Liudvigshafenas – centre yra žmogus

„Daryk!“

Apie laisvę išbandyti save


Jau ištisus šimtmečius jėzuitai darbuojasi mokyklose ir yra sukūrę ignaciškąją pedagogiką. Ignaciškosios pedagogikos centro vadovas t. Tobias Zimmermannas, SJ, ir mokymosi konsultantė Caroline von Saint Ange kalbasi apie dabartinius iššūkius.


Gerbiamoji von Saint Ange, Jūs, būdama mokymosi konsultantė, šiais beprotiškais karantino laikais konsultuojate vaikus ir tėvus. Kokia Jūsų nuotolinio švietimo ir nuotolinių pamokų patirtis?


Caroline von Saint Ange: Pamačiau, kad egzistuoja neįtikėtini skirtumai. Yra vaikų, kurie dalyvauja fantastiškose nuotolinėse pamokose. Jose naudojamos iš tiesų pažangios programėlės: kai vaikas atlieka užduotis, mokytoja tai mato realiuoju laiku ir gali iš karto duoti grįžtamąjį ryšį. Iš kitos pusės, žinau, kad vienoje probleminėje mokykloje nė vienas iš 400 vaikų neturi kompiuterio. Mokytojai nusprendė parengti mokymosi paketą, tačiau 90 iš tų 400 paketų tiesiog niekas neatsiėmė. Man tai atrodo tikrai žiauru. Diskusija sunkiai įmanoma, nes visada kas nors jaučiasi puolamas. Ar tėvai pajėgia namuose sukurti tinkamas sąlygas? Ką gali padaryti mokytojai? Svarbu palaikyti kasdienį kontaktą su mokiniais. Aš sakau, kad reikia „užsiregistruoti“ ir „išsiregistruoti“. Iš tikrųjų net nėra labai svarbu, kad mokytojai rengtų ilgus nuotolinius vaizdo susitikimus. Geriau ryte „užsiregistruoti“, nurodyti aiškų darbo planą, o po pietų „išsiregistruoti“. Tada viskas gali puikiai sektis.


Tobias Zimmermannas, SJ: Iš tiesų mokinių ir mokytojų gyvenimo tikrovė labai įvairi. Dabar kaip per padidinamąjį stiklą matome, kur esame, ką galime, kas veikia ar neveikia nuotolinio mokymosi srityje. Bet uždarytų mokyklų problematika prasideda daug anksčiau. Kai Heinricho Pescho namuose atidarėme labdaros valgyklą, nes dėl pandemijos sustojo maisto banko veikla, tiesiog sukrėtė tai, kiek daug vaikų ir paauglių nebegauna šilto maisto paprasčiausiai dėl to, kad uždaryti vaikų darželiai ir mokyklos. Paprastai tokios šeimos pačios nesikreipia pagalbos. Taigi problemos šaknys yra daug giliau ir tai yra mūsų mokyklų tikrovė. To visuomenė matyti nenori. Viskas vyktų daug sklandžiau, jei mokyklos turėtų daugiau laisvės tvarkyti reikalus taip, kaip būtų reikalinga ir prasminga konkrečioje vietoje.


Kuo gali prisidėti Liudvigshafeno Ignaciškosios pedagogikos centras?


Tobias Zimmermannas, SJ: Mokykla – tai mokymosi vieta, kurioje vyksta socialinė komunikacija, vaikai yra tiesiog pamaitinami, joje siekiama padėti tėvams įvairiausiose gyvenimo situacijose. Dabar, kai mokyklos visiškai arba iš dalies uždarytos, tuo būtų galima užsiimti labiau, jei visas mūsų dėmesys nebūtų sutelktas į mokymąsi. Man atrodo, kad nuotolinis mokymasis yra ir tokie dalykai, kaip klausimas ryte: „Kaip jums sekasi? Ar viskas gerai?“ Yra vaikų, kurie kelia man rūpestį. Galbūt po pamokos man reikėtų kurį nors dar kartą „pasigauti“? Diskusijose apie nuotolinį mokymąsi visa šalis savo dėmesį yra sutelkusi į techniką ir jos galimybes. Tai tik sustiprina blogąsias mokyklos puses, nes tada mes nebekalbame apie žmones, apie mokinius. Ignaciškosios pedagogikos centre svarbu ugdyti asmenis, o ne pasiekti vienodus rezultatus.


Caroline von Saint Ange: Dabartinėje situacijoje vaikai beprotiškai ilgisi socialinių kontaktų. Be to, yra labai daug socialiojo tipo mokinių, kurie gerai mokosi kartu su kitais klasėje. Jie mokosi chemijos nebūtinai todėl, kad chemija juos domina, o labiau dėl to, kad jie kartu su draugais sėdi chemijos pamokoje. O kai staiga sėdi vienas namuose su chemijos vadovėliu prieš nosį, viskas tampa daug sunkiau. Be gyvų pamokų daugeliui vaikų trūksta aiškios dienos struktūros. Yra vaikų, kurie neapsirengia, ryte nepusryčiauja, visą dieną neišeina iš namų. Norint, kad viskas vyktų kitaip, reikia tinkamai motyvuojančios šeimos struktūros. „Instagram“ kanale manęs dažnai klausia: kaip suderinti darbą namuose ir nuotolines pamokas? Mano atsakymas aiškus: to suderinti neįmanoma. Negaliu aštuonias valandas dirbti ir tuo pačiu metu mokyti vaikus. Čia viena kitai galėtų padėti dvi šeimos, kurios bendradarbiautų ir viena kitai pagelbėtų. Be to, daugelio vaikų požiūris į mokymąsi yra nesveikas, nes jie visai nepažįsta savęs ir nežino, kaip jiems geriausiai mokytis. Aš, būdama mokymosi konsultantė, galiu pagelbėti praktiškais patarimais. Labai svarbu yra mokėti įsiklausyti į save ir įvertinti: Kada man reikia pertraukos? Ar aš geriausiai išmokstu, kai judu, ar kai piešiu, o gal kai dar kartą išklausau medžiagą? Vaikai šiuo metu tikrai labai daug išmoksta ir iš tiesų pranoksta patys save. Jie išmoksta ne tik naudotis kompiuteriniais įrankiais, bet ir įgyja savireguliacijos, atsparumo įgūdžius ir išmoksta toleruoti nusivylimus.


Kas gi yra ignaciškoji pedagogika?


Tobias Zimmermannas, SJ: Ignaciškoji pedagogika yra kilusi iš ilgaamžės jėzuitų mokyklinio ugdymo tradicijos. Neturime jokios stebuklų skrynelės su tik mums vieniems žinomais receptais. Prieš 500 metų jėzuitai sėmėsi idėjų iš geriausių tuometinių aukštųjų mokyklų, o tada patys steigė kolegijas. Tai tapo sėkmės istorija. Praėjus dešimčiai metų nuo ordino įkūrimo, įvairiose pasaulio vietose jau buvo, berods, 56 jėzuitų kolegijos, veikiančios pagal tą pačią koncepciją. Šiandien kalbėtume apie visuotinį mokymąsi. Ignaciškasis švietimas – tai humanistinis švietimas. Ignaciškosios pedagogikos centre tai vadiname „humanizmu plius“, nes tai – krikščioniškasis humanizmas. Dėmesio centre yra žmogus, o švietimas – tai visų pirma saviugdos procesas. Jis susijęs su laisve, o ne su tam tikrų kompetencijos požymių, kuriuos nustato kiti, įgijimu. Manau, kad būtent tai yra dalykas, kuris dabartinėse mokyklose iš esmės vyksta netinkamai. Mes vaikomės kriterijų, kuriuos mums nustato verslas ir darbo rinka. Bet tai, ko mums trūksta, tai yra suvokimas, kad visų švietimo pastangų centre stovi žmogus, o ne kompetencijų „kalimas į galvą“.


Gerbiamoji von Saint Ange, Jūs mokėtės Šv. Blažiejaus kolegijoje, o vėliau studijavote filosofiją Miuncheno jėzuitų aukštojoje mokykloje. Ar Jūsų patirtis panaši, apie kurią kalba t. Zimmermannas?


Caroline von Saint Ange: O taip, aš tikrai atpažįstu save! Tai, kad svarbiausia yra žmogus, aš stipriausiai patyriau Šv. Blažiejaus kolegijoje, mokydamasi ir gyvendama internate. Jei iškildavo kokių nors sunkumų, visada būdavo kas nors, kas tavimi pasirūpindavo. Tada labai greitai būdavo atšaukiamos šiaip jau labai griežtos taisyklės, kurių visada reikėdavo laikytis. Nes auklėtojai, mokytojai ir tėvai jėzuitai pastebėdavo, kad čia išimtis iš taisyklės. Tada, pavyzdžiui, leisdavo nerašyti kontrolinio darbo. Aš išmokau tai vertinti ir tai mane formavo kaip pedagogę: svarbiausia, kad žmogui būtų gera. Taip pat ir antrąjį punktą, laisvę, patyriau labai stipriai. Į Šv. Blažiejaus kolegiją atvažiavau penkiolikos metų, o iki to laiko mokykloje lotynų kalbos buvau nesimokiusi. Taigi man reikėjo pasivyti ketverių metų lotynų kalbos kursą. Tuometinis mokyklos vadovas t. Gimbleris tada pasakė: „Tu gi visuose kituose dalykuose esi labai gera mokinė, padarykim taip – tu pamokyk jaunesnius vaikus, o mes tau suorganizuosim papildomas lotynų kalbos pamokas“. Taip aš pradėjau būti korepetitore, bet labai greitai tai išaugo į kai ką daugiau. Tada įtraukiau kitus mokinius ir sukūriau mokymosi būrelį, kurį galiausiai tris kartus per savaitę nuo 14.30 iki 15.30 valandos lankė visi vaikai nuo penktos iki aštuntos klasės. Kai šia idėja pasidalijau su t. Gimbleriu, jis paskyrė man patalpas ir pasakė: „Daryk!“ Jis tiesiog tikėjo manimi ir suteikė laisvės išbandyti savo jėgas. Tikrai padariau daugybę klaidų, bet taip pat ir be proto daug išmokau.


Ar ši patirtis paskatino Jus tapti mokymosi konsultante?


Caroline von Saint Ange: Taip, tai buvo pirmasis žingsnis. Po studijų Miunchene iš pradžių dvejus metus dirbau pagal „Teach First Fellow“ programą Berlyne. „Teach First Fellow“ – tai iniciatyva, kurią pradėjo „Ivy League“ universitetai JAV. Jos mintis yra ta, kad privilegijuoti aukštųjų mokyklų absolventai grąžintų skolą bendruomenei ir dvejus metus padirbėtų probleminėje mokykloje ir pamatytų tikrąją situaciją, dirbtų sudėtingomis sąlygomis, kurios tikrai yra iššūkis. Ši programa dabar jau vykdoma daugiau kaip 50-yje šalių. Prieš tai vyksta mokymai: Kaip mokytis kartu su vaikais? Ko reikia, kad vyktų mokymasis? Kokios prielaidos tam būtinos? Kas esu aš ir kaip tai skatina mokymąsi? Čia labai daug kas susiję su tikėjimu savimi, taigi įsitikinimu, kad pats gali kažką pasiekti. O labai daug vaikų probleminėse mokyklose to visai nejaučia. Jų pasitikėjimas savimi, savivertė ir savigarba labai menki. Tokius vaikus patraukti galima ne puikiomis matematikos pamokomis, o darant su jais projektus. Taigi „Teach First“ darbo metodas yra kartu su vaikais išbandyti dalykus per bendrus projektus ir suteikti jiems galimybę pajusti: tu kažką gali, tu esi svarbus, į tavo nuomonę atsižvelgiama. Per tai su vaiku užsimezga toks santykis, kurio reikia, kad jis mokytųsi. „Teach First Fellow“ kolegos mokykloje yra papildomi darbuotojai, todėl jie dažnai gali įnešti naujų vėjų. Mat, deja, dažnai užribyje lieka ne tik probleminių mokyklų vaikai, bet ir pačios mokyklos.


Kai klausotės von Saint Ange patirčių, kas Jus įkvepia asmeniškai ir darbui Ignaciškosios pedagogikos centre?


Tobias Zimmermannas, SJ: Yra labai daug dalykų, kurie tiksliai apibūdina mūsų pedagogiką. Ignaciškosios pedagogikos centre daug dirbame, formuodami mokytojų požiūrį. Esu įsitikinęs, kad dauguma Vokietijos pedagogų yra iš tiesų motyvuoti žmonės, kurie nori būti geri mokytojai ir kuriems reikia paskatinimo. Tai labai susiję su požiūriu, kad ir pats vėl pajustum džiaugsmą vesti pamoką. Koks mano požiūris skatina mokinius? O kada mano požiūris yra toks, kad asmuo nebėra pirmoje vietoje? Mokytojus spaudžia ir mokymo programos. Juos graužia sąžinė, jei jie neišnagrinėja tam tikrų dalykų. Mums reikia nuo to išsilaisvinti, kad vėl pažvelgtume į mokinį. Ir dar vienas dalykas man svarbus. Žinoma, vaikai daug išmoksta mokykloje. Bet mes žinome, kad jauniems žmonėms daug daugiau įtakos turi bendraamžiai draugai. Tam, be mokyklos, reikalinga saugi aplinka, kurioje vaikams būtų suteikiama galimybė išbandyti savo jėgas ir būtų galima užmegzti su jais ryšį per juos dominančius dalykus. Ignaciškosios kolegijos nuo pat pradžių buvo ne tik mokyklos, bet ir internatai, o dažnai ir parapijos bendruomenė. Iki šiol mūsų mokyklose siūloma popamokinė veikla ir įvairūs grupiniai užsiėmimai, kurie suteikia vaikams ir paaugliams būtent tokią aplinką.


Kas mokyklos laikais Jums patiems padarė ypatingą įtaką?


Tobias Zimmermannas, SJ: Mūsų vokiečių kalbos mokytojas Bruckmaieris. Jis buvo įsitikinęs agnostikas ir tikriausiai apsiverstų kape, jei sužinotų, kad aš tapau jėzuitu ir kunigu. Jeigu prieš vokiečių kalbos pamoką mums būdavo tikybos pamoka, jis pradėdavo klausimu: „Ko gi mano draugas jus šiandien išmokė?“ O tada viską aiškindavo priešingai. Tai, kas man patiko ir ko tikrai išmokau, tai kritinio mąstymo. Dažnai turime neteisingą įsivaizdavimą, kad mokytojas yra neutralus. Tokie mokytojai kaip Bruckmaieris, kurie kartais ir provokuoja, mokiniams yra tarsi imtynių partneriai.


Caroline von Saint Ange: Man tai buvo Kreicheltas – buvęs benediktinų vienuolis, išėjęs iš vienuolyno. Nežinau, kodėl. Jis to niekada nepasakojo. Vėliau jis daugiau kaip 25 metus buvo vokiečių kalbos ir tikybos mokytojas Šv. Blažiejaus kolegijoje. Kurį laiką jis buvo mano filosofijos mokytojas. Tai buvo burbantis, nedraugiškas, antsvorio turintis vyras, kuris kaip mokytojas iš esmės visą darė taip, kaip nereikėtų. Pamokos – be jokios vaizdinės medžiagos ant lentos. Juokeliai, kurių pakartoti negalima. Jis niekada nebuvo neteisingas, bet buvo be proto griežtas. Dažnai su juo konfliktavau ir diskutavau, jis mane vis iš naujo provokavo. Deja, po mano abitūros egzaminų jis staiga mirė. Būčiau mielai jam pasakiusi, kokį didelį poveikį jis man padarė. Jo filosofijos pamokos lėmė tai, kad vėliau pasirinkau studijas aukštojoje filosofijos mokykloje. Po ketverių metų šio žmogaus pamokų tiesiog žinojau viena: ir aš noriu gebėti mąstyti, kaip jis. Jis buvo toks nepriklausomas. Jis su mumis neskaitė nė vienos vokiečių literatūros knygos iš mokymo programos, bet rinkosi kitas knygas, kurios jam atrodė geresnės. Tokia mąstymo laisvė man darė labai didelį įspūdį.


Dėkoju už pokalbį!


Nuorodos:

https://zip-ignatianisch.org/

https://www.instagram.com/learnlearning.withcaroline

https://www.learnlearningwithcaroline.com/

Dalintis