Pripildyta tyla


„Ilgėsitės šios tylos“

Daugiau nei prieš 10 metų, 2008-ųjų vasarą, atsidūriau savo pirmosiose asmeninėse rekolekcijose su dvasiniu palydėjimu. Čia netinka žodis „atvykau“. Buvo be galo stiprus ir tikras jausmas, kad esu čia atvestas: jaučiau tokią neatremiamą trauką atvykti į šią konkrečią vietą, šiuo konkrečiu laiku, į šį konkretų renginį, kad, atrodė, jei to nepadarysiu – kažkas viduje perplėš krūtinę, išsiverš į išorę ir atkeliaus čia be likusio kūno...

Pamenu, rekolekcijų vadovas tėvas jėzuitas Vytautas Sadauskas pačią pirmąją dieną pasakė frazę, neišdildomai įsirėžusią į atmintį: „Jūs ilgėsitės šios tylos.“ Ir tikrai, nebeįsivaizduoju visaverčio gyvenimo be kasmetinių (o kartais ir dažnesnių) sustojimų pašventintoje tyloje.


Darbas ir keturi pomėgiai

Viskas prasidėjo nuo darbo ir dar keturių turimų pomėgių. Įsivaizduokite: sėkminga karjera puikioje organizacijoje. Puikus darbas, mylima šeima, daugybė veiklos: renginiai, komandiruotės, pomėgiai, atostogos. Kiekviena diena, savaitė, mėnuo, metai – visas laikas iki kraštų užpildytas veikla, žmonėmis ir įvykiais. Ir drauge stiprėjantis įkyrus įtarimas, kad iš manęs kažkas pavogė gyvenimą, o vietoje jo „pakišo“ tuščiavidurį maketą... Protas užtikrintai tvirtina, kad besiplečiančią tuštumą galiu užpildyti imdamasis dar vienos svarbios veiklos, pasinerdamas į dar vieną pomėgį, įsitraukdamas į dar vieną projektą, įstodamas į dar vieną klubą. Tenisas, joga, nardymas, skraidymas, – o širdis nesidžiaugia. Dienos kupinos spalvingų įvykių ir susitikimų, svarbių pokal- bių ir sprendimų, – o krūtinė vis labiau šąla...


Netikėtos „atostogos“

„Taip pavargau... – ištariu kažkur iš giliai, iš širdies gelmių, su atodūsiu, – taip noriu pailsėti...“ Vienas kolega sakydavo: „Vyrai, prašykite atsargiai, nes ką darysite, kai gausite, ko paprašėte?!.“

Ir štai. Vieną eilinės perpildytos darbo dienos rytą pasijaučiu blogai. Sunkumas krūtinėje, nutirpusi ranka, gerklėje užstrigę žodžiai – galiu tik akimis ir rankomis prašyti pagalbos. Kažkokiu stebuklingu būdu žmona atsiranda darbe pirmiau nei medikai. Greitosios pagalbos automobiliu iškeliauju tiesiai į klinikas. Diagnozę sudaro ilgokas medicininių terminų sąrašas, iš kurių suprantu tik „pervargimas, išsekimas“. Savaitė ligoninėje, dvi savaitės sanatorijoje. Pailsėjau... :)

Nežinau, kas man yra, tik žinau, kad dūstu, kad trokštu. Kad skęstu. Nežinau, ko griebtis, tik nujaučiu, kad man reikia pauzės. Kad privalau pristabdyti bėgimą, įkvėpti oro, nurimti ir kažką suprasti. Griebiuosi to, ką pažįstu geriausiai, – kompiuterio ir visažinio interneto. Bergždžiai ieškau raktinių žodžių, kurie padėtų rasti nors kiek vilties teikiantį atsakymą. Bandau vėl, vėl, vėl ir vėl. Diena po dienos, savaitė po savaitės, mėnuo po mėnesio. Kol paieškos langelyje ranka tarsi pati įrašo du žodžius: „atostogos vienuolyne“. Tarp daugybės atsakymų akį patraukia dar nematytas žodis „rekolekcijos“.


Rekolekcijų tyla

Ir štai aš Kulautuvoje, savo pirmosiose tyliose rekolekcijose. Kaip taikliai pasakyta: „Jūs ilgėsitės šios tylos.“ Kodėl? Nes rekolekcijų tyloje nurimstu ir prisimenu, kas esu. Nes Dievo pripildyta tyla augina. Nes tam, kad išgirsčiau sielą, turiu nurimti, nutilti, įsiklausyti. Ilgiuosi šios tylos, dėkoju už ją, grįžtu į ją.

Kaip tylą apibūdinti žodžiais? Tai – tarpas tarp garsų. Garso nebuvimas. Krintančios snaigės šokis. Nurimę virpesiai. Pauzė. Tiesiog būti ir stebėti. Klausytis... Yra dar ir rekolekcijų tyla. Tai būsena, kai aprimsta mintys ir pradedi girdėti, ką kalba širdis. Tai tyla, į kurią panyru jau pirmąją dieną, vos atvykęs, – po pasisveikinimų ir trumpų prisistatymų. Tai tyla, kurioje išbūnu iki pat baigiamosios dienos paskutinės valandos, kai vėl prakalbame, kad padėkotume ir atsisveikintume prieš išvykdami. Savaitė tylos, kurioje bręsta siela.

Rekolekcijų tyla daugiasluoksnė ir daugiabriaunė:

Lūpų tyla. Nutildau savo kalbėjimą. Lūpomis netariu žodžių. Tiesiog kvėpuoju. Nebent išsiveržia aimana ar palengvėjimo atodūsis.

Akių tyla. Nebendrauju akimis. Nebandau atpažinti, kas su manimi pietauja prie vieno stalo. Eidamas nuleidžiu žvilgsnį ir tyrinėju grindis. Sustojęs – pakeliu akis į dangų ir gėriuosi žvaigždėmis. Žvelgiu į tabernakulį ir nepastebiu, iš ko jis padarytas. Žvilgsnis tarsi skrodžia dureles, ir matau tik Gyvąją Duoną. Po milimetrą pradedu skverbtis gilyn, į paslaptį.

Minčių tyla. Valanda po valandos, diena po dienos mintys rimsta ir tyla. Kulkosvaidžio salvės, šaudžiusios galvoje dvi pirmąsias dienas, pagaliau beveik liovėsi. Minčių srautas sulėtėjo, tarsi suplonėjo. Retkarčiais minčių šydas praretėja tiek, kad vidinio žvilgsnio krašteliu imu atpažinti vos girdimą sielos šnabždėjimą...

Pripildyta tyla. Dar labiau nurimstu. Įsiklausau visu kūnu, kiekviena ląstele. Pastebiu, kad tyla anaiptol nėra tuščia. Kartais atrodo, kad jos galiu atsikąsti. Atrodo, kad tyla sklidina, pilna, su kaupu... Pripildyta gyvybės, pulsuojanti, sąmoninga. Pripildyta Dievo.


Tyli malda

Rytas. Keliuosi, pasveikinu naują dieną, susiruošiu ir einu pasinerti į maldą. Tai pirmoji šios dienos Lectio divina. Tai mano ir Dievo laikas: visu kūnu ir mintimis esu čia, Dievo akivaizdoje. Tau, Dieve, skiriu šią valandą. Atsiklaupiu. Iškvepiu. Atsiverčiu Bibliją.

Skaitau (lot. lectio) Šventojo Rašto ištrauką. Perskaitau tekstą, eilutė po eilutės. Dar kartą perskaitau. Įsijaučiu į istoriją. Šiandien tai pasakojimas apie Jėzaus stebuklą – Jericho neregio išgydymą. Įsiskaitau. Stabteliu ties žodžiais, kurie maitina labiausiai. Iš visos pastraipos tarsi sužiba frazės: „Ko nori, kad tau padaryčiau?“ ir „Rabuni, kad praregėčiau!..“ Įsižiūriu į sakinį. Įsiklausau į žodį. Ragauju – „Rabuni“... – tarytum tai būtų maistas...

Apmąstau (lot. meditatio) tai, ką perskaičiau. Vaizduotės akimis žvelgiu į miestą, žmones, įvykius... Matau Jerichą ir minią, sekančią paskui Jėzų. Ir aš toje minioje. Aplink mane žmonės ir triukšmas, ore tvyro nekantrumas, nuojauta kažko nepaprasto. Aš, kaip ir visi aplink, noriu neatsilikti nuo Mokytojo... Nešamas minios, atsiduriu šalia neregio, kuris šaukia perrėkdamas gatvės gaudesį: „Dovydo sūnau, Jėzau, pasigailėk manęs!“ Ir dar garsiau: „Dovydo sūnau, pasigailėk manęs!“

Tai aklasis Bartimiejus – jo akis gaubia tamsa. Bet širdimi jis regi Šviesą, einančią pro šalį, ir šaukia taip, tarsi nuo to priklausytų jo gyvybė. Matau Jėzų sustojant. Girdžiu jį klausiant: „Ko nori, kad tau padaryčiau?“ – „Rabuni, kad praregėčiau!“ Ir štai, tarytum aš būčiau Bartimiejus, mano nematančiose akyse plyksteli Šviesa. Skaistus švytėjimas po truputį įgyja kontūrus, ryškėja veidas, ir dabar jau ne tik širdimi, bet ir akimis matau Pasaulio Šviesą. Aš regiu!..

...Tarytum iš tolo, iš minios gaudesio, galvoje ataidi klausimas: „O ką man reiškia matyti?!“ Įsiklausau į atsakymo tylą... Nurimstu mintimis ir kūnu... Ir toje tyloje – lūpų, akių, minčių tyloje – atsklendžia vos juntamas širdies virptelėjimas... Atrodo, tarsi angelo plunksna būtų paglosčiusi mano sielą...

Kūnas tarsi bunda iš palaiminto sąstingio. Išsitiesiu, įkvepiu, atsimerkiu, žvelgiu į žvakės šviesą. Dėkoju už ką tik patirtą stebuklą. Malda atsiliepiu (lot. oratio) į Žodį. Dėkoju, tarsi aš – tai Bartimiejus, kuris ką tik praregėjo. Kiekviena mano ląstelė prisipildo dėkingumo... Mano tyla tampa padėkos malda...

Vėl leidžiuosi nešamas maldos tėkmės. Ilsiuosi Dieve (lot. contemplatio). Lepinuosi ramybe... Atsipalaiduoju begaliniame saugume... Su dėkingumu ir nuostaba priimu proto įžvalgas, tarsi griaustinio aidas šnabždėtų apie ką tik blykstelėjusį šviesos siūlą. Atsiveriu širdies žinojimui, kuris tiesiog atsiranda iš gyvos ramybės. Jaučiu kvietimą išsakyti Jėzui, ką išgyvenu ir ką patyriau maldoje – tarsi jis būtų prisėdęs šalia ir švelniai paraginęs: „Pakalbėkim širdis į širdį, aš tavęs išklausysiu...“

Epilogas

Štai aš vėl namie po dar vienų rekolekcijų. Namiškiai jau įprato, kad dieną ar dvi kalbėsiu mažiau nei įprasta. Skonėsiuosi tyla, kurią parsivežiau širdyje ir kurios šviesiai ilgėsiuosi. Ir dar jie žino, kad juos myliu dar labiau (tarsi tai būtų įmanoma...).

Žmonės, kurių beveik nemačiau ir šalia kurių meldžiausi visas rekolekcijų dienas, tapo artimi ir mieli, tarsi būtume pažįstami daugybę metų. Dievas, kuris taip dosniai dovanojo save kiekvienoje maldoje, tapo dar mielesnis draugas (tarsi tai būtų įmanoma...).

Aš, kuriam nusišypsojo nesuvokiama laimė ištisą amžinybę maudytis Dievo malonėje, esu gyvas. Mano širdis džiaugiasi. Krūtinė pripildyta šilumos.

Nes mano širdis praregėjo. Nes mano širdis patyrė Šviesą.

Paulius Ratė, Laiškai bičiuliams 2020/1

Dalintis