Emerichas – kaip tiki jėzuitai?

Kaip jėzuitai praktikuoja savo tikėjimą?

Jėzuitų dvasingumas remiasi pasitikėjimu, kad Dievas myli žmones. Šio tikėjimo pamatas yra Jėzaus Kristaus Evangelija, kuri skelbia, kad Dievas atėjo į šį žmogišką ir trapų pasaulį, idant jį išgydytų iš vidaus. Šį dvasingumą išvystė jėzuitų įkūrėjas Ignacas Lojola (1491–1556 m.), todėl jis ir vadinamas „ignaciškuoju dvasingumu“.

Penkios ignaciškojo dvasingumo ypatybės

  • Autobiografijoje Ignacas save vadina tiesiog piligrimu. Pagrindinis ignaciškojo dvasingumo bruožas yra tapsmo, augimo ir mokymosi principas. Save suprantant kaip nuolatinį keliauninką, siekiama išmokti vaisingai išgyventi įtampas ir prieštaravimus.
  • Ignaciškasis dvasingumas yra dėkingumo dvasingumas. Ignacas jautėsi esantis vidujai itin apdovanotas. Jis patyrė, kad žmogus, nepaisant jo silpnumo, yra Dievo mylimas ir išlaisvintas per Jėzų Kristų. Į šią patirtį Ignacas troško dosniai atsiliepti visu savo gyvenimu.
  • Ignaciškasis dvasingumas yra draugiškas pasauliui. Ignacas nepasitraukė iš pasaulio, bet itin aktyviai veikė jame Dievo pavedimu. Jis troško ieškoti Dievo ir jį rasti visuose dalykuose. Jo tikslas buvo bet kokį darbą atliekant likti vidujai susietam su Dievu. „Viskas didesnei Dievo garbei“ – toks yra jėzuitų devizas.
  • Ignaciškasis dvasingumas yra laisvės ir apsisprendimo dvasingumas. Ignacas nori suteikti žmogui vidinę laisvę, idant jis galėtų daryti gerus sprendimus ir prisiimti atsakomybę. Ignacas yra įsitikinęs, kad Dievas pats veikia kiekviename žmoguje.
  • Ignaciškasis dvasingumas yra individualus ir drauge bažnytinis. Jis pabrėžia, kad Dievas veikia per tikinčiųjų bendruomenę, o Bažnyčia yra ta vieta, kurioje asmeninis tikėjimas gali augti ir išlikti gyvybingas.

Praktika išlavina meistrą

Jėzuitų dvasingumas išsiskiria įsitikinimu, kad tam, jog Dievo atėjimo į pasaulį paslaptis iš galvos pereitų į širdį, o iš jos plūstų į gyvenimą, būtina meditacijos praktika. Dar prieš ordino įkūrimą Ignacas Lojola ir jo pasekėjai atlikdavo maldos praktikas (dvasines pratybas). Esminis pratimas yra tapti tarsi antena, nustatyta priėmimo režimu, – t. y. visus savo pojūčius nukreipti į jutiminį suvokimą: žvelgti, klausytis, uosti, liesti, kas čia ir dabar nori pasireikšti. Skirtingai nuo apmąstymo ar problemų sprendimo, tai ne aktyvus veikimas, bet vadinamasis „kontempliatyvus veikimas“. Kitaip nei antena, kontempliatyvus veikimas nepasilieka vien tik ties priėmimu. Maldininkas gali pradėti vidinį dialogą su tuo, kuris jį palydi meilėje, – tai yra visa esmė. Tokiu būdu praktikuojamas dialogas su Dievu perkeičia gyvenimą ir padaro jį geresnį. Toks pagrindinis šv. Ignaco įsitikinimas. „Rasti Dievą visuose dalykuose“ yra besimeldžiančio žmogaus nuostata, kai jis nori viskuo – iš tiesų viskuo, ką išgyvena, jaučia ar galvoja, – dalintis su Dievu ir iš Jo mokytis naujai tai suprasti. Tam pasitarnauja tyla ir atsiskyrimas.

Praktinis dvasingumas

Jėzuitai kasdien skiria laiko meditacijai. Populiariausia meditacija yra vadinamoji „mylinčio dėmesingumo malda“, kuria galima užbaigti dieną. Ją sudaro glausta dienos peržvalga, kurią atliekant, dienos įvykiai iš naujo tarsi „ragaujami“ budriais vidiniais pojūčiais. Galima medituoti ir Biblijos eilutę arba tiesiog sąmoningai įsiklausyti į savo širdies plakimą ar kvėpavimą, taip užmezgant ryšį su tuo, kas viduje nori atsiskleisti. Be to, kiekvienas jėzuitas kartą metuose vieną savaitę pasitraukia iš kasdienybės ir visiškai atsiskyręs atlieka dvasines pratybas. Paprastai šiam tikslui jis suranda palydėtoją, kuris ar kuri gali padėti interpretuoti tai, kas išgyventa maldos metu. Dažniausiai taip atsiranda pagal kiekvieno vidinį kelią asmeniškai surėdyta konkreti pratybu programa.

Ignaciškoji malda visada yra nuotykis, nes širdyje kylantys impulsai ne „sukuriami“, bet priimami. Praktikuojantys ignaciškąją maldą leidžiasi nustebinami to, kas atsiskleidžia, ir per tai leidžiasi būti vedami. O tam reikia nemažai pasitikėjimo tiek pačiu procesu, tiek tuo, kuris jį palydi. Tokiu būdu ratas užsidaro: jėzuitų dvasingumas remiasi pasitikėjimu mylinčiu Dievu ir dvasiniais bendrakeleiviais – per santykį su jais Dievo meilė yra patiriama gyvai.

Dalintis