristų Šventojoje Dvasioje. Dievo Dvasia, išlieta žmonėms, tampa tikėjimo, vilties ir meilės šaltinis. Ji veikia iš vidaus nuo pat mūsų egzistavimo pradžios, liečia mus meilingai, prisiderindama prie mūsų gyvenimo. Šis Dievo buvimas ir veikimas pasaulyje yra prieinamas kiekvienam. Tai buvimas, kuriame mes „gyvename, judame ir esame“, nepriklausomai nuo mūsų sąmoningumo Dievo atžvilgiu...

Turime žinoti: Dievo pajauta anaiptol nėra dar vieno objekto (šalia daugelio kitų) patyrimas. Ji pagilina, praplečia, pranoksta visas žmogiškąsias patirtis. Teologai, norėdami išvengti Dievo sutapatinimo su objektu, Dievą vadina „būties pagrindu ir žmogiškosios egzistencijos gelme“ (Paulas Tillichas), „anapus tarp mūsų“ (Dietrichas Bonhoefferis) ir t. t. Religinė patirties dimensija yra ypatinga bendros žmogiškosios patirties konfigūracija, leidžianti peržengti šį matomą, apčiuopiamą pasaulį ir į visa pažvelgti vidiniu žvilgsniu. Todėl tikintis žmogus ne tik kitaip interpretuoja gyvenimą, įvykius, patirtį, bet ir gyvena kitokiame pasaulyje, t. y. pasaulyje, kuriame veikia Dievas.

Turime pripažinti, kad žmogaus gyvenime yra daugybė neatpažintų ir netgi užgniaužtų išgyvenimų. Patirties atradimas, įvardijimas reiškia sąmoningą ir giluminį ryšį su ja. Žmogus, stebėdamas ir vertindamas savo patirtį, atpažįsta Šventąją Dvasią ir gali suvokti jos ženklus giliau ir aiškiau. Todėl vienas svarbiausių dvasinio vadovavimo uždavinių – padėti vadovaujamajam pastebėti Dievo Dvasios ženklus, Dvasios buvimą ir veikimą žmogaus gyvenime, paskatinti, kad jis neliktų Dievo veikimui abejingas.

„Bažnyčios žinios“, 1996 m.

Dalintis