Vilnius – gimnazija pandemijos akivaizdoje

Jėzuitų mokyklos garsėja ignaciškąja pedagogika – šalia solidžių žinių suteikimo, joje ypatingas dėmesys skiriamas taip pat ir kiekvieno mokinio asmeniniam tobulėjimui bei socalinių ir krikščioniškų vertybių perteikimui. Bet kaip šis ugdymo idealas, kuris pagrįstas tiesiogine mokančiojo ir besimokančiojo akistata, gali būti puoselėjamas kovido pandemijos metu? Juk dėl kovido esminis mokyklinių pamokų požymis jau beveik visus metus yra erdvinė ir socialinė atskirtis. Lukas Ambraziejus SJ, jaunas jėzuitas Vilniuje, dirba jėzuitų gimnazijoje Lietuvos sostinėje. Jaunasis jėzuitas patyrė, jog ignaciškoji pedagogika „labai padeda susidoroti su dabartiniais iššūkiais“.

Pernakt sustyguoti mokyklą iš naujo

Praeitų metų kovo viduryje Lietuvoje buvo įvestas visuotinas karantinas. Visos mokyklos turėjo nutraukti gyvas pamokas ir iki pat mokslo metų pabaigos tęsti mokymą nuotoliniu būdu. Tai galiojo ir Vilniaus jėzuitų gimnazijai, galinčiai žvelgti į ilgą, net XVI amžių siekiančią istoriją. „Mums reikėjo pernakt persiorientuoti naujai, todėl buvome priversti daug improvizuoti“, pasakoja br. Lukas apie istoriškai unikalią situaciją. Greitai buvo pastebėta, „kad nuotolinis mokymasis vis dėlto negali būti toks produktyvus, kaip mokymasis klasėje“. Pradžioje tai atnešė skaudžių nusivylimų: mokytojams teko susitaikyti su tuo, kad neįmanoma išeiti suplanuotos mokomųjų dalykų programos, o mokiniai labai pavargdavo, visą dieną praleisdami prie ekranų. Problemas didino dar ir tai, kad namuose daug kas blaškė dėmesį: „Tai į kambarį užklysta katinas, tai kas nors atsiunčia žinutę telefonu, tai dėmesio staiga prireikia jaunesniajam broliui – tokiomis aplinkybėmis mokiniams tiesiog yra daug sunkiau susikaupti“, sako br. Lukas. Išvarginta tokių problemų, visa mokyklos bendruomenė džiaugėsi prasidedančiomis vasaros atostogomis.

O naujaisiais mokslo metais tapo jau lengviau. Mokiniai ir mokytojai buvo išmokyti dirbti su vieninga mokymo programine įranga, sumažintas pamokų krūvis ir įvesta pamokų gimnazijoje ir nuotoliniu būdu kaita. „Laimei, mes galėjome naujai įstojusiems mokiniams surengti neformalaus ugdymo savaitgalį gimnazijos rekolekcijų namuose ir taip gerai integruoti juos į bendruomenę“, br. Lukui kartą yra prasitarus gimnazijos direktorė s. Edita Šicaitė. Tačiau dėl antrosios pandemijos bangos nuo lapkričio mėnesio su kovidu susiję reikalavimai vėl buvo sugriežtinti: vėl visiems teko visą laiką mokytis nuotoliniu būdu.

Advento kalendorius kovai su žiemos depresija

„Tačiau rudenį situacija buvo visiškai kitokia nei pavasarį“, atsimena brolis Lukas. „Dabar situacija daugelį slėgė daug stipriau.“ Slogumą dėl tarpusavio atskirties dar labiau didino vis trumpėjančios ir tamsėjančios rudens dienos. „Nemažai mokinių ieško mokykloje bendrystės su draugais. Be šio socialinio aspekto pamokos daugeliui tapo vien sausu informacijos kaupimu“ – ir taip visiška priešingybe tam, ką reiškia jėzuitų ordino ugdymas. „Šį kartą mokyklos administracijai bei mokinių atstovybei savo jėgas teko nukreipti į emocinius bendruomenės poreikius“, prisimena jaunasis jėzuitas. Čia svarbų vaidmenį turėjo Advento kalendorius: „Kiekvieną gruodžio dieną mokiniai gimnazijos bendruomenei parengdavo paraginimą atlikti kokį nors gerą darbą: paskambinti savo seneliams, išplauti indus neprašytam, parašyti atvirutę vienišam žmogui, anksčiau nueiti gulti“, sako br. Lukas. Be to, mokiniai siuntė sveikinimus internetu ir net sukūrė dainą repo stiliumi apie nuotolinio mokymosi dienos rutiną.

Mokyklos administracija visoms šeimoms paštu išsiuntė po kalėdaitį ir šventinį sveikinimą. „Visos šios iniciatyvos ir ženklai gimnazijai padėjo išgyventi bendrystę“, yra įsitikinęs jaunasis jėzuitas. „Tai padėjo pajusti, kad nė vienas sunkioje situacijoje nėra paliktas kas sau, bet kad visi patiriame panašius iššūkius ir kartu keliaujame tuo pačiu keliu.“ Tokia tarpusavio solidarumo patirtis buvo didelė paguoda daugeliui šeimų.

Br. Lukas šioje vietoje mato mokyklos bendruomenės vieningumą su Popiežiumi Pranciškumi: „Bažnyčios vadovas dabartinių laikų ženklus interpretuoja kaip raginimą stipriau solidarizuotis.“ Pranciškus nepavargsta kartoti, kad žmogus yra būtybė, kuriai reikia artimo. „Per šį pandemijos laiką mes Vilniuje padarėme svarbią išvadą, kad puoselėdami bendruomenę, dovanodami kitiems savo laiką, jėgas ir talentus, konkrečiai atsiliepiame į šiandieninį Kristaus kvietimą“, reziumuoja br. Lukas savo asmeninę ligšiolinę pandemijos patirtį – mokymosi pasiekimas, puikiai atitinkantis ypatingos jėzuitų ordino pedagogikos dvasią.

Dalintis