Vilhelmstalis – Gryso kelias

Mano tikėjimo sienos griūtis

Gryso rekolekcijų namus Aukštutinės Frankonijos miestelyje Vilhelmstalyje 1984 metais įkūrė t. Franzas Jalicsas, SJ. Jo kontempliatyvios maldos ir gyvenimo mokykla padarė įtaką daugybei žmonių. Stephanas Ohlendorfas, Hildesheimo vyskupijos Dvasingumo ir bendruomenės reikalų pastoracinis referentas, pasakoja apie savo Gryso kelio patirtį.


„Ar esi kada nors meditavęs?“ „Ne, neprisimenu, kad būčiau...“ Netrukus sėdėjau ant meditacijos suolelio, įsižeminęs ir tiesiai, stengiausi pajusti savo kūną, sąmoningai suvokti, kaip kvėpuoju, įkvepiu ir iškvepiu, klausiausi savo sudėtų rankų. Po šios 30 minučių vadovaujamos meditacijos, kuri man visiškai neprailgo, ir po kurios jaučiausi ir pripildytas energijos, ir ramus, įžengiau į „dvasinę naują žemę“: galėjau papasakoti, kaip jutau savo rankas ir kad iš jų sklido jėga. „Tu turėtum nuvykti pas Franzą į Grysą!“ pasakė pranciškonė, kuri įvedė į pirmąją mano meditaciją, kai dalyvavau Biblijos mokykloje Varmbache. Tai buvo 1989-ieji, ką tik buvo griuvusi Berlyno siena, mes išgyvenome abiejų Vokietijos dalių susivienijimą ir viskas atrodė įmanoma. Savo nuotykių ir piligrimystės metais ieškojau savęs, Dievo ir atsakymo į klausimą, ką man studijuoti: mediciną ar teologiją. Kai ką buvau susiplanavęs, bet daugumai dalykų aiškaus tikslo neturėjau.


Taip 1990-ųjų vasario mėnesį atkeliavau į Grysą 10 dienų „Tylos rekolekcijoms su įvadu į Jėzaus maldą“, kurias vedė jėzuitas t. Franzas Jalicsas. Per pirmąsias mano rekolekcijos Gryse griuvo vidinė mano tikėjimo siena: išsiplėtė ribos, patyriau vienybę, dovaną.


Grysas: kur gyvena mano troškimas

Grysą mačiau kaip seną namą kalvotame Frankonijos Miške, apsuptame gamtos ir kelių sodybų. Jame patyriau paprastumo ir dėmesingumo gyvenimą, vienijančią tylą, kurią apibrėžė aiški dienos struktūra, viena valanda buities darbų, koplyčia, skirta kasdienei 5–6 valandų meditacijai (sėdint) ir nepamirštamas Eucharistijos šventimas. Čia sutikau įvairiausius dalyvius, kurie ieškojo, kaip ir aš, patyriau namų bendrystę ir, galų gale, tėvą jėzuitą, kuris meiliai žvelgė į mane, o jo akys spinduliavo vidinę ramybę ir aiškumą: „Sek paskui savo troškimą. Jis tiesiausiu keliu nuves tave pas Dievą.“ Arba: „Tu gali būti vaisingas įvairiais būdais, bet labiausiai veiki, tiesiog būdamas čia ir dabar.“ Nuo tokių pasakymų virpėjo mano širdis, net jeigu jų toliaregiškumą ir gelmę sugebėjau suvokti tik po daugelio metų.


Grysas: tylos ir buvimo dabar pratybos

„Gryso kelias“ kaip širdies maldos būdas man buvo buvimo „čia ir dabar“ juslinė patirtis: Ką jaučiu čia ir dabar? Ką pastebiu savyje? Kaip jaučiu savo kvėpavimą, savo rankas? Tai nėra lengva pratyba tokiam ekstravertui kaip aš, kuris savo dėmesį mielai kreipia į „tai, kas ten, išorėje“ ir vis nori „ką nors veikti“. O dabar tiesiog nieko neveikti ir likti dabartyje? Ir dar visiškai ramiai ir nejudant „sėdėti“ ant suolelio? Tai buvo tikras įpročių laužymas – dar daugiau, tiesiog neuronų perprogramavimas. Ar vaikštant gamtoje, ar pjaustant daržoves pietums arba medituojant vienintelis reikalavimas buvo „būti čia ir dabar“ – kiekvieną sekundę. Franzas Jalicsas: „Čia neprivalome nieko nuveikti. Svarbiausia – būti visiškai budriam, išlaikyti susidomėjimą ir dėmesingumą.“ Kas gi vyksta, kai stengiuosi klausytis tylos? Edita Štein yra taikliai pasakiusi, kad tyla yra tylėjimas, atveriantis žmogaus ausis ir akis naujam pasauliui. Čia gali iškilti tai, kas yra manyje: vaizdai, mintys, jausmai, įtampos, dar gilesni jausmai, pavyzdžiui, džiaugsmas arba dėkingumas. Bet su meile taip pat verta žvelgti ir ištverti tai, kas buvo išstumta, kam neatleista, kas skauda. Daugumai iš mūsų yra didelis iššūkis savo dėmesį vis grąžinti į dabartį ir būti joje. Kvėpavimas ir mintyse kartojamas vardas „Jėzus Kristus“ man buvo lyg mane laikantis inkaras, nepaisant stipraus bangavimo. Supratau, kad tai nėra tik meditacijos technika, tai – malda atsigręžiant į dabartį, kuria Dievas mus apkabina ir pasirodo mums kaip „Čia esantis!“


Grysas iki šios dienos lieka maldos ir gyvenimo mokykla

Grysas man buvo dvasinio kelio pradžia. Kelio, kuris atvedė mane ir į kitas dvasinių pratybų vietas ir kuriame sutikau įvairiausių žmonių. Nuo to laiko kontempliatyvi nuostata tapo neatskiriama mano kasdienio ir profesinio gyvenimo dalimi. Bandau gyventi ir dalytis tuo, ką supratau.

Daugybė žmonių vien tik Gryse išėjo maldos ir gyvenimo mokyklą ir toliau skleidžia šią patirtį. Už tai iš visos širdies esu dėkingas Franzui Jalicsui, kuris, sulaukęs 93 metų, mirė 2021 m. vasario 13 d. ir visiems, tarnaujantiems Gryso rekolekcijų namuose.

Stephan Ohlendorf

Dalintis