Rasti Dievą visuose dalykuose


Ignaciškasis dvasingumas yra tikėjimo praktikavimo būdas, kuomet visas pasaulis suprantamas, kaip mylinčio Dievo buveinė. Ignaciškasis dvasingumas yra metodika, siekianti įvairiais būdais šitą gyvąjį Dievą savo kasdienoje atpažinti ir Jo valią įvykdyti. Tuo būdu ignaciškasis dvasingumas visą žmogų (su valia, su jausmais ir su protu) veda į veiklią meilę Dievui ir žmonėms. Šiame puslapyje rasite paaiškintas ignaciškas maldos formas ir iš jų kylančią jėzuitų pasaulėžiūrą.






Dvasinė įžvalga


Ignaciškasis dvasingumas ieško Dievo ir jį sutinka „visuose dalykuose“, nes Dievas pats pasirinko ateiti į pasaulį ir veikti jame. Tikime, kad Jėzaus Kristaus įsikūnijimas per Sekminių malonę išsiplėtė į visą Bažnyčią, nes Bažnyčia yra „Kristaus Kūnas“ (1 Kor 12, 27). Per tai Dievas tapo veiksnus visame pasaulyje ir į jį nuolat lieja savo malonę.


Kaip atpažinti Dievo veikimą? Kaip atskirti Dievo balsą tarp daugybės mus supančių balsų ir užmegzti su juo pokalbį? Kaip tokia patirtis turėtų pasireikšti konkrečiame asmeniniame gyvenime? Su tokiais klausimais Ignacas grūmėsi po savo ir ilgainiui savo paties dvasinėje patirtyje ėmė įžvelgti tam tikrą nuoseklumą, tam tikrą struktūrą. Ją jis surašė į veikalą, vėliau pavadintą Dvasinėmis pratybomis, ir išvystytos praktikos ėmė mokyti kitus. Šitą praktiką Dvasinėse pratybose Ignacas pavadino dvasių atpažinimu arba dvasine įžvalga. Dvasinei įžvalgai praktikuoti ir stiprinti Ignacas numatė du pagrindinius įrankius: maldą su Šventuoju Raštu (kontempliaciją) ir sąžinės peržvalgą.

Vadinamoji ignaciškoji kontempliacija remiasi Bažnyčios mokymu, kad Dievas save ypatingu būdu apreiškė per Šventąjį Raštą. Ignacas buvo įsitikinęs, kad ypač Naujasis Testamentas yra ta erdvė, kurioje žmogus asmeniškai susitinka su Dievu. Ignaciškoji kontempliacija yra maldos būdas, kai Šventasis Raštas skaitomas ir į jį gilinamasi ne vien protu, bet ir vaizduote bei jausmais. Ignacas ragina įsivaizduoti Evangelijoje aprašytus įvykius, savo „vidiniame filme“ atgaivinant Evangelijos scenas. Tai leidžia maldininkui kūrybingai su jomis elgtis ir per tai Šventajam Raštui įeiti į jo kasdienio gyvenimo aplinkybes.

Tokios maldos metu maldininkui sukyla įvairūs jausmai, pojūčiai ir mintys. Dvasine įžvalga siekiama susiorientuoti šituose gilesniuose „vidiniuose judesiuose“ (jausmuose, pojūčiuose, mintyse) ir juos įvertinti. Kur link mane veda ši dvasinė patirtis? Būti dvasiškai įžvalgiam – tai pamatyti ir įvertinti vidinius Dievo meilės ženklus, atsiliepti į Dievo Dvasios kvietimą ir ja sekti. Tokios maldos formos yra mokoma ignaciškose rekolekcijose.

Antrasis įrankis dvasinei įžvalgai stiprinti yra sąžinės peržvalga. Ignaciškojo dvasingumo išskirtinis bruožas yra tvirtas įsitikinimas, kad Dievo veikimą patirti galima ne vien tradicinėje maldoje su Šventuoju Raštu, bet ir visur kitur – nuolat. Dievas kalba ne vien per dvasinius judesius medituojant Šventąjį Raštą, bet ir per kasdienius, iš pažiūros „normalius“, išgyvenimus. Atpažinti Dievo pėdsakus kiekvienoje dienoje padeda sąžinės peržvalga. Kas nulėmė mano elgesį? Kokie sprendimai priartino prie Dievo, kokie nutolino? Kas man teikia stiprybės augti tiesa ir dvasia ir kaip galiu savo gyvenime skirti tam daugiau vietos?



Sąžinės peržvalgai reikia ramios vietos ir pakankamai laiko (10–20 min). Svarbu yra išlaikyti maldos struktūrą.

  1. Prisimink, kad esi Dievo akivaizdoje: „Tu, Dieve, čia ir dabar žvelgi į mane su meile ir švelnumu.“
  2. Prašyk malonės tinkamai melstis: „Dieve, Tu geriau už mane žinai, ko man reikia. Suteik savo šviesos atpažinti, kaip šiandien buvai su manimi.“
  3. „Ačiū, Dieve, už Tavo gerumą.“ Prisimename visas gautas dovanas ir tai, kaip konkrečiai Dievas jas mums suteikė – kaip per žmones, įvykius, patirtis mus kalbino.
  4. „Atleisk man.“ Dievo meilės šviesoje pradedame suvokti, kad kartais buvome Jam nejautrūs, o kartais – akli ir kurti. Kokiu būdu pasireiškė mūsų abejingumas, neatidumas, nejautrumas? Kaip neatsiliepėme Dievui, jo Žodžiui?
  5. „Vesk mane, Dieve.“ Įvardijame savo troškimą keistis ir pateikiame jį kaip maldavimą gailestingajam Dievui. „Tavo malonės padedamas (-a) mylėsiu Tave labiau.“


Veikli meilė


Ignaciškasis maldingumas yra iš pagrindų veiklus. Atpažinti Dievą Šventajame Rašte ir savo gyvenime reiškia būti išsiųstam į Kristui patikėtą sutaikinimo misiją. Juk ir pats Dievas, kurį atpažįstame maldoje, yra veikiantis – Ignacas net vartoja posakį „dirbantis“ Dievas (žr. DP, 236). Ignaciškasis dvasingumas kreipia mūsų žvilgsnį į Kristų, keliaujantį iš vienos vietos į kitą ir skelbiantį Gerąją Naujieną apie Karalystę. Melsdamiesi panašėjame į Kristų ir todėl tikroji malda visada yra nukreipta į išorę, ji įgalina mylėti ir tarnauti.


Veikli meilė yra ignaciškojo dvasingumo branduolys. Ignacas dažnai vartodavo posakį „padėti sieloms“. Dvasinių pratybų pabaigoje, meditacijoje „Dievo meilei pasiekti“, sakoma, kad „meilė turi būti rodoma labiau darbais negu žodžiais“ (DP, 230). Atliekantis dvasines pratybas asmuo, atsižvelgdamas į savo giliausius troškimus, talentus, gyvenimo aplinkybes, krikščioniškąsias vertybes, turi stengtis suvokti, kokiai tarnystei Dievas jį (ją) kviečia. Pasirinkus ją, ši tarnystė, kad ir kokia, atrodytų, pasaulietiška būtų, taps tikrų tikriausia dvasine veikla, stiprinančia bendrystę su Dievu.

Autentišką, veiklų maldingumą gali iliustruoti švedų jėzuito Egidijaus van Broeckhoveno gyvenimo pavyzdys. XX a. pradžioje jis įstojo į kartūzų vienuolyną (kone griežčiausios regulos, labiausiai nuo pasaulio atsiribojusią vienuoliją) ir gilios kontempliacijos persmelktu ugdymo laikotarpiu pajuto Viešpaties kvietimą tapti kunigu-darbininku. Gyveno ir, būdamas kunigu, dirbo kartu su kitais fabrikuose, gatvėse, savo kailiu patirdamas nežmoniškas tuometines darbo sąlygas. Didesnio kontrasto su kontempliatyviu gyvenimu, atrodo, negalėtum įsivaizduoti, bet jam pačiam fabrikas atrodė ne mažiau kontempliatyvi vieta nei kartūzų vienuolynas. Šis jėzuitas žuvo būdamas 34-ių metų amžiaus, darbe įvykus nelaimingam atsitikimui.





Tikėjimas ir protas


Viskas gali tapti dvasinės įžvalgos objektu, nes nėra nieko, kur negalėtų veikti Dievas. Dėl to Jėzuitų ordinui nuo pat jo įsikūrimo pradžios ypač svarbūs buvo gamtos ir humanitariniai mokslai. Gamtos mokslų atradimuose apsireiškia Dievo sukurto pasaulio tvarka ir jo rūpestis žmonėmis, o humanitarinių mokslų svarba kyla iš veiklios ir įžvalgios meilės, kuri kviečia aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime. Kristaus buvimas tarp savo žmonių skatina kiekvieną mūsų įnešti indėlį į kasdienių visuomenės iššūkių sprendimą, įskaitant ir mokslinius visuomenės problemų tyrimus.



Viskas – žmogus ir gamta, gyvenimas ir mirtis, sakralumas ir pasaulietiškumas – gali tapti Dievo meilės „žinutėmis“. Kad šias žinutes atpažintume, reikia dvasinio įžvalgumo, bet ne tik. Taip pat reikia ir įvairių mokslo žinių – apie gamtą, apie žmonių visuomenes, apie giliuosius egzistencinius klausimus. Tuomet, kai žmonijos intelektinėje istorijoje išmoksime rasti Dievo ženklų, pradėsime geriau suprasti ir tai, kaip mokslo atradimus galime geriausiai panaudoti visos žmonijos labui.

Daugiau apie tikėjimo ir mokslo santykį rasite t. Vytauto Sadausko SJ straipsnyje.

Dalintis