Esenas – gyvenimas su pabėgėliais

Kiekvienas, kuriam yra tekę gyventi kartu su kitais, žino, kokie klausimai bendrame būste yra svarbiausi: Kodėl niekas nesilaiko valymo grafiko? Kas vėl pamiršo išnešti šiukšles? Kodėl tiesiog neįmanoma išvengti chaoso šaldytuve?

„Šie įprasti, kasdieniški klausimai nesvetimi ir mums“, patvirtina t. Ludgeris Hillebrandas. O juk šie dešimties žmonių bendro gyvenimo namai tikrai nekasdieniški: sename klebonijos name Esene 58 metų jėzuitas gyvena kartu su kitu jėzuitu t. Lutzu Mülleriu ir aštuoniais pabėgėliais. „Abuna Franso“ namai (vok. Abuna-Frans-Haus) – tai Jėzuitų tarnybos pabėgėliams (JRS) 2017 metais pradėtas projektas. „Mūsų aštuoni gyventojai yra kilę iš Sirijos, Libano, Somalio, Gvinėjos ir Kongo“, pasakoja t. Hillebrandas. „Norintiesiems gyventi su mumis keliame dvi sąlygas: pirmiausia, prisidėti prie mūsų vyriško namų ūkio, taigi valyti, eiti apsipirkti, grėbti lapus, pjauti žolę ar atlikti kitus būtinus darbus. Antroji sąlyga – tai religinė tolerancija. Tai mums labai svarbu, nes pas mus gyvena skirtingų konfesijų musulmonai ir krikščionys, ir jie visi turi atrasti čia savo tėvynę. Anksčiau dėl to yra kilę sunkumų, bet su dabartiniais gyventojais sekasi puikiai.“

„Aš matau tik žmones!“

Svetingumo bendruomenė pavadinta t. Franso van der Lugto vardu. Šis iš Nyderlandų kilęs kunigas ir psichoterapeutas, būdamas jaunu jėzuitu, išvyko į Siriją. Ten savo gyvenimą skyrė jaunimo palydėjimui ir tarpreliginiam dialogui. Per Sirijos karą jis liko su kenčiančiais gyventojais apsuptame Homse ir buvo ten nušautas 2014 metais, būdamas 75-erių. „Sirijoje jis buvo gerai žinomas kaip taikos ir tarpusavio supratimo nešėjas“, sako t. Lutzas Mülleris. „Vienas iš jo šūkių: „Aš nematau nei krikščionių, nei musulmonų, aš matau tik žmones!“ Toks leitmotyvas labai tinka mūsų „Abuna Frans“ namams! „Abuna“ – tai tiesiog arabiškas žodis, reiškiantis tėvą.“

Pabėgimas nuo skurdo

Moussa Kaba yra vienas iš „Abuna Frans“ namų gyventojų. 22 metų jaunuolis savo gimtąją Gvinėją vakarų Afrikoje paliko prieš penkerius metus ir klaidžiais keliais prasibrovė iki Europos. „Mano mama ir keturi broliai ir seserys vis dar gyvena ten“, pasakoja jis. „Savo gimtinėje neturėjau jokių perspektyvų. Karo pas mus nebuvo, bet visur vyravo skurdas. Dar ir šiandien Gvinėjoje jaunimas praktiškai neturi darbo ir ateities.“ Tai, kad „Abuna Frans“ namuose jam pavyko surasti naujus namus, jis laiko didele dovana: „Dievas padeda visur. Esu labai patenkintas savo gyvenimu Vokietijoje ir dėkingas už bet kokią pagalbą!“ Moussa Kaba per šį laiką sėkmingai įgijo kepėjo specialybę ir dirba Diuseldorfe.

Tankus pagalbus tinklas

„Savo gyventojų gyvenimo istorijas sužinome pamažu“, sako t. Hillebrandas. „Vienas papasakojo ją mums tik praėjus daugiau kaip metams. Tiek laiko jam prireikė, kol pradėjo mumis pasitikėti. Paprastai neklausiame, kokios yra jų pabėgimo priežastys ir kokiais keliais jie atvyko į Vokietiją. Mes laukiame, kaip viskas klostysis toliau, ir padedame, jei reikia pagalbos.“ Abu tėvai jėzuitai jau turi glaudžius ryšius su miesto institucijomis, socialinėmis tarnybomis, pabėgėlių bendrabučiais ir advokatų kontora. Taip pat labai padeda Eseno vyskupija ir parapijos savanoriai. Vokiečių kalbos kursai, prieglobsčio prašymai, asmens tapatybės dokumentai, šeimos susijungimas, darbo paieška ir leidimai dirbti – tai „Abuna Frans“ namų gyventojams gyvybiškai svarbūs klausimai, lemiantys jų integraciją ir ateitį.

Mokymosi procesas visiems

Gyvenimo su pabėgėliais projektas reiškia mokymąsi taip pat ir abiems jėzuitams. „Verta bet kuriuo atveju“, mano t. Lutzas Mülleris, „net jei tai visada yra ir intensyvu, ir sudėtinga. Pavyzdžiui, išmokti kalbą dažnai užtrunka visą amžinybę. O į mūsų bendruomenės, tarpusavio bendravimo ir pasitikėjimo idealus kai kurie iš pradžių žiūri labai skeptiškai. Aš pirmiausia turėjau suprasti, kad kiekvienas juda savo tempu, kol apsipranta jam visiškai svetimame pasaulyje. Bet mano širdis džiaugiasi, kai matau somalietį, gvinėjietį ir sirą, sėdinčius kartu pas mus virtuvėje prie stalo ir vokiškai besikalbančius apie prabėgusią dieną, nes tai yra jų bendra kalba. Arba kai neseniai vienam iš mūsų gyventojų padarėme staigmeną – šventę, ir jam iš džiaugsmo tiesiog byrėjo ašaros.“

Dalintis