Kelnas – „Meno stotelė“ Šv. Petro bažnyčioje

Netikėtas dabarties skambesys

Kelno Šv. Petro bažnyčioje esanti „Meno stotelė“ – tai meno, šiuolaikinės muzikos, architektūros ir religijos dialogo vieta. T. Stephanas Kessleris, SJ, bažnyčios klebonas nuo 2017 metų ir „Meno stotelės“ vadovas, kalba apie įtampą tarp Bažnyčios ir dabarties.

Viena vertus, Šv. Petro bažnyčia yra visiškai paprasta parapija. Tačiau kita vertus, tarp kitų reikšmingų Kelno bažnytinių statinių ši romaninio ir vėlyvosios gotikos stiliaus bažnyčia, pastatyta ant romėniškų pamatų, yra išskirtinė vieta. Tuščią bažnyčios erdvę formuoja šiuolaikinė programa: menas, muzika ir liturgija čia kalba apie šiuolaikiškumą, apie avangardą, apie dabartį. Ši Kelno jėzuitų bažnyčios „Meno stotelė“ yra žinoma ir už regiono ribų, ir tarptautiniu mastu.

Vakarykštėje aplinkoje – jokios paguodos

Viskas prasidėjo tada, kai 1642 metais į Kelną atkeliavo įspūdingas Peterio Pauliaus Rubenso vėlyvojo laikotarpio kūrinys „Šv. Petro nukryžiavimas“. Tai buvo pirmasis „šiuolaikinis“ paveikslas mieste, dvelkiantis neįtikėtina dabartimi, žavintis ir trikdantis. XX amžiuje aktualumo impulsą vėl įkvėpė tėvai Aloisas Schuhas ir Friedhelmas Mennekesas. Jie atvėrė bažnyčią šiuolaikinei kultūrai ir modernizmui. „Meno stotelė“ be jokių sąlygų svetingai atveria Kelno Šv. Petro bažnyčios erdvę abstrakčiajam menui ir eksperimentinei naujajai muzikai. Šį akivaizdžiai šiuolaikišką požiūrį galima pagrįsti šv. Raštu. Skelbimo Biblijoje esmė – tai Dievo, kuris visada apsireiškia kaip Esantysis, buvimas (Iš 3,14). Remdamasi ignaciškuoju dvasingumu, Šv. Petro parapija ieško paguodos ne vakarykštėje dienoje, o per meninę ir sielovados veiklą trokšta padaryti išganymo tikrovę juntamą dabartyje: „Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai“ (Lk 4,21). Rimtai žvelgiant į Vatikano II susirinkimo atnaujinimo dinamiką, matyti, kad ji yra provokuojanti ir neprognozuojama. Ji kelia abejones ir kelia iššūkius, susijusius ir su pamaldumo įpročiais. Į šį iššūkį, kad Dievo pažadas išsipildo tik šiandienoje, atsiliepia ši ypatinga Kelno arkivyskupijos parapija.

Tikėjimo akistata

Kitaip nei aktyvią kultūrinę veiklą vykdančios bažnyčios, „Meno stotelė“ siekia ne tik meno ir bažnyčios susitikimo, o daug daugiau. Su pagarba ir abipuse laisve tradicinis tikėjimas susiduria su šiuolaikine pasaulietine, taip pat ir pokrikščioniškąja kultūra. Menas ir religijos praktika stoja į akistatą kaip lygus su lygiu. Dalijamasi ta pačia erdve. Siekiama sąžiningos religijos ir estetikos konfrontacijos, o ne meno ir bažnyčios dialogo, kurį, deja, vis dar dažnai skatina ilgesingas žvilgsnis į praeitį. Mat „krikščioniškojo meno“ tema modernizme yra ir liks „baigtas reikalas“. Meninė kūryba ir tikėjimo praktika kiekviena savaip prisiliečia prie tos pačios neįvardijamos didingumo ir begalybės, transcendencijos ir dieviškumo paslapties.

Prabudęs Dievo klausimas

Bekompromisis šiuolaikiškumas suteikia liturgijai ir bendruomenės gyvenimui Šv. Petro parapijoje ypatingai atviro katalikiškumo. Dėl įtampos dabartyje šv. Mišios tampa kuklesnės, o gal ir sąžiningesnės? Šiuolaikinis menas ir muzika suskamba per amžius primelstoje erdvėje ir įkvepia dvasingumo, kuris jiems pažįstamas iš vidaus, bet taip pat yra ir svetimas. Tokioje bendrystėje pasigirsta tylus dabarties skambesys: šv. Velykų rytą tekant saulei prie Aliošos instaliacijos ir velykinės žvakės. Tokia dinamika, primenanti šv. Ignaco Dvasinėse pratybose naudojamus vaizdinius, Šv. Petro bažnyčią paverčia savotiškais rekolekcijų namais, sprendimų priėmimo ir laisvės pratybų vieta. Mat šiuo metu Dievo klausimas nebėra bažnyčios privilegija. Jis prabunda jautrioje meno erdvėje, atsisakius misijos. Taip „Meno stotelė“ tęsia sielovadinę Jėzuitų ordino, kuris visada buvo kviečiamas į pakraščius, tradiciją. Jėzuitai turi eiti ten, kur Dievo (dar) nepažįsta. Pirmieji jėzuitai Kinijoje susidomėjimą tikėjimu paskatino ne misionierišku skelbimu, bet savo buvimo būdu ir gamos mokslų metodais jiems visiškai svetimame pasaulyje.

Modernumo gramatikos mokymasis

Susidūręs su šiandienine kultūra aš, kaip klebonas, kartais jaučiuosi lyg senojo ordino misionierius, kuris, prieš skelbdamas Dievo žodį, pirmiausia turi išmokti modernizmo gramatikos. Kelno Šv. Petro bažnyčios „Meno stotelė“ – tai pavyzdys, kaip įgyvendinti tai, ko reikalauja ordino Konstitucijos: pagarbų dialogą su šiandienos pasauliu, pripažįstant kultūrines ir dvasines vertybes ir leidžiant naudotis savais turtais: „Šiuo dialogu patiriame, kaip Dievas veikia kitų gyvenime, ir stengiamės atverti tų žmonių žvilgsnį į Dievo buvimą jų kultūroje“ (PN 246). Tokios žvilgsnio atvėrimo pratybos yra bendra mūsų, Kelno jėzuitų, ir parapijos bendruomenės užduotis. Dabarties skambesys yra daugiasluoksnis, o jo harmonijos niekada nebūna tik klasikinės. Bet pačioje dabartyje yra juntama tai, kas dera su didesne paslaptimi. Apsilankykite: www.sankt-peter-koeln.de

Stephan Kessler, SJ

Dalintis